Šios savaitės skaitomiausi straipsniai:
- Drabužiai, kurie lieknina net iki kelių kilogramų
- Sophia Loren - meilė vedusiam vyrui, patirtas persileidimas ir „viešnagė“ už grotų
- 20 taisyklių, kurios padės išsaugoti ir pagerinti santykius su mylimu žmogumi
- 9 žingsniai didesnės algos link
- Ką rytų horoskopas žada šiems metams
- Mamos kugelis - skaniausias
Žurnalistę ji pasitinka erdviame savo kabinete Ramalos mieste. Pasakoja apie areštuotus vaikus, ekonominę galią ir staiga prabylančius durų kilimėlius.
Tik pamatę savo kaime Salvą Duaibis, vyrai iškart išsilaksto – žino, kad bus prigrasinti nesikišti. Moterų teisinės ir psichologinės pagalbos centro (angl. Women‘s Centre for Legal Aid and Counselling) tarptautinių ryšių programos koordinatorės darbas – dokumentuoti ir publikuoti Izraelio okupacijos nulemtas palestiniečių moterų istorijas. „Į kaimus užsukę lankytojai paprastai kalbina vyrus, klausia jų apie politiką, o tie ima kalbėti lozungais, pabunda jų ego, – pasakoja Salva. – Aš pasirūpinu, kad visi žinotų, jog dabar savo nuomonę reikš moterys. Palestinietės trokšta papasakoti savo istorijas taip, kaip joms atrodo geriau. Vyrai gali klausytis, tačiau negali pertraukinėti.“
Salva sako, kad moterims tai labai patinka, smagu, kad pašalietė domisi jų (iš)gyvenimais. „Sakau: „Noriu išgirsti tavo istoriją, tavo patirtį, tavo nuomonę. Ne vyro, brolio ar dėdės, o tavo pačios.“ Šios moterys užaugo labai ribotų galimybių pasaulyje. Buvau sužavėta, kaip raiškiai jos dėsto mintis. Mano manymu, palestinietės yra puikiausios savo šalies ambasadorės, geresnės nei kabinetuose sėdintys oficialieji ambasadoriai.“
Salvos istorija prasidėjo gimtajame Nazareto mieste, tačiau vaikystę ši Izraelio pasą turinti palestinietė praleido okupuotame Vakarų Krante, 9 tūkst. metų senumo Nabluso mieste. Aplinkiniai ten keltis nusprendusius jos tėvus gąsdino, esą toks konservatyvus miestas yra netinkamas vaikams auginti. Tad Salvos mama į Nablusą kraustėsi su ašaromis akyse, o po 14-os metų jį paliko taip pat ašarodama, tik jau dėl kitų priežasčių. „Mama labai ilgisi to miesto – ten buvo atradusi tikrą palestiniečių dvasią, ten liko daug artimų draugų. Moterys Nabluse eina viena pas kitą aptarti visų reikalų – vyrų, politikos... Toje erdvėje jos tampa nepaklusnios ir išdykusios“, – juokiasi Salva. Ten mano pašnekovė išmoko atskirti žmogaus išvaizdą ir tikrąjį veidą. „Šios moterys – tarsi vandens ištroškusios gėlės: užkalbintos iškart atsiveria, – sako Salva. – Išsipasakoti bėdas savaime yra terapija, taip mokomasi ir tiksliau perteikti savo idėjas. Tai labai naudingas įgūdis.“ O prikalbinti pokalbio Palestinoje nesudėtinga. Būna, pasibeldžia Salva į duris prieš tai nesusitarusi, šeimininkė ją apkabina, pabučiuoja ir puola virti kavos. „Vakaruose gajus stereotipas, kad palestiniečiai – agresyvūs smurtautojai. Tiesa yra visiškai priešinga: palestiniečiai yra geraširdžiai, dosnūs, svetingi žmonės“, – sako Salva.
