Gerbiamas Justinai, kaip Jums šovė į galvą mintis rengti koncertus ne salėse, o po atviru dangumi, ir būtent Pažaislio vienuolyne?
Justinas: 1990 metais su Kauno valstybiniu choru pradėjome gastroles po Europą, pasaulį. Su legendiniu smuikininku, dirigentu Yehudi Menuhinu buvo sukurta programa „Kolumbo keliai“, atlikome 80 koncertų geriausiose pasaulio šalių salėse. Y. Menuhinas mėgo Lietuvos kamerinį orkestrą ir labai mylėjo Kauno valstybinį chorą. Drauge įgyvendinome projektą – Händelio oratoriją „Mesijas“. Su šiuo kūriniu išmaišėme Europą, koncertavome Argentinoje, Čilėje. Viena, kai oratoriją atlieki Genujos teatre, kita – Gvadelupėje prie senovinės bažnyčios, kur yra garsusis Gvadelupės madonos paveikslas. Publika sėdėjo aikštėje, o mes dainavome stovėdami ant didžiulių laiptų, kur buvo pastatyta piramidė, choristai ir keturi solistai aprengti sceniniais kostiumais, buvo nešamas kryžius ir t.t. V. Prudnikovas man davė filmavimo kamerą, paprašė įamžinti spektaklį. Kai pačiame gale atidaroma piramidė, išnešamos bažnytinės madonų vėliavos, suskamba finalinė fuga, staiga pakyla galinga vėtra! Nors tuo metu kameros iš rankų nepaleidau, nuo viesulo pradžios lyg kas būtų ištrinę juostą – tuščia.
Koncertuodavome Prancūzijos dvaruose, parkuose. Pastato sceną po atviru dangumi, susirenka būriai žmonių. Fantastiniai festivaliai, juose dainuodavo pasaulinės žvaigždės, pavyzdžiui, L. Pavarotti. Vokietijoje, riedam per miškus, laukus, pasiekiam vynuogynus, o tarp jų – vienuolynas. Graži gamta, žmonės piknikauja ir klauso muzikos. Pas mus tuo metu koncertuoti po atviru dangumi dar nebuvo įprasta. Pirmasis iš filharmonijų salių į gamtą išvažiavo Lietuvos kamerinis orkestras, vadovaujamas Sauliaus Sondeckio – jie pradėjo koncertuoti Palangoje, ant Gintaro muziejaus laiptų priešais rožyną. O mes turėdavome ilgas atostogas: sezonas baigiasi gegužę, rugsėjį prasideda. Dabar – birželį prasideda ir baigiasi rugsėjo pradžioje.
Taigi matėme, kad Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje muzika skamba prie vienuolynų, dvarų, bažnyčių, Skandinavijos šalyse operos festivaliai vyksta prie ežerų. Galvojome, ką panašaus padarius Lietuvoje. Esame trys Pažaislio muzikos festivalio iniciatoriai: profesorius Petras Bingelis, Juozas Gudzinevičius ir aš. Juozas – buvęs restauratorius, yra dirbęs ir Pažaislio vienuolyne. Jis pasiūlė ten nuvažiuoti. 1995 metai, vienuolės kazimierietės neseniai atgavusios vienuolyną. Senutės, buvusios mokytojos, apsiėmė perimti visą ansamblį. Daug kas ten buvo apleista.
Tačiau tos liepos kieme, tie šuliniai, ta maldų išskaidrinta erdvė magiškai užbūrė. Jautėme nepaprastai gerą aurą. Esu žemaitis, truputį konservatyvus, atsargus. Galvojau, nežinia, ar čia susirinks žmonės. Bet nutarėme rizikuoti.
Giedrė: Mūsų ir Justino šeima gyvenome tame pačiame name, kai Justinas grįždavo iš gastrolių po Europą, jis kieme pasidalindavo įspūdžiais ir mes diskutuodavome, kaip ir kur būtų galima panašų festivalį organizuoti Lietuvoje. Atsimenu, grįžo iš Pažaislio ir pasakė: „Radom vietą. Bet ten viskas apgriuvę ir pievos nenušienautos.“ Ten vežamas J. Domarkas nustebęs klausinėjo: „Kur jūs mane vežat per miškus, per pievas, kas čia bus? Koks orkestras čia gali groti?“ 1995 metais trys minėti kūrėjai sutarė liepos mėnesį Pažaislyje daryti festivalį ir organizavo pirmą koncertą – tarsi festivalio repeticiją. Festivalis prasidėjo po metų – 1996-aisiais.
