Iš dalies tai nulėmė tragiška Kefalonijos istorija: Antrojo Pasaulinio karo metu saloje siautėjo vokiečių ir italų kariuomenės, 1953 metais įvyko didžiulis žemės drebėjimas, sugriovęs ištisus kaimus. Rašytojas Lois de Bernieres ir Holivudas (knyga ir filmas „Kapitono Korelio mandolina“) salą atrado, lietuviai – vis dar ne: į Kefaloniją iš mūsų šalies nėra nė vieno skrydžio, neorganizuojamas joks turas. Ši sala – neatrastas gamtos kampelis, kuriame spūstis gatvėje sudaro ne automobiliai, o užsisvajojusios ožkos, užklystančios ir į žydrųjų vandenų pakrantes.
Kefaloniją išskiria ir patys graikai – ji kitokia nei aplinkinės salos. Čia vis dar yra išsaugota vietinė kultūra, papročiai, gamta. Ir nors Kefaloniją šiltojo sezono metu aplanko nemažai turistų, jų yra tikrai ne tiek, kiek populiariuosiuose Zakinto, Korfu ar Santorino kurortuose. Tiesa, kartą atvykus tikrai norisi sugrįžti.
Žmogaus nepaliesti gamtos kampeliai
Kefalonija – labai žalia sala. Dėl kalnų, medžių ir galybės vandens aplinkui daugelis sako, kad Kefalonijoje oras ypatingas. Tai galima pajausti jau vos išlipus iš lėktuvo. Trisdešimt penkių laipsnių karštis čia kitoks – jis drėgnesnis.
Atsitiktinai susipažįstame su 35 metų Niko. Jis Kefalonijoje gyvena visą savo gyvenimą, augina avis ir ožkas bei nuomoja kambarius turistams. Niko nenorėtų gyventi niekur kitur, o ypač jis dievina kalnus: „Kaip galima jų nemylėt. Jie ramina, saugo, gydo“.
Kefalonijoje auga ypatingi juodieji medžiai, kuriuos galima pamatyti Nacionaliniame parke. Tiesa, niekur kitur šių medžių nerasite – tai tarsi nacionalinis Kefalonijos augalas. Kartais gamtos draustinyje galima išvysti ir tarp šių medžių besiganančius laukinius arklius.
Kefalonijoje gyvūnijos tikrai gausu. Ožkos su varpeliais po kaklu skambina praktiškai visur: nesvarbu, ar tai būtų kapinės, ar aukšti kalnai, ar gatvės. Puikiai su turistais susidraugavę yra ir milžiniški vėžliai, kurie kiekvieną vakarą Argostolyje (Kefalonijos sostinėje) prie uosto vis laukia, kol bus pamaitinti. O bičių dėka, ne vienas turistas gali pajusti Graikijos skonį savo burnoje. Tiesa, vakarais iš proto varo naktinis svirplių maršas, jie Kefalonijoje – aktyvesni nei Lietuvoje.
Ir nebūtina daug išlaidauti norint visa tai pamatyti. Augalijos ir gyvūnijos saloje yra daugiau nei pastatų ar žmonių – tereikia išsinuomoti motorolerį arba mašiną. Transporto priemonė suteikia laisvę sustoti prie laukinių ožkų pakelėje, nusifotografuoti palipus ant įspūdingo kalno, pasidaryti asmeninį maršrutą ir mėgautis Kefalonijos kampeliais pagal poreikius, o ne tvarkaraščius.
Savita kultūra, istorija, lankytinos vietos
Nei įspūdingų šventyklų, nei istorinių pastatų ar juolab milžiniškų akropolių Kefalonijoje nerasite. Kultūra čia priklauso žmonėms, ji „gyvena“ jų širdyse, namuose, papročiuose. Vietinei dvasiai pajusti nereikia lankytis muziejuose, užtenka tiesiog išeiti ir apsidairyti, o dar svarbiau – įsiklausyti. Ko gero, išgirsite romansus, kuriuos skersgatviuose, terasose, restoranuose atlieka vietiniai senjorai. Dažniausiai jie šypsosi, garsiai šnekučiuojasi, juokauja ir geria graikišką vyną.
Muziką atlieka trimis balsais, jiems pritaria gitara – viskas skamba labai profesionaliai, o tai reiškia, jog muzikuojama dažnai. Vyrai nerenka pinigų, viską daro dėl savęs ir net nekreipia dėmesio į aplink besibūriuojančius turistus, kameras, plojimus. Vietinius pasirodymus teko matyti ne kartą tiek gatvėse, tiek privačių namų terasose, tiek restoranuose. Žiūrint į tokius pensininkus pasimiršta, jog Graikija visai neseniai išgyveno didžiulę finansinę krizę.
