Gaile, kaip pati apibrėžtum savo kūrybos sritis? Ar kuri nors viena iš jų dominuoja?
Mano kūrybą galima susiskirstyti į kelias kryptis. Viena iš jų yra laisvoji improvizacija preparuotu fortepijonu. Tai susiję su mano fortepijono studijomis. Kita mano kūrybos kryptis yra kompozicija, o trečioji – garso menas. Palaipsniui atradau savo pačios būdą groti. Neįsivaizduoju kaip galėčiau muzikuoti, jei nemąstyčiau apie tai ir iš kompozicinės pusės, ir iš kitų menų perspektyvos. Visos šios kryptys tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildo.
Vis dėlto atrasti improvizacinį kelią man buvo labai svarbu. Daug metų grodama užrašytą muziką dažnai jaučiausi įkalinta teksto ir taisyklių. Kai mokaisi įvairių epochų grojimo būdų ir manierų, laisvė tampa labai vertinga. Dažnai muzikos atlikimas virsdavo sportu, kai turi pasiekti nepriekaištingo rezultato. Improvizuodamas tiesiog kuri ir tampi šimtu procentų atsakingas už kiekvieną sprendimą – tiek garso, tiek formos, tiek įvairių jungčių. Pastebėjau, kad kai pradėjau improvizuoti, pradėjau geriau groti ir užrašytą muziką.
Ar tai reiškia, kad jautiesi tiksliausia savo pačios kūrinių atlikėja ir geriausia kompozitorė savo atlikimo manierai?
Ne, taip tikrai nesijaučiu. Labai mėgstu savo parašytą kūrinį duoti atlikti kitam. Kurdama jį turiu vieną idėją ir visais būdais bandau tą atlikėją įtikinti, kad muzikuoti reikia būtent taip. Tačiau kūrinius atlikę puikūs muzikantai pagroja juos savaip ir taip man pačiai atkleidžia kūrinį naujai. Supratau, kad neverta taip griežtai diegti savo įsitikinimų ir idėjų.
Tuo tarpu kitų parašytą muziką dabar atlieku labai retai. Dažniau improvizuoju arba darau tai tam tikruose struktūriniuose rėmuose. Pastaruoju metu man nėra aktualus klasikinis repertuaras, norisi naujų, konceptualių, šiuolaikinės muzikos kūrinių. Esu alkana muzikinių patirčių ir man labai įdomu klausyti žmonių, kurie ateina iš kito konteksto. Jų menininės išraiškos, garso forma mane stebina, atveria naujas duris, parodo platesnes galimybes.
Ar turi konkrečius kūrybos principus, kuriais vadovaujiesi, taisykles, kurių laikaisi?
Kalbant apie mano parašytą muziką – esu numačiusiu labai konkrečią jos garsinę estetiką. Kurdama nesilaikau klasikinės tradicijos į muziką sudėti melodijos ar harmonijos, daugiau mąstau apie garsų kekes, kurios sudaro tam tikrą garsinį įspūdį, tuomet laike iš to lipdau formą. Mano kūriniuose yra dalykų, kurie išrašyti labai griežtai, bet yra momentų, kurie yra aleatoriški, paremti atsitiktinumu. Pavyzdžiui, nurodau tik natų aukštį arba ritmą, tuomet atlikėjai daro labai aktyvius pasirinkimus. Man patinka muzika, kurioje ritmas nėra preciziškas, inspiruoja gamta: vėjo, vandens ritmika, kuomet repetatyvumas nėra tikslus, egzistuoja paklaidos. Dažnai ir mano sukurtoje muzikoje nuolat kintantis, netikslus ritmas priartėja prie tam tikros tekstūros.
Tačiau ar Lietuvos auditorija moka klausytis tokios muzikos? Ar suprasti šiuolaikinę muziką šiandien reikalauja daug pastangų?