Justinas: Nutarėme atsargiai pabandyti – bus trauka ar ne. Apie Pažaislio vienuolyną tada mažai kas žinojo. Ir dabar Kaune rasime vienuolynų, kurie nėra traukos objektai. Tada spauda rašė, kad į Pažaislio koncertą žmonės traukia kaip į atlaidus. Atlikome „Mesiją“. Žmonių susirinko nemažai, tad po metų organizavom Pažaislio muzikos festivalį. Tąsyk įvyko 15 renginių. Nuo pat pradžių iki dabar mums yra svarbūs trys dalykai: festivalis vyksta gamtoje, yra demokratiškas, renginiai vyksta paveldo objektuose. Tai reiškia, kad klausytojai sėdi ant pievutės, ant medinių suolų, šeimos ateina su vaikais, jie gali bėgioti, žaisti, dalyvauti edukaciniuose užsiėmimuose. Svarbu ir tai, kad bilietų kaina būtų prieinama daugeliui žmonių. Kai kurie renginiai yra nemokami.
Kai atkūrus nepriklausomybę Kauno valstybinis choras pradėjo gastroliuoti, šis kolektyvas, atliekantis klasikinę muziką, pirmas pateko į bažnyčias. Raseinių, Rietavo bažnyčiose skambančios dainos, parašytos Maironio tekstams, žmonėms darė įspūdį. Taigi kita svarbi tema – mūsų paveldas. Mažytėje Zapyškio paminklinėje Šv. Jono Krikštytojo bažnytėlėje, nuo Vytauto laikų stovinčioje ant Nemuno kranto, dėl retauracijos darbų tik šiemet nebus koncerto, o šiaip visą laiką skambėjo kameriniai kūriniai. Kiauras stogas, vanduo bėga, fortepijoną patraukiam, po kurio laiko ir vėl ant instrumento pradeda lašėti, vėl patraukiam... Vienas iš mūsų tikslų – per muziką atgaivinti apleistus kultūros paveldo objektus. Senosios Šv. Jurgio bažnyčios Kaune langai bei vitražai buvo išdaužyti, skraidė balandžiai. Išvalėm, išplovėm, išvežėm šiukšles ir surengėme koncertą. Arba apleista Kauno pilis. Galvojom, ką joje padaryti. Pačioje pilyje erdvės nėra. Stogas kiauras, durys atlapos, bomžiukų išdegintos grindys. Išvalėme, aptvarkėme, net banketą sbokšte urengėme. Pastatėme spektaklį – istorinę dramą „Mindaugas“, ją režisavo Irena Bučienė. Žiūrovams sukalėme medinius suolus.
Giedrė: Pilis tapo scenografiniu elementu. I. Bučienė turėjo patirties – Valdovų rūmų griuvėsiuose ji drauge su scenografe V. Idzelyte jau buvo stačiusi spektaklį „Barbora Radvilaitė“.
Justinas: Mums reikėjo istorinės dramos. Vieną vakarą atvažiavo Irena su Vytautu Rumšu. Lynojo. Apėjome pilį... Taip ten ir prasidėjo Lietuvos istorijos dramaturgija. Šiais metais bus devyniolikta premjera. „Mindaugas“, „Barbora Radvilaitė“, „Birutė“, „Šarūnas“... Šviesios atminties režisierės I. Bučienės pareigas perėmė Vytautas Grigolis. Jis sumanė į spektaklį įvesti tikrą vilką, pasiskolintą iš zoologijos sodo. Pamatę plėšrūną, pasibaidė žirgai. Ugnis, fejerverkai, kiti tikrovės elementai žiūrovus nukeldavo į vaizduojamą istorinį laikmetį. Pagavome žaidimo kaifą. Spektaklį „Herkus Mantas“ pastatėme dauboje, V. Grigolis, pats geriausias aktorius jojikas, arklį pastatydavo ant dviejų kojų. Kai menininkas išėjo Amžinojo poilsio, V. Rumšas, vaidinantis nuo pirmo spektaklio, ėmėsi režisieriaus atsakomybės.