Šokti ir dainuoti mėgsta didžioji dalis kefaloniečių, tai rodo ir kasmet vykstantys įvairūs festivaliai vietiniuose kaimuose. Pavyzdžiui, liepą saloje buvo organizuojamos penkios skirtingos šventės. Dažniausiai visų jų koncepcija panaši: daug vyno, tradicinio maisto, dainų, šokių. Laukiami yra tiek vietiniai, tiek turistai. Pati didžiausia vasaros šventė yra skirta Kefalonijos globėjui Šventajam Gerasimui (festivalis vyksta rugpjūčio 16 – jo mirimo dieną). 1555 metais į salą atvykęs Gerasimas pradėjo užsiiminėti labdara, gydė bei saugojo vietinius ir taip tapo vietinių žmonių didvyriu.
Susipažįstame ir su vietine Gerasima. Ši mergina Kefalonijoje jau nebegyvena, nes Salonikuose studijuoja veterinarinę mediciną, tačiau teigia, kad Kefalonija visuomet išliks jos širdyje ir varde. „Penkiasdešimt procentų vaikų Kefalonijoje turi būtent šį vardą (mergaitės – Gerasima, berniukai – Gerasimas), taip tėvai siekia apsaugoti savo vaikus nuo negandų. Kad ir kur Graikijoje benukeliaučiau, žmonės visada žino, iš kur aš, nes tokį vardą turi tik kefaloniečiai“, – pasakoja mergina.
Po žemės drebėjimo išsikraustė visas kaimas
Kefaloniją graikai žino dar ir dėl tragiškų įvykių XX amžiaus viduryje. Antrojo Pasaulinio karo metu į Kefaloniją įsiveržė italų, vėliau – vokiečių kariuomenės. Jie žudė ir kalino pasipriešinti bandžiusius vyrus, prievartavo moteris, griovė namus. Prasidėjo partizaninis karas, kuriame jėgos buvo nelygios. Atsitiesti buvo sunku ir kai jau atrodė, kad gyvenimas gerėja, 1953 metais salą sudrebino 7,2 balo žemės drebėjimas. 90 procentų apgyvendintos teritorijos buvo sunaikinta. Pavyzdžiui, Kefalonijos sostinėje išliko tik keturi pastatai – visa kita tapo griuvėsiais.
Kefalonietė Gerasima prasitaria, kad praktiškai visos šeimos nukentėjo dėl žemės drebėjimo: „Aštuoni mano močiutės broliai žuvo. Jai pavyko išsigelbėti, nes būtent tą akimirką močiutė su savo tėčiu buvo automobilyje – kiek toliau nuo pastatų ir medžių. Vyko baisūs dalykai, visus tai palietė.“
Beveik visi istoriniai objektai, pastatai buvo sugriauti. Ištisi kaimai liko be gyventojų – visi bėgo ir emigravo. Šiandien griuvėsiai yra didelis istorinis paminklas, primenantis, ką teko išgyventi kefaloniečiams. Vienas tokių – senasis Vlachata kaimas. Po žemės drebėjimo iš kaimo išsikraustė visi žmonės, todėl pastatai nebuvo atstatyti. Vaikščiojant po griuvėsius galima puikiai įsivaizduoti, kaip atrodė autentiškas vietinių gyvenimas saloje.
Kefalonijos žmonės – ypač tikintys. Todėl net ir mažiausiame kaime stovi nedidelė graikų stačiatikių bažnyčia. Maldos namai saloje labai kuklūs šviesūs ir jaukūs. Dažnai šalia jų būna ir nedidelės kapinės. Bažnyčios labai puošia salą, suteikia jai savitumo.
Dar viena įspūdinga vieta Kefalonijoje – natūraliai susiformavęs Melisani urvas. Ir nors turistų čia gausu, magijos Melisani tikrai nepraranda. Tarp olų – krištolinio vandens baseinas ir nuostabi akustika. Visi turistai susodinami į valtis, o irkluotojai švilpauja, dainuoja ir pasakoja apie mitologiją bei urvo savybes.