Didesnė dalis klausytojų vis dar yra pripratę prie tam tikros muzikos ir turi įsitikinimą, kaip ji turi skambėti. Jie nori girdėti melodiją, tikisi tonalumo, atpažįstamumo, tam tikro ritmiškumo. Tačiau muzika yra labai įvairi. Tikiu, kad maniškę gali suprasti net ir neturintys muzikinio išsilavinimo ar didelės šiuolaikinės muzikos klausytojo patirties.
Viskas, kas vyksta Lietuvoje yra labai sveikintina ir aš labai džiaugiuosi dėl atsirandančių iniciatyvų, bet viskas atrodo dar gana šviežia. Žinoma, kai pasigilini pamatai, kad Lietuvoje yra ir buvo menininkų, kurie įdomiai sprendė įvairius garsinius klausimus. Tačiau visai kitoks jausmas tave apima Vakarų Europos didmiestyje, kur nuėjęs į garso meno parodą susitinkti 80-mečius, nebesvarstančius, ar tai menas, ar ne. Supranti, kad jie toje tradicijoje jau yra vilkai, viskas yra kitoje stadijoje. Bet gal tam įtakos daro ne tik laikas, bet ir žmonės, jų yra daugiau – daugiau grupių, nuomonių, vietos visiems.
Aktyviai dalyvauji koncertuose ir parodose Lietuvoje bei užsienyje. Ilgą laiką gyvenai ir mokeisi svetur. Ar kitų kultūrų įtaka prasiskverbia į Tavo kūrybą?
Man labai daug davė gyvenimas Suomijoje ir Butane. Į Helsinkį važiavau mokytis klasikinės muzikos, fortepijono specialybės. O į Butaną – išmokti apie budizmą. Gavau daug patirčių ir manau, kad vienokiu ar kitokiu būdu tai atsispindi mano veikloje. Kai kuriais atvejais tai visai akivaizdu. Pavyzdžiui, vienas mano kūrinys orkestrui pavadintas „Thangtong Gyalpo“. Tai tibetiečių jogas, fizikas, architektas ir inžinierius, statęs kabančius tiltus. Tie tiltai ten labai svarbūs, nes susisiekimui tarp gyvenviečių trukdo Himalajų kalnai, per kuriuos reiktų kopti savaites. Tam, kad tiltai būtų nutiesti buvo reikalingi pinigai. Jie buvo renkami organizuojant moterų chorų pasirodymus, kurie tapo tibetietiškos operos Ihamo pradžia.
Ar tai reiškia, kad feministinės idėjos Tau nėra svetimos? Ką Tau pačiai šiandien reiškia būti moterimi kūrėja?
Manau, kad išaugęs dėmesys šioms temoms yra labai geras ženklas. Moterys tikrai buvo ir vis dar tebėra savotiškoje priespaudoje, kurioje sunku save lygiaverčiai išreikšti. Aš tikiuosi, kad kažkada nebus svarbu ar tu esi vyras, moteris ar tarp lyčių, svarbu bus tai, ką darai, koks esi žmogus. Jaučiu atsakomybę būdama moterimi menininke, todėl, kad šiandien galiu prisidėti išlygindama tą situaciją, kuri ilgą laiką buvo neteisinga moterų kūrėjų atžvilgiu.
Tačiau atrodo, kad aktualijų ir problemų nepaverti savo kūrybos temomis?
Vienas dėstytojas man sakė, kad kūrinyje būtina drama, bet šis požiūris man nėra artimas. Aš nerezonuoju su idėja, kad menininkas turi būti kenčiantis ar savo kūriniais gelbėjantis pasaulį. Man atrodo, kad labai daug kas gali gimti iš tuštumos, ramybės būsenos, kad dinamika gali būti labai subtili ir beveik nekintanti, hipnotizuojanti, įvedanti į tam tikrą būvį. Dažnai savo kūryboje siekiu tos būsenos, kuri nėra emociniai kalneliai, bet savotiškas išsilaisvinimas.
