Būtent Kongresų rūmų – ilgamečių VCO namų – rūsyje, kažkada lyg vaikiškame bunkeryje, o šiandien, kaip tėvų lizde iš kurio tenka kraustytis, susirinko pirmieji įkūrėjai: trupės įkvėpėja Dalia Ibelhauptaitė, maestro Gintaras Rinkevičius, kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius bei operos solistai Asmik Grigorian, Edgaras Montvidas, ir Laimonas Pautienius. Didžiausiomis VCO sezono naujienomis tapo vasario mėnesio premjera „Pikų dama“, po penkerių metų pertraukos sugrąžinanti ne tik J. Statkevičiaus kostiumų išmonę, bet ir Zalcburge triumfavusią A. Grigorian, o taip pat daug kam dar negirdėta žinia: VCO spektakliai priversti keltis iš Kongresų rūmų salės. „Pikų dama“ taps paskutiniais pasirodymais šioje scenoje.
„Tikriausiai daug kam kilo klausimas, kodėl susitikome Kongresų rūmų rūsyje? Matote, viena iš didžiųjų mūsų šio sezono naujienų ta, jog atsisveikiname su kongresais tokiais, kokius pažinojome – jie bus rekonstruojami, todėl norėjosi gal net paskutinį kartą parodyti požeminę, užkulisinę mūsų darbo pusę. Būtent čia buvo saugojama didelė dalis mūsų spektaklių kostiumų, čia paslėpti mūsų rekvizitai, o naktimis ar gal net ir dienomis vaidenasi ir mūsų dvasios (juokiasi), nes pastatymų metu didžiulė komandos dalis šiame pastate praleisdavo nemažai dienų ir naktų. Be to, be galo džiaugiuosi, jog pristatymo metu susitikome visas pirmųjų desantas, tų, be kurių „bohemiečiai“ nebūtų gimę. Dar daugiau, - šiandien šie žmonės triumfuoja operos pasaulyje: Asmik Zalcburge, Edgaras – Glyndebourne‘o festivalyje...“, – įžangoje dėstė D. Ibelhauptaitė.
D Ibelhauptaitė: Gaila, kad žmonės auga, o pastatai - ne
Ilgus metus kovoję su spektakliams nepritaikytomis Kongresų rūmų patalpomis, VCO kūrėjai jau buvo spėję jas savaip pažaboti, tačiau likimas trupei ir toliau sukuria naujų iššūkių: „Čia praėjo dvylika metų ir iš visiškos alternatyvos, kuri anuomet operoje buvo negirdėtas dalykas, tapome užtikrintu savo srities lyderiu, o su mumis dainuojantys solistai užkariavo didžiąsias pasaulio scenas. Vienintelis iki šiol nekintantis dėmuo buvo ši salė, su kasmet vis labiau kylančiu parketu, žiauriai nudilusiomis salės kėdėmis, nuo karščio alpstančiais žiūrovais ir neegzistuojančiais užkulisiais. Visgi tai buvo vieta, kur išaugo ir etapinius vaidmenis sukūrė aukščiausio profesionalumo solistų karta, kurių pėdomis šiandien seka jaunimas.
Gaila, kad žmonės auga, o pastatai - ne. Gaila, kad per daugiau nei dešimtmetį Vilnius taip ir nepastatė naujos daugiafunkcinės koncertų salės, jokios teatro salės, o ir netrukus atsidarysiantis Modernaus meno muziejus statytas privačiomis lėšomis. Be didžiulės paramos ir privačių lėšų Vilnius City Opera taip pat nebūtų tiek gyvavusi. Taip šiandien čia atsisveikiname su savo praeitimi ir išsikraustome į visišką nežinią, nes Vilniuje nėra kitos salės, kuri talpintų virš 1000 žiūrovų ir akustiškai būtų pritaikyta klasikinei muzikai. O kaip skambės operos ir fantastiški solistų balsai įgarsinimo reikalaujančiose erdvėse – vienas Dievas žino...“ - pasakojo D. Ibelhauptaitė. Tokiu būdu nuo 2019 m. kovo mėnesio „bohemiečiai“ jaukinsis Compensos koncertų salę, į kurią pirmieji žengs G. Puccini „Toskos“ ir C. Saint – Saënso „Samsono ir Dalilos“ atlikėjai.