Giedrė: Šiemet birželio 23 dieną prie Kauno pilies įvyks dvidešimta dramaturgijos premjera – muzikinė dokumentinė drama „Lietuva – valstybė“ pagal XX a. pradžios latvių dramaturgo Martinso Zivertso tragediją „Valdžia“ (apie Mindaugo laikus), skambės V. Bartulio oratorija, matysime Džiugo Katino videoprojekcijas.
Pažaislio muzikos festivalio išskirtinumas – kad tarp įvairių žanrų muzikos projektų yra drama, rodoma kiekvienais metais Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, ir kaskart tai yra naujas kūrinys, atliekams tik tą vienintelį kartą. Didžiulis darbas aktoriams, bet jie sako, kad būtent tada, kai vaidina vienintelį kartą, jie jaučiasi ypatingai: tai, ką perteiki tą dieną, tą minutę, nebepakartosi.
Justinas: Fenomenalu yra tai, kad patys geriausi aktoriai sutinka suvaidinti tą vienintelį kartą. D. Banionis, V. Paukštė, A. Masiulis, E. Aukštakalnytė, E. Gabrėnaitė... Visas mūsų aktorių žiedas dalyvavo kuriant istorinių dramų spektaklius.
Giedrė: R. Vilkaitis, S. Balandis, E. Jaras, ir jaunosios žvaigždės – T. Vaškevičiūtė, T. Gryn, V. Rumšas jaunesnysis...
Justinas: Per „Šarūną“ E. Jaras scenoje vaidino valandą ir 40 min. Įsivaizduojate, kiek teksto reikia išmokti vieninteliam spektakliui!
Giedrė: Pažaislio muzikos festivalį vertina ir atlikėjai, ir žiūrovai. Čia skamba aukščiausios kokybės muzika. Daug darbo įdėta, kad būtų sukurtas kokybės ženklas. Aš pati prie festivalio vairo atsidūriau prieš dvejus metus. J. Krėpšta pakvietė mane dirbti, – ėmiausi vadybos darbų, kuriuos anksčiau atliko dabar jau garbaus amžiaus J. Gudzinevičius. Jis yra festivalio Garbės pirmininkas.
Pažaislio muzikos festivalyje dalyvauju nuo pirmo koncerto, įvykusio 1995 metais. Mes, jauna šeima, atėjome į Pažaislio vienuolyno kiemą su dukryte, ant žolės pasitiesėme dekutį ir sėdėdami klausėmės muzikos. Dabar jau mano duktė savo dukrytę vedasi, J. Krėpštos keturi anūkai ateina paklausyti muzikos. Per 23 metus užaugo nauja klausytojų karta.
Justinas: Trys banginiai susėdę pagalvojom: Liublianos festivalis gyvuoja 60 metų, Dubrovniko – 70 metų. Vieni pradėjo, toliau veda kiti. Sukurtą ženklą reikia perduoti jaunimui. Giedrė – puiki vadybininkė, ji visą gyvenimą vadovauja: viešbučiams, sporto klubams, projektams. Kelis metus prašėme jos prisijungti, bet nesutiko. Kartą pasakiau: „Kiek tu gali į Vilnių važinėti. Vaikai užaugo tau bekeliaujant.“ Kai Giedrė pagaliau ryžosi su mumis dirbti, įvyko pertvarkų, rinkodara suaktyvėjo. Vos pas mus atėjusi ji iškart sugalvojo muzikinių kelionių idėją.
Giedrė: Svarbu kokybišką muziką, garsius kolektyvus vežti į regionus. Šiais metais Jonavos slėnyje pirmą kartą dainuos Kostas Smoriginas. Rietave grieš vienas geriausių italų akordeonistų Fausto Beccalossi ir latvis violončelininkas Ruslan Vilensky. Jie koncertuoja geriausiuose pasaulio festivaliuose, bus rodomos italų filmų ištraukos. Pociūnų aerodromo angare vyks superinis koncertas „Pašėlę saksofonai“.
Kaip pirmo Pažaislio muzikos festivalio publika priėmė koncertus po atviru dangumi?