Kaip kovoti su košmarais
Dosnūs, svetingi... ir okupuoti. Nuo 1967 m., kai anuomet vos dvidešimtmetė Izraelio valstybė, sukurta ant istorinės Palestinos žemės, okupavo Vakarų Krantą, Gazą ir Rytų Jeruzalę, palestiniečiai gyvena po nuožmiu karinės Izraelio okupacijos kumščiu. Palestinos neaplenkė ir pasaulinė patriarchalinės socialinės struktūros tendencija. Tad nenuostabu, kad į Salvos klausimą, ką reiškia būti moterimi, viena Hebrono miesto apylinkių gyventoja su liūdesiu veide atsakė: „Mes, moterys, esame kaip durų kilimėliai. Visi, kas tik ateina: okupacija, mūsų vyrai, vaikai, dėdės, šluostosi į mus savo purvinas kojas. Turime tvarkytis su patriarchaliniais vyrais, visuomene, kuri neleidžia mums savęs išreikšti, su okupacijos nusikaltimais – naktiniais reidais, žemės vagyste, vaikų areštu, judėjimo ribojimu, namų griovimu...“
Mes, moterys, esame kaip durų kilimėliai. Visi, kas tik ateina: okupacija, mūsų vyrai, vaikai, dėdės, šluostosi į mus savo purvinas kojas.
Kaip moterys pakelia tokius per pačią būties esmę kertančius sunkumus? Salva nėra tikra, kad pakelia: „Niekas nežino tikrojo moterų kovos dėl būvio masto. Jos paliktos likimo valiai. Yra daugybė itin sudėtingų problemų ir labai mažai pagalbos.“ Būtent todėl Moterų teisinės ir psichologinės paramos centro veikla tokia svarbi. Centro teisininkės atstovauja moterims teismuose (skyrybų, smurto, turto pasidalijimo, kt. atvejais), socialinės darbuotojos teikia psichologinę pagalbą. Taip pat įkurta prieglauda smurtą šeimoje kenčiančioms moterims, siekiama keisti moterų teises diskriminuojančius įstatymus ir konservatyvų visuomenės požiūrį. Palestiniečių visuomenėje šeima tradiciškai yra saugumo ir paramos tinklas, šeimos saitai labai artimi ir gyvybiškai svarbūs.
Žmonės, dešimtmečiais gyvenantys okupuotoje žemėje be patikimų socialinių struktūrų, priprato dar labiau remtis savo artimaisiais, nes nieko kito jiems nelieka. Kita vertus, toks perdėtas šeimos sureikšminimas yra ir pavojingas: kilus vidiniam konfliktui, saugumo tinklo staiga nebelieka.
Salva – viena visuomeninės iniciatyvos „Karinio tribunolo stebėjimas“ (angl. Military Court Watch) įkūrėjų – teigia, kad didžiausias siaubas šeimai yra į kalėjimą nusiųstas vaikas. Izraelis okupuotame Vakarų Krante palestiniečiams taiko karo, o ne civilinės teisės taisykles. Tai reiškia, kad nusikaltėliu tampa kiekvienas, kuris neįtiko okupantui. Šiuo metu Izraelio kalėjimuose yra apie 200 palestiniečių nepilnamečių, dažniausiai jiems pateikiami kaltinimai dėl mėtymo akmenimis į Izraelio kareivius. Areštuoti ateinama vidury nakties, gatvėje šaudant.