Maestro Gintaras Rinkevičius pasakojo, jog jau vyksta intensyvūs darbai ties salės rekonstrukcija, jis tiki, jog po jos visi instrumentai suskambės dar gražiau: „Ypatingai gražiausias instrumentas – žmogaus balsas. Ne dėl to, kad mūsų solistai gražiau dainuos, jie ir taip puikiai dainuoja, o dėl to, kad bus dirbama prie salės akustikos techninių reikalavimų, kuriuos profesionaliai išpildžius, žiūrovą turėtų apgaubti dar sodresnis ir malonesnis garsas, kuriame išryškėja visos detalės, visi obertonai... Na, o „Pikų dama“ yra ypatingas grožis, prie kurio kas kartą prisiliesti yra didžiulis malonumas ir iššūkis.“
„Onegino“ sugrįžimai
Tačiau iki išsikraustymo žiūrovų laukia keli puikūs susitikimai su pamėgtais kūriniais. Pirmasis iš jų – spalio 25-28 d. „Oneginas“, o su juo kartu ir Glyndebourne‘o festivalyje neseniai kritikus pakerėjęs Edgaras Montvidas, Lenskį kūręs tiek šiame prestižiniame renginyje, tiek ir dar bene penkiuose skirtinguose pastatymuose. Visgi niekas humoru ir jautrumu negali perspjauti Edgaro vilnietiškojo akiniuočio Lenskio, scenoje nešino tikrų tikriausiu arbūzu. Spektakliuose taip pat išvysime Vokietijoje dirbantį Laimoną Pautienių, iš Niurnbergo grįšiantį Tadą Girininką, Vupertalyje įsimintinus vaidmenis rengiančią Ievą Prudnikovaitę, charizmatiškuosius Jovitą Vaškevičiūtę, Rafailą Karpį ir daugelį kitų...
Šis P. Čaikovskio kūrinys – vienas trupės mylimiausių, ypatingai labai laukiamas LNOBT choro, grįžtančio tęsti ilgametės kūrybinės partnerystės. Būtent „Onegine“ šis kolektyvas sukūrė įsimintiniausius, kinematografinio detalumo vaidmenis. Be to, čia pasireikšti gali net ir Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro muzikantai, pirmus du veiksmus su maestro priešakyje, vilkintys naminiais, treininginiais rūbais. Šie muzikantai – neatsiejama „bohemiečių“ kūrybos dalis, be kurios, kaip ne kartą yra minėjusi D. Ibelhauptaitė, tokios operos, kokias matome Kongresų scenoje, niekuomet nebūtų įvykusios.
Juozo Statkevičiaus šou ir bomba – „Pikų dama“
Du sezone pasirodysiančius P. Čaikovskio kūrinius jungia dvi šeimyninės linijos. Pirmoji – po penkerių metų pertraukos su „Pikų dama“ grįžtantis dizaineris Juozas Statkevičius. Anuomet „Onegine“ kostiumų dizaineris ne tik kūrė naujus apdarus, bet ir išmoningai pritaikė rastus autentiškus sovietmečio apdarus, o premjerose net ir pasirodė scenoje Niujorko mados dizainerio vaidmenyje! Žinoma, šį kartą jo lauks nauji ir kitokie iššūkiai, tikėtina kainuosiantys daugelį ilgų kruopštaus darbo valandų... Na, o kaip bus su scenos trauka, sužinosime vėliau.