Justinas: Pažaislio vienuolyne buvo atliekama Ludwigo van Beethoveno oratorija „Kristus alyvų kalne“, dirigavo P. Bingelis. Kūrinys sudėtingas, ilgai trunka, bet trys tūkstančiai žmonių klausėsi lyg apmirę. Lietuvoje nėra tikrų koncertinių salių, kur muzikos galėtų klausytis keli tūkstančiai žiūrovų. Kad vasarą pritrauktume klausytojus ir juos išlaikytume, turėjome pakviesti aukščiausio lygio muzikos pasaulio asmenybes. Festivaliai augina publiką. Džiaugiuosi, kad mūsų idėja pasekė Oginskių festivalis, vykstantis Plungės dvare, buvusiose arklidėse. Šešuolėlių, Raudondvario, Zyplių, Akmenėlių dvaruose didžiausia erdvė – arklidėse. Koncertai vyksta ir Rietavo dvaro ratinėje, kur keisdavo karietų ratus. O Žemaitkiemyje – kluone, daržinėje.
Ką darote, kad išvengtumėte lietaus?
Justinas: Aha, čia geras klausimas (juokiasi). Kai kurie festivaliai nuėjo paprastesniu keliu, sulindo po stogu. Bet kur tu palįsi Pažaislyje? O idėja yra atidaryti ir uždaryti festivalį būtent šiame vienuolyne. Ir prasideda į dangų žiūrėjimas, prieš kelias dienas, prieš kelias valandas burimas: „Na, šitas debesys praslinks, iš to – maža lietaus, aną nupūs vėjas... Ak, nuėjo, nuėjo...“
Giedrė: Vienuolės nuoširdžiai meldžiasi ir dėl oro, ir dėl viso kito.
Justinas: Vytautas Rumšas net atsiveža būrėją į spektaklį, kad išbaidytų debesis (juokiasi). Lietus – rimta problema. Atsimenu, prieš spektaklį „Šarūnas“ visą dieną lijo, prie Kauno Pilies pliaupė be perstojo. Dangus aptrauktas, jokių prošvaiščių. Aktoriai laukia palapinėje, Eglė Gabrėnaitė išėjo pasižvalgyti. Vytautui Rumšui sako: „Jūs pažiūrėkit, kiek publikos susirinko, sėdi lietuje ir laukia spektaklio. Tai ką, mes nevaidinsim? Varom, Vytai, pradedam!“ Po spektaklio drabužius reikėjo gręžti, peršlapo iki paskutinio siūlelio.
Giedrė: Pernai lietus lijo visą vasarą. Per baigiamąjį koncertą pylė kaip iš kibiro. Koncerte dalyvavęs prezidentas Valdas Adamkus stebėjosi: „Negaliu patikėti, kad per tokį orą – pilnas kiemas klausytojų!“
Justinas: Publika jau yra pasirengusi prastam orui, kas su botais, kas su neperšlampančiais lietpalčiais ateina į koncertą. Per gastroles Vokietijoje ne kartą mačiau: jei klausytojai peršlampa batus, juos nusimauna ir koncerto klausosi basi. Skandinavijoje lyja nuolat, jiems įprasta lietuje klausytis muzikos. Gamtoje – kitoks malonumas: skraido kregždės, skamba klasikinė muzika, barbena lietus, traukinys prabilda pro Pažaislį, kai pradedam koncertą 19 valandą – din din din... Gamtos ir muzikos susitikimas, žaismas. Vienas kolega, sportininkas, sakė: „Ai, aš nemėgstu klasikinės muzikos.“ Sakau, ateik. Galvoja, jei nesu baigęs muzikos mokyklos, tai neuprasiu Beethoveno, Mozarto muzikos. Bet atėjo ir „užsikabino“. Paskui matome tuos pačius žmones metai iš metų lankančius festivalio koncertus. Jie užsuka ir į filharmoniją – jau kitaip girdi, darosi drąsesni. Zapyškyje mačiau: moterys klausosi, o vyrai žvejoja. Bet ir jie girdi.
Kasmet daugėjo festivalio renginių, pavyzdžiui, XXI festivalį vainikavo 42 renginiai, šiemet jų bus taip pat ne mažiau. Kaip ieškote tinkamų muzikai skambėti erdvių?
