Man sąjūdis prasidėjo 1969 metais, kai sceną išvydo Justino Marcinkevičiaus dramos-poemos „Mindaugas“ ir kiek vėliau „Mažvydas“. Poetas mums suteikė galimybę ir prasiveržė tai, kas latentiniu pavidalu gyveno mūsų sielose. Manau, tai buvo ne vien teatrinis reiškinys. Tai buvo visuomeninis reiškinys, kuris mus žadino, kėlė, jungė. Prisimenu neįtikėtiną vieningumo atmosferą, kuri sujungdavo tuos, kurie būdavo scenoje, ir tuos, kurie sėdėdavo salėje. Panašų jausmą kiek vėliau išgyvenau tiktai Sąjūdžio mitinguose ir Baltijos kelyje.
<...> Klaipėda taip ir pastatė „Mažvydą“ (1976). Vytautas Paukštė skaitydavo: „Lie-tu-va. Kartokit. Lie-tu-va...“ Ir taip iki fortissimo. Mūsų pastatyme (1978) tai buvo padaryta kiek santūriau. Sušvelnintai... Irgi kartojome, tačiau be jokio iššūkio... Ir publikos provokavimo kartoti mums iš paskos lyg ir nebuvo. O klaipėdiečiai provokavo... O pagalvodavome, kas bus, manau, visi – ir Justinas Marcinkevičius, ir abiejų pastatymų režisieriai, ir mes, artistai, o svarbiausia, visi žiūrovai. Viena aišku – tai, ką jis parašė savo „Mindauge“ ir „Mažvyde“, buvo jo skausmas. Ir mūsų, aktorių, skausmas buvo tas pats.
<...> O prisiminus, kaip Vingio parke kiekvieną žodį gaudėm. Visi alsavom vienu ritmu. Atsimenu, „Mindauge“ tari „Lietuva“... Ir jauti tą žodį... Jauti, kaip jis eina į salę. Ir kaip grįžta iš jos į tave. Kad tu galėtum įsivaizduoti, koks tai jausmas aktoriui. O šiandien šito nebūtų. Kas dabar yra Lietuva?
(Ištrauka iš knygos „Smėlio pilys. Regimantas Adomaitis: vaidmenys, tekstai, laiškai“)