Įspūdingi paplūdimiai
Įvedus Kefalonijos pavadinimą į „Google“ paieškų sistemą, prieš akis atsiranda milžiniška žydruma – vienas už kitą gražesni paplūdimiai. Tai nokautuoja svarstymuose, kurią gi Graikijos salą pasirinkti atostogoms. Tiesa, Kefalonijos pajūrį privalu pamatyti ne tik per kompiuterio ekraną. Saloje galima rasti tiek visą parą veikiančių diskotekų paplūdimiuose, tiek kampelių, kuriuos, atrodo, žino tik laukinės gamtos atstovai. Kiekvienas pajūrio ruožas savaip išskirtinis ir savitas, štai keletas jų:
Myrtos paplūdimys. Myrtos, ko gero, žino kiekvienas, kuris kada nors gyvenime yra girdėjęs Kefalonijos pavadinimą. Vietiniai sako, kad tai per daug garbinama vieta ir yra žymiai įspūdingesnių paplūdimių. Nepaisant to, Myrtos paplūdimys – Kefalonijos vizitinė kortelė. Laiko ir laukinės gamtos suformuotos olos, o tarp jų – pasakiško žydrumo vanduo bei visiškai balti akmenukai krante tikrai gniaužia kvapą. Ypač žavi vaizdas iš viršaus: tik atvažiavus norisi stovėti ir žiūrėti.
Ir nors paplūdimį kasdien aplanko šimtai turistų, masiškiems srautams jis ne itin gerai pritaikytas: ypač sudėtingas automobilių parkavimas, todėl geriau į šią vietą keliauti iš ryto. Be to, Myrtos nerasite nei paplūdimio barų, nei gultų, nei skėčių nuo saulės – lankytojai viskuo turi pasirūpinti patys. Vis dėlto matant tokį gamtos stebuklą nieko ir nereikia – tik mėgautis gamta, saule ir jūra.
Antisamos paplūdimys. Vietinių teigimu, liepos - rugpjūčio mėnesiais šiame paplūdimyje kasdien apsilanko apie 2000 turistų. Taigi žmonių, barų, gultų ir pramogų čia yra begalė. Visada garsiai skamba muzika, organizuojami vakarėliai. Ši vieta tikrai ne ramiam poilsiui, Antisamos paplūdimyje patiks tik aktyvų laisvalaikį mėgstantiems žmonėms.
Slaptieji paplūdimiai. Turistams šiuos paplūdimius pasiekti itin sunku – dažniausiai reikia keliauti pėsčiomis arba plaukti laivu. Paplūdimys „White Rocks“ – tai netoli sostinės esantis kampelis. Skaidrus vanduo ir nesudrumsta ramybė itin patinka nardytojams. Tiesa, į šią vietą reikia plaukti laivu. Kitą paplūdimį pavadinimu „Xilomata“ mums parodė vietinis Niko. Prie pat vandens privažiuoti neįmanoma, todėl tenka eiti du kilometrus pėsčiomis. Tai įdomu, bet pavojinga: einant uolomis galima matyti ir kritusios karvės griaučius, ir gyvatės išnaras. Visgi paplūdimys laukinis, suformuotas iš įvairių formų uolų, o plaukiojant galima sutikti ir paplūdimyje vaikštinėjančių laukinių ožkų ir netgi išvysti delfinų.
Asos paplūdimys. Tai tarsi poilsio oazė vidury miestelio – aplinkui restoranai, parduotuvės, gyvenamieji namai. Žalsvo atspalvio vanduo primena ežerą. Ši Asos įlanka tobula tiems, kurie nenori skirti visos dienos saulės vonioms, o tiesiog trokšta trumpai atsigaivinti. Asos miestelio grožiui neįmanoma atsispirti, o plaukiojant jis matosi tarsi ant delno.
Visi aprašyti paplūdimiai buvo akmeningi, todėl prieš keliaujant patartina pasirūpinti tinkama avaline – tobula būtų turėti specialiai maudymuisi skirtus batus. Visgi smėlio Kefalonijoje yra: visas populiarusis Lassi paplūdimių kompleksas ar raudonuoju smėliu garsėjantis XI paplūdimys. Paradoksalu, bet smėlis neprilygsta mūsų Nidai, todėl didelio įspūdžio nekelia.
Dėl to, kad Graikijoje viskas vyksta lėčiau, o Kefalonija savyje slepia begalę turtų, atostogoms patartina skirti mažiausiai savaitę. Norint pajusti klimatą, kultūrą, vandens tyrumą ir gamtą – reikia gyventi, kvėpuoti ir atsipalaiduoti. Tai ne tokia sala, kurioje prireiks galybės turistinės amunicijos, svarbiausia čia – nepamiršti maudymosi kostiumėlio. Nors tiesą sakant, slaptame paplūdimyje jo gali ir neprireikti.