Antroji linija – dvigubai šeimyninė. „Pikų dama“ į Lietuvą grąžina Asmik Grigorian, o kartu su ja – ir mamą, legendinę operos primadoną Ireną Milkevičiūtę. Nors prabėgo dar labai nedaug laiko, tačiau šiandien jau retas kuris nespėjo išgirsti apie A. Grigorian sėkmę Zalcburge, o tuo pačiu ir neeilinį jos profesinį šuolį visame operos pasaulyje. Vieną po kito įveikdama sau išsikeltus uždavinius, Asmik turi užsibrėžusi ir vieną asmeninį troškimą, susijusį su mama: „Dainuoti su mama man yra labai didelė laimė. Turiu slaptą svajonę ir tikėjimą, kad Grafienės vaidmuo mamai suteiks naują įkvėpimą kurti naujam repertuarui ir charakteriniams vaidmenims“. Būtent „Onegino“ premjerose pirmą kartą scenoje vienu metu „sutilpo“ trys šios šeimos kartos: I. Milkevičiūtė, A. Grigorian ir jos sūnus Nojus. Ar tai reiškia, jog ir „Pikų damoje“ žiūrovų laukia dar daugiau siurprizų scenoje? Galbūt. Tačiau gerai žinoma tai, jog prie žavingų damų taip pat prisijungs ir mecosopranas Jurgita Adamonytė bei Brėgenco festivalio publiką šią vasarą žavėjęs Kostas Smoriginas.
„Ypatingai džiaugiamės, kad pasaulines aukštumas pasiekę ištikimi mūsų trupės solistai šiemet sugrįžta kaip niekad gausiai. Edgaras Montvidas pasirodo Lenskio ir Fausto vaidmenyse, Justina Gringytė – e-Karmen ir Daliloje, Kostas Smoriginas – net trijose rolėse: Tomskis „Pikų damoje“, Dagono žynys „Samsone ir Daliloje“, o kovo mėnesį kartu su Merūnu Vitulskiu debiutuos „Toskoje“. Mefistofelio vaidmeniui grįžta neseniai Deutsche operą Berlyne sužavėjęs Almas Švilpa, o prieš savo pasirodymus Berlyno Staatsoperoje pas mus Margaritos partijai atlikti užsuks ir Vida Miknevičiūtė. Gegužės mėnesį taip pat lauks neeilinė galimybė išgirsti beveik tiesiai iš Metropoliteno operos grįžtantį Kristian Benedikt Samsoną. Žinoma, tęsiant tradicijas, spektakliuose netrūks ir jaunų solistų, tarp kurių, - Edgaro Davidovičiaus rengiamas Lenskis ir Romano Kudriašovo Zakristijonas „Toskoje“ bei nuostabių Kauno valstybinio choro artistų, jau ne vienerius metus laikančių VCO pastatymų muzikinį stuburą“. – dėstė D. Ibelhauptaitė.
Netikėtos kolaboracijos su vizualiųjų menų atstovais
Na, o paskutiniu saldainiuku tapo žinia apie naujus ir intriguojančius operos kūrėjų ir vizualiųjų menų atstovų bendradarbiavimus, kuriuos „bohemiečiai“ tęsia įkvėpti sėkmingos praėjusio sezono draugystės su tapytoju Andriumi Zakarausku. Jau greitai Vilniaus mieste bus galima išvysti pirmąją kolaboraciją, - Ray Bartkaus sukurtus plakatus „Onegino“ spektakliams. Kitas išskirtinio braižo kūrėjas ir gyva teatro plakato legenda – Stasys Eidrigevičius kurs „Pikų damos“ afišas. Tuo tarpu spalio mėnesį atsidarančiame Modernaus meno muziejuje bus galima rasti net kelis VCO inicijuotus darbus: operos kostiumų instaliaciją kurs skulptorius Nerijus Erminas, o muzikinėje ir vizualioje plotmėje, video menininko Rimo Sakalausko pagalba atgis Andriaus Zakarausko paveikslas, dar kartą ir patį pakviesiantis tapytoją bei dirigentą Ričardą Šumilą su „bohemiečių“ solistais.
Na, o visų neabejingų elektroninei muzikai laukia vienintelį kartą po dviejų metų pertraukos sugrįšianti „e-Karmen“.