Giedrė: Festivalio muzika skamba ir žiūrovams jau įprastose vietose, ir kasmet ieškoma vis naujų erdvių, svarstome, kas galėtų būti įdomu. Šiemet pirmą kartą pasirinkome Vytauto Didžiojo karo muziejų. Sodelyje jau eilę metų organizuojami kariliono varpų koncertai, o dabar kilo mintis padaryti koncertą didžiajame vestibiulyje, ten puiki akustika. Per varpų koncertą edukatoriai išneš į sodelį eksponatus, kad vaikai galėtų prisiliesti prie šarvų, senosios karo amunicijos. Kaip Justinas minėjo, festivalis yra demokratiškas, norime, kad šeimos su vaikais dalyvautų. Kas, jeigu ne šeima, supažindins atžalą su klasikine muzika? Nuo praeitų metų rengiame vaikų dirbtuvėles. Prie Pažaislio vienuolyno, Žemaitkiemio dvare ar Kulautuvoje darysime socialinę edukacinę programą „Kūrybos kampas 360“. Jei vaikams nusibos klausytis muzikos, jie galės ką nors gaminti iš natūralių antrinių medžiagų.
Pagalvojome, kaip į varpų muzikos koncertus pakviesti daugiau šeimų. Vytauto Didžiojo karo muziejaus varpų bokšte yra Laisvės varpas, sukurtas prieš 100 metų ir pagamintas iš lietuvių išeivių paaukotų pinigų, jis bus įsiūbuotas. Festivalio išvakarėse, birželio 2 dieną Juliaus Vilnonio skambinimu karilionais „Aidėk, Laisvės varpe!“ prasidės XXIII Pažaislio muzikos festivalis. Pažaislyje per festivalio atidarymą visada skamba vienuolyno varpai, birželio 3 dieną jie atlieps XXIII festivalio pradžią.
Justinas: Birželio 3 dieną Pažaislio vienuolyne pradedamasis koncertas „Maestro Virgilijui Noreikai atminti“. Lapkričio pradžioje, po Virgilijaus Noreikos vardo konkurso, paskambinau maestro: „Virgilijau, jeigu tris jūsų konkurso nugalėtojus pakviestume per festivalio atidarymą padainuoti pritariant Gintaro Rinkevičiaus diriguojamam Valstybiniam simfoniniam orkestrui? Sako, super, ir aš pats vieną gabalą padainuosiu. Susitikau su Loreta Bartusevičiūte, ji pritarė mūsų sumanymui. Pakvietėme V. Noreikos mokinius ir konkurso nugalėtojus. Dainuos E. Montvidas, M. Sedlevičius, kir ukrainietė sopranas T. Zhuravel, pelniusi publikos prizą.
Giedrė: Panašiai gimė ir baigiamojo koncerto idėja – roko operos „Eglė“ koncertinis pastatymas pagal kūrinį „Eglė žalčių karalienė“. Įstabi Laimio Vilkončiaus muzika, puikūs Sigito Gedos žodžiai. M. Pundziūtė atlieka Eglės vaidmenį, J. Milius – Žilvino, V. Bagdonas – rupūžės, dainuoja keturi vaikučiai. Labai įdomus jaunimui projektas.
Šiemet turime du įdomius projektus: Babtyno-Žemaitkiemio dvare bus parodyta programa „Kai tango susitinka bosanovą“. Dainuos argentiniečių atlikėja Lily Dahab. Įkvepianti muzika. Kitas – „Svaiginanti Kuba“. Kubiečių grupė „Son del Nene“ ir charizmatiškasis vokalistas Pedro Lugo Martinez – „Latin Grammy“ laureatai – koncertuos Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje salėje.
Justinas: Festivalis vyksta visą vasarą, o šiemet ir rugsėjo pradžią užgriebėme. Mūsų koncertų laukia įvairių Lietuvos kampelių muzikos mylėtojai. Visus metus dirbame, ieškome rėmėjų, kviečiame muzikantus iš viso pasaulio, ieškome naujų vietų renginiams. Programa sudaroma žvelgiant kelis metus į priekį – su kuo, kur, kaip, kada bus galima derėtis dėl atvykimo sąlygų ir t.t.