Paprastai visa šeima suvaroma į vieną kambarį, namai sujaukiami, sūnui užrišamos akys, už nugaros surakinamos rankos, ir jis ginkluotų kareivių išvedamas tardyti. Kur laikomas, šeima sužino tik po kelių dienų. Žmogaus teisių organizacijos gausiai dokumentuoja Izraelio vykdomus palestiniečių vaikų teisių pažeidimus, tarp jų – smurtą prieš juos tardymo metu. „Taip Izraelis elgiasi siekdamas sutrupinti šeimos ryšius, – aiškina Salva. – Būna, kad areštuotieji, norėdami išsivaduoti iš siaubingos situacijos, įduoda draugų vardus: nėra lengva vienam, be tėvų ar advokato, sėdėti prieš tardytojus. Tokios „išdavystės“, tikros ar tariamos, sukelia įtampą šeimoje ir tarp šeimų. Be to, vaikas traumuojamas, nustoja gerbti tėvus, nes šie nesugebėjo jo apsaugoti. Paskutinis dalykas, kurį jis areštuojamas, prieš užrišant akis, mato – Izraelio kareivių stumdomi tėvai. Izraelio ginkluotosios pajėgos siekia palaužti palestiniečius, kad šie niekada neprieštarautų ir nesipriešintų. Todėl beldžiasi į jų duris kiekvieną naktį.“
Kai vaikas po kelių mėnesių grįžta iš kalėjimo, šeimai atrodo, kad košmaras baigėsi. „O iš tikrųjų jis tik prasideda, – sako Salva. – Tėvai pastebi elgsenos pokyčius: vaikas atsisako bendrauti, nevalgo, nemiega, nenori eiti į mokyklą. Tėvas paprastai reaguoja aštriai – baudžia sūnų, o mama stengiasi išklausyti jį, apkabinti, o ne atstumti. Mamos taip pat labiau linkusios priimti socialinių darbuotojų pagalbą. Viena pasakojo, kaip, apsilankius psichologei, jos vyras pareiškė: „Mano sūnus stiprus, jam psichologų nereikia.“ O mama man į ausį pakuždėjo: „Netiesa, mano sūnui būtina psichologinė pagalba. Beje, jos reikia ir mano vyrui!“
Šilkinių liemenėlių istorija
Žvelgdama pro Salvos kabineto langus į vingiuojančias kalvas, įsivaizduoju Palestinos moterį tarsi medį nepajudinamomis šaknimis. Ji viską žino, visais ir viskuo rūpinasi, dėl visų nerimauja. Salva iš principo sutinka, tik priduria: „Moterys tikrai gali nuveikti labai daug, nes turi žinių ir gebėjimų, tačiau problema yra ta, kad jos neturi finansinių galimybių.“ Palestinos centrinio statistikos biuro duomenimis, vos 17 proc. Vakarų Kranto palestiniečių oficialiai dirba ir gauna atlyginimą. Darbo galimybes riboja okupacinė politika ir tradicinis suvokimas, kad moteris yra namų šeimininkė.
Pati Salva yra baigusi ekonomikos mokslus. Praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio pabaigoje ji įkūrė apatinio trikotažo kooperatyvą, įdarbino apie 40 moterų. Anuomet veikę siuvimo fabrikai dirbo Izraelio firmoms pagal sutartis, darbuotojai gaudavo grašius ir neturėjo jokios teisės priimti sprendimų, o Salvos su bendramintėmis įkurta įmonė pirmoji okupuotame Vakarų Krante ėmė savo gaminius eksportuoti. Jais vieną sezoną prekiauta ir Niujorke esančioje ištaigingoje kompanijos „Victoria‘s Secret“ parduotuvėje. Komerciškai itin sėkminga buvo apatinio trikotažo iš 100 proc. šilko linija „Laylal“ (arab., „Naktys“).
O ką per komendanto valandą namuose veikti vyrui ir žmonai? Ogi, pasidabinus mūsų apatiniu trikotažu, gaminti vaikus!
Sėkmę, anot Salvos, lėmė produktų kokybė. „Tokia buvo mūsų žinia pasauliui: jei tik turime galimybių, pasiekiame nuostabių rezultatų“, – didžiuodamasi sako moteris. Norisi pridurti: „Jei niekas netrukdo.“ O trukdė. Štai kartą Salva, lankydamasi pas JAV diplomatus, pasakė: „Klausykit, gavome iš Niujorko Penktosios aveniu užsakymų ir norime eksportuoti savo gaminius legaliai. Ką turėtume parašyti etiketėje?“ Muitinės pareigūnas po mėnesio atsakė: „Pagaminta Izraelio okupuotame Vakarų Krante.“ „Įsivaizduojat tokio ilgio etiketę ant šilkinių permatomų kelnaičių?“ – su šypsena klausia Salva.
Kooperatyvo moterys labai didžiavosi savo veikla, o uždirbo bent tris kartus daugiau nei kitų fabrikų darbininkai.
