„Šioje operoje W.A.Mozartas išsprogdino tiek tradicinę operos struktūrą, tiek klasikinės graikų tragedijos prasmes. Šiuo „Idomenėjo“ pastatymu siekiau pabrėžti būtent tai, kas kompozitoriui buvo svarbiausia: kalbu apie naują erą, naują pradžią, naują meną. Neabejoju, kad W.A.Mozartas būtų mirtinai įsižeidęs, jeigu kas nors jį būtų pavadinęs tradiciniu kompozitoriumi. Epitetai, kurie jam tiktų labiausiai, yra „išprotėjęs“, „pasiutęs“, pašėlęs“, „revoliucingas“ ir pan. Noriu, kad jūs premjeros metu patirtumėte jo naujumą ir revoliucingumą. Jaučiuosi įrankiu, privalančiu perteikti kompozitoriaus siųstą žinutę šiandieninei operos auditorijai“, - antradienį surengtoje spaudos konferencijoje pabrėžė premjeros režisierius, „Birmingham Opera Company“ meno vadovas Grahamas Vickas.
Pastatymo muzikos vadovas ir dirigentas Johannesas Wildneris iš Austrijos įsitikinęs, kad per 237-erius metus, prabėgusius nuo pirmojo operos „Idomenėjas“ pastatymo, buvo bent 160 metų periodas, kai žmonės nenorėjo išgirsti joje užšifruotų W.A.Mozarto minčių. Tarkim, kai 1786 m. „Idomenėjas“ pirmąkart buvo atliktas Vienoje, tuometinio Austrijos imperatoriaus kūrinys anaiptol nesužavėjo.
„W.A.Mozarto operos muzikinė kalba yra ganėtinai paprasta – ji remiasi dešimtimi ar dvylika svarbiausių muzikinių frazių. Kartais jomis išreikštos emocijos nebūna pačios gražiausios, tačiau jos – tikroviškos, bylojančios tikrą gyvenimą. W.A.Mozarto muzika apskritai nebuvo skirta grožiui - ji skirta realybei. Jau aštuonioliktame amžiuje kompozitorius viešai pasisakydavo prieš feodalizmą, palaikydavo kovą už lygias žmonių teises ir kitas pažangias idėjas. Jo muzika pripildyta tos pačios dvasios. Neabejoju, kad būtent režisierius G.Vickas geba tiksliausiai šią kompozitoriaus dvasią perteikti“, - pažymėjo J.Wildneris.
Premjeriniai „Idomenėjo“ spektakliai LNOBT rodomi šią savaitę - gegužės 31 ir birželio 2 dienomis.