Tikriausiai tam tikro ramybės būvio norisi ne tik muzikoje, bet ir gyvenime. Galbūt gyvendama svetur kitaip pradėjai vertinti sėslumą ir santykį su vieta, kitaip pradėjai galvoti apie Lietuvą?
Man patinka tarpinė nesvarumo būsena, kaip žengiant tuo tiltu, kai dar neaiškios formos ir vyksta transformacijos. Bet apie lietuviškumą galvojau daug, nes svarsčiau ar grįžti gyventi į Lietuvą. Supratau, kad man tai svarbu ir kad gerai čia jaučiuosi. Ypač kur nors kaime, kai grybauju, sėdžiu troboje be elektros ir žinau, kad ten sėdėjo mano močiutės, ir diedukai. Tai labai geras įsižeminimo jausmas. Tai sunku įvardinti, o jei dar nenori skambėti sentimentaliai – iš viso neįmanoma. Kartą kalbėjau su tėčiu, kad mano svajonė gyventi ten, kur atsibudus galėčiau pasisemti šalto švaraus vandens ir užsikurti židinyje ugnį. O jis atsakė: „Aš taip sunkiai dirbau, kad tau to nereikėtų daryti, kad tu turėtum šilto vandens ir savo laiką galėtum skirti išsilavinimui...“. Sunku apibūdinti lietuviškumą. Aš jį jaučiu intuityviai, bet negalėčiau jo įžodinti.
Kai gyvenau Butane arba Suomijoje, pasiduodavau prašymams apibūdinti ir pristatyti šalį, jos gyventojus, bet tą pačią akimirką atitoldavau nuo žmonių. Kai atsisakydavau apibendrinimų ir kalbėdavau asmeniškai, be reprezentacijų, užsimegzdavo draugystės, supratimas, įvykdavo mainai.
Papasakok apie tokius užsimezgusius mainus su menininke Thuy-Han Nguyen-Chi. Vilniaus galerijų savaitgalio metu rengiamoje parodoje „DEPAS / DEPOT“ pristatai kartu su ja 2015 metais sukurtą darbą, apie ką jis?
Su vietnamiečių kilmės, Vokietijoje gyvenančia Thuy-Han susipažinome Himalajuose, Butano Karalystėje. Ten gyvenau metus, nes mokiau vaikus vakarietiškos klasikinės muzikos. Trumpai kartu gyvenome viename bute, tad pastebėjau, kad skaitome tą pačią knygą. Ta knyga velniškai stora, tad vežtis ją tiek kilometrų yra tikra beprotybė. Būtent tuomet supratau, kad kažkas iš šios pažinties gali gimti.
Tuomet vienu metu įstojau į kompoziciją Lietuvoje ir į vaizduojamojo meno universitetą Städelschule, Frankfurte, į menininko Douglaso Gordono klasę. Metus bandžiau suderinti studijas ir intensyviai dirbau su Thuy-Han. 2015 m. menininkė Otobong Nkanga iš Nigerijos organizavo parodą ir pakvietė kelis Städelschule studentus prisijungti. Parodos tema buvo paminklas, ir mes sukūrėme paminklą tuštumai. Panaudojome parodos kuratorės pasakojimus apie keliones po Afriką, apie naudingų iškasenų industriją ir dinamito suvarpytą žemės paviršių. Paraleliai supynėme šią medžiagą su rašytojos Doris Lessing tekstais apie utopines planetas ir sukūrėme garso skluptūrą tuštumai. Atrodo, kad kūrinys vis dar aktualus, nes puikiai rezonuoja su Lentvaryje organizuojama paroda, žmogaus santykiu su aplinka, bei sąmoningai ir nesąmoningai paliekamais pėdsakais, tai, ko jau nebėra užpildant garsine gravitacine jėga ir daugialaike realybe.
Interviu su Gaile Griciūte parengtas trečiojo Vilniaus galerijų savaitgalio proga.