Kas Jums labiausiai įsimena iš tų metų, kai organizuojate Pažaislio muzikos festivalius?
Justinas: Lordas Y. Menuhinas, pasaulio įžymybė, smuiko virtuozas, jis du kartus pas mus festivalyje buvo. Kai atvažiavo pirmą kartą, įėjo į Pažaislio vienuolyno kiemą, apsikabino liepą ir pasakė: „Čia yra stebuklingai gera aura!“ Ir aš kartais nuvažiuoju ten neturėdamas jokio tikslo, tik pabūti. Įeinu į kiemą, tos liepos, tie šuliniai nuima visas įtampas. Gera išskaidrinta energetika. Ten, kur bokštas ir Pacų ženklas, antys buvo lizdą susisukusios. Išperėjo ančiukus. Vieną dieną pakilo baisus vėjas, lizdą nuplėšė, bloškė į žemę. Ir nė vienas ančiukas neužsimušė, visi nutipeno iš paskos motinos anties į tvenkinį.
Giedrė: Man įsimintiniausias pirmas koncertas 1995 metais, niekad jo neužmiršiu. Buvo saulėta graži diena, mūsų šeima ir daugybė žmonių, sėdinčių ant atsineštų paklotų. Ir muzika... Kartais sapnuoju tą dieną – labai stiprus įspūdis likęs. Taip pat ir iš Šv. Jurgio bažnyčios, tada, kai ji buvo grąžinta tikintiesiems, išvalyta ir ten suskambo muzika. Įsirėžė ir baritono D. Chvorostovskio koncertas. Žvaigždės iš Metropoliteno operos buvo priimtos į festivalio programą...
Pažaislio muzikos festivalis ne tik tęsia, bet ir kuria tradicijas?
Giedrė: Šiemet pradedame dvi naujas tradicijas: muzikinių kelionių ir darbo su bendruomenėmis. Su turizmo agentūra „Mūsų odisėja“ susitarėme, kad pagal mūsų sudarytą programą parengs maršrutus. Šiemet siūlome vienuolika skirtingų maršrutų į skirtingas vietas. Yra unikalių vietų, pavyzdžiui, Akmenėlių dvaras Pakruojo rajone, ten daug sielos įdėta, arba Paliesiaus dvaras, juos reikia parodyti žmonėms. Darai muzikinį projektą, atvažiuoja žiūrovai, papasakoja kitiems. Šešuolėlių, Taujėnų, Zyplių, Žemaitkiemio, Rietavo, Gelgaudiškio... Daugybė dvarų yra atgaivinta Pažaislio muzikos festivalio dėka. Dabar jie yra žinomi ir patys organizuoja kultūrinę veiklą, sukaupia lėšų pastatams ir aplinkai tvarkyti. Pažaislio vienuolynas, kai prasidėjo festivalis, buvo apleistas. Netrukus vienuolėms buvo paaukota.
Justinas: Čikagoje gyvenęs architektas A. Liepinaitis rinkdavo aukas ir siųsdavo kazimierietėms. Mes nufilmuodavome spektaklius, jis pasistengdavo, kad šie būtų parodyti per Čikagos lietuvių televiziją. Vieną kartą vienuolėms iš Amerikos buvo atvežtas čekis: žmogus surašė testamentą ir savo santaupas paliko joms. Taip buvo sutvarkyti vienuolyno stogai. Zapyškyje gotikinė bažnytėlė beveik griuvo. Mes surengėmė koncertą, atvažiavo korespondentai, parašė, kad stogas kiauras, valdžia susiėmė. Dabar ši bažnytėle yra restauruojama. Kultūra – galingas dalykas.