„Tai – didžiulis politinis, teisinis, socialinis ir ekonominis pasiekimas, – sako Salva. – Buvo tikrai nelengva. Prisimenu, per komendanto valandą, kai niekam neleidžiama išeiti iš namų, važinėdavau įmonės autobusiuku po visą miestą – turėdavau surinkti iš visų kampų darbininkes. Jautėmės labai laimingos, nes savo energiją telkėme į tai, kas mums svarbu, nors kareiviai gatvėje kartais ir taikydavosi į mus ginklais. Rizikavome, nes tikėjome tuo, ką darome. Mes, palestinietės, kaip ir bet kurios kitos šalies moterys, naudojamės kiekviena proga įrodyti savo tiesą, kiekviena galimybe ką nors pasiekti, ir nesvarbu, kokie pavojai tyko. Tai mūsų neužgniaužia – tai mus traukia, nes iš prigimties esame padūkusios! Okupantų spaudimą jautėme nuolat. Jie vis sakydavo: „Čia – ne apatinis trikotažas, čia – politika!“ Aišku, – politika. Ir į kalėjimą uždarydavo, tardydavo, kartais mušdavo. Vykdydavo reidus fabrike ieškodami kokios apgaulės ar mokesčių vengimo. Nieko nerasdavo.“ „O liemenėlių per reidą ar nevogdavo?“ – klausiu. Po kelių minučių skardaus juoko Salva atsako: „Nemanau, tačiau oro uoste mūsų krovinius į Europą kartais pralaikydavo net po kelis mėnesius – neva dėl saugumo. Palestiniečių rankomis pasiūtos šilkinės liemenėlės – grėsmė Izraelio saugumui!“
Ilgainiui finansinio spaudimo neatlaikėme – Izraelio valdžia užlaikydavo ne tik krovinius, bet ir klientų pinigus. Buvome priverstos kooperatyvą uždaryti, tik, prieš uždarydamos, dar prisidėjome prie naujagimių bumo. Salva mirkteli akimi, bet aš nedrįstu prisipažinti nesuprantanti, juokauja ji ar ne. Pasirodo, buvo dvi apatinio trikotažo linijos: eksportinė ir vietinė, pigesnė. „Mūsų permatomos naktinės palaidinės konservatyviuosiuose Nabluse ir Hebrone tiesiog šluotos nuo lentynų, – sako Salva. – O ką per komendanto valandą namuose veikti vyrui ir žmonai? Ogi, pasidabinus mūsų apatiniu trikotažu, gaminti vaikus!“
Pavojus palestiniečių neužgniaužia – jis mus traukia, nes iš prigimties esame padūkusios!
Surimtėjusios grįžtame prie ekonominių sąlygų. Klausiu, ar tai – svarbiausias dalykas kovojant už geresnį pasaulį? „Moterys gali amžių amžiais reikalauti nevaržyti jų teisių, tačiau jei kišenėse nieko neturės, visos pastangos bus bergždžios. Jos taip ir liks galingesnių elementų – okupantų, visuomenės, vyrų – įkaitės. Moterys nebus laisvos, kol bus finansiškai priklausomos. Jei vyras mane muša, o aš neturiu pinigų būstui išsinuomoti ar iškeliauti, liksiu namuose. Tik tai nereiškia, kad turime sėdėti sudėjusios rankas ir laukti išganytojo – ligas reikia gydyti, kad ir pamažu: kartais, taip sakant, – išgerti aspirino“, – teigia Salva. Ji džiaugiasi pažinusi įvairias savo visuomenės puses.
„Visi norime gyvenime nuveikti ką nors gera, bet problemų tiek daug, kad dažnai nežinome, nuo ko pradėti. Mano darbas – išklausyti moteris. Į kiekvieną istoriją įsijaučiu, išgyvenu, bet turiu rasti ir balansą, kad save apsaugočiau. Kiekvienos moters istorija yra svarbi, kiekviena nusipelno būti išklausyta. Žinau: kai nustosiu jautriai reaguoti, šį darbą turėsiu palikti. Kuo daugiau žmonių žinos apie tikrąją situaciją Palestinoje, tuo daugiau vilties, kad ji pradės keistis.“