Giedrė: Kita nauja tradicija – bendruomenės šventės, į jas įsijungia Pažaislio muzikos festivalio renginiai. Norime, kad bendruomenė pati rengtų šventę sau ir miestiečiams. Šventė vyksta nuo vidurdienio, pavyzdžiui, Kulautuvoje. Šiemet Kulautuvos kurortui sukanta 85 metai. Bendruomenė rengs smetonišką retro, nariai apsirengs smetoniškais drabužiais, vaišins arbatėle, gidai vedžios po žymiausias Kulautuvos vilas, važinės smetoniška karieta, bus galima nusifotografuoti smetoniškoje ateljė. O vakare pas juos į svečius atvyks Pažaislio festivalio koncertas – A. Noviko džiazo mokyklos vokalinė grupė Jazz Island“. Kviečiame svečius atvykti anksčiau, apžiūrėti miestelį, pabūti, atsigerti arbatos ir paklausyti koncerto. Kitas bendruomenės renginys vyks liepos mėnesį: Aleksoto bendruomenė pakvies į Aukštosios Fredos dvarą. Botanikos sode šurmuliuos XIX a. grafo Jozefo Godlevskio šventė. Svečius pasitiks Napoleono kariuomenės karininkai, bus galima pasiirstyti valtele, pasiklausyti įdomių istorijų, XIX a. drabužiais apsirengę bendruomenės nariai šoks ir kitus mokins šokti polonezą. O vakare į svečius atvažiuos Lietuvos valstybinis kamerinis orkestras ir gros Mozarto muziką.
Justinas: Prasideda gražūs suaugusiųjų žaidimai...
Giedrė: Jeigu kalnas neina pas Mahometą, tai Mahometas eina pas kalną. Jei Kauno Šilainių rajono gyventojai neina į Pažaislio muzikos festivalio koncertus, tai Pažaislio festivalis atvažiuoja pas juos koncertuoti. Ir gyventojai jaučiasi svarbūs, įtraukti, jiems įdomu.
Be to, mūsų tikslas – kasment rasti po naują vietą renginiams. Šiemet mūsų laukia Vištytis (Vilkaviškio raj.), kultūros namuose vyks gražiausių dainų apie lietuvių tautos gyvenimą Tėvynėje programa „V. Bartulis. Taip niekas tavęs nemylės“.
Kokia muzika Jums patiems artimiausia?
Justinas: Man – Mozarto. Šio kompozitoriaus muzika ramina nervus. Jei esate pavargusi, pasiklausykite kokios nors Mozarto simfonijos, iškart atgausite jėgas. Daugiau nei 30 metų esu Kauno valstybinės filharmonijos direktorius. Kartais pasijaučiu labai pavargęs, tokiu atveju gelbsti tik Mozartas.
Giedrė: Man labiausiai patinka klasikinė muzika. Tyrimais įrodyta, kad vandens molekulė reaguoja į aplinkos garsus. Kai groja aštri roko muzika, vandens molekulės kraštai pasidaro dantyti, o skambant klasikinei – lygi, apvali.
Kur Jūsų darbo satisfakcija?
Justinas: Tai – publika, žmonės. Štai ir pernai, baigiamasis koncertas, visą dieną lijo. Susirinko du tūkstančiai botais apsiavusių žiūrovų. Dalinome lietpalčius, bet dauguma dėkojo: „Ačiū, mes turime pasiėmę, ruošėmės tam.“ Matai tuos žmones ir širdis džiaugiasi. Vienais metais į Žeimių bažnyčią atvežėme Oksfordo berniukų chorą – „Grammy“ laimėtoją, koncertuojantį su Niujorko filharmonijos orkestru. Močiutės su skarutėmis klausėsi netekusios žado. Pirmą ir galbūt paskutinį kartą gyvenime jos girdėjo tokią muziką. Į rajonus vežame geriausius kolektyvus. Daug keliaujame, matome, koks yra didelis poreikis aukšto lygio muzikos mažuose miesteliuose. Kaimo žmonės yra gilūs, intuityvūs, juos jaudina geros kokybės kūriniai.
Giedrė: Pernai Žasliuose, bažnyčioje giedojo Kauno choras. Dalyvavo mišių programoje, o kai užtraukė „Lietuva brangi, mano Tėvyne“, žmonės verkė. Iš kaimų suvažiavusios bobulytės be pamokslo toje bažnyčioje nieko nėra girdėjusios.
Kad ir kur dirbčiau, atiduodu visas savo jėgas, bet Pažaislio muzikos festivalyje pasitenkinimas grįžta trigubai: gerai atliktą darbą įvertina patenkinti atlikėjai, publika, ir pati jaučiuosi laiminga.
