Skaitomiausi šių dienų straipsniai:
- 8 populiarūs mados mitai, kuriuos seniai laikas pamiršti
- Fengšui: kokį poveikį mums daro paveikslai, medžioklės trofėjai ir kiti interjero akcentai?
- Šiaurietiška dieta – sveikiausia ir efektyviausia pasaulyje
- Jean Harlow - sekso bomba, kurią pražudė religinga motina
- Karamelinis obuolių pyragas
Vaikams už kalnus nėra nieko geriau
Pirmą kartą sūnų Beną į kalnus vežėmės, kai jam buvo šeši mėnesiai, o slidinėjimo sezonas ritosi į pabaigą. Visi kvailino, klausė, kodėl mes tą vaiką žiemą po Europą tampome. Mano manymu, vaikui gerai tada, kai jo mama laiminga. Tuo metu man, baigusiai skausmingai žindyti, išsivadavusiai iš pogimdyvinės depresijos, bet vis dar užsisukusiai namuose tarp vystyklų, košių ir kvailas muzikas grojančių žaislų, verkiant norėjosi pasišildyti pavasario saulėje ir nors kartą užsimiršus nusileisti nuo kalno su vėjeliu. Kelionę planavau ir ruošiausi jai visą žiemą – vien tai man morališkai padėjo ištverti tamsųjį laiką. Kad būtų linksmiau stumdyti vežimėlius, vykti kartu prikalbinau draugus, turinčius vienų metų dukrytę.
Tuomet mane labai padrąsino edukologės Austėjos Lansbergienės tinklaraštyje išsakyta mintis, kad vaikams negali nutikti nieko geriau už kalnus, ir pasakojimas apie jų šešių asmenų šeimos išvyką slidinėti. Pati patyriau, kad išvyka su vaiku į slidinėjimo kurortą yra visai nesudėtinga: slidinėjimo centro ir restoranų, net esančių ant kalno, tualetuose yra vystymo stalai, restoranų darbuotojai mielai pašildo košę ar pieną. Mūsų mažasis, užliūliuotas kalnų oro, miegodavo po tris keturias valandas... Tada, žiūrėdami į čiuožiančius pyplius, nusprendėme, kad būtinai grįšime, kai Benas paūgės ir galės pats čiuožti.
Geriausias mokytojas – tėtis
Į įsimylėtą Bad Gasteino slidinėjimo kurortą nutarėme grįžti, kai Benui sukako treji su puse. Nusprendėme, kad vaiką atiduosime į slidinėjimo specialistų rankas. Prie mūsų prisijungė ir Vilniuje mokslus kremtanti dukra Ugnė bei Kopenhagoje studijuojantis sūnus Paulius, tad buvo akivaizdu, kad pagalbininkų netrūks. Mažajam prieš kelionę rodėme, kokius batus reikės autis, leidome pasimatuoti šalmą ir akinius, rodėme filmukus apie slidinėjimo mokyklėles ir čiuožiančius vaikus.
Bad Gasteino slėnyje yra kelios slidinėjimo mokyklos, mes išsirinkome Angertalio centro, nes į jį galima nusileisti daugeliu trasų, iki čia patogu užkilti automobiliu. Į vaikų slidinėjimo mokyklą čia priimami ketverių metų sulaukę mažieji, su jais užsiimama visą dieną. Dvi valandas priešpiet jie mokosi slidinėti, tada pietauja, paskui žaidžia centro viduje ir vėl dvi valandas treniruojasi. Benui slidinėjimo mokslus pasiūlė eiti darželyje, kur užsiėmimai vyksta po dvi su puse valandos kasryt. Kadangi daugelis tėvų iš anksto nežino, kaip jų vaikams seksis mokytis slidinėti, galima mokėti ne už visą savaitę, bet už kiekvieną dieną – pirmoji kainuoja daugiausia, kiekviena vėlesnė – vis pigiau.
Deja, Benui užteko tos vienos brangios dienos. Grupėje buvo dar trys jaunesnės mergaitės, o auklėtojos – vokiškai vos kalbančios studentės iš Danijos – labiau prižiūrėjo vaikus, o ne mokė. Kitą rytą mažasis nesustodamas kartojo, kad daugiau jis pas mergaites neis, nes šios nemoka čiuožti. Kadangi likusią vakarykštės dienos dalį su sūnumi daugiausia užsiėmė tėtis, nusprendėme jo globai palikti Beną ir tądien. Juk atvykome atostogauti, o ne į treniruočių stovyklą, tad svarbiausia, kad visiems būtų smagu. Jei vaikas nenori į mokyklą, jei tai neteikia jam malonumo – neversime, svarbu, kad visai neatbaidytume nuo kalnų.
Slidės išnuomotos, kojos įstatytos į batus, šalmas ant galvos, tad čiuožti reikia. Susitarėme, kad Beno mokytojas bus tėtis, ką šis lieps, sūnus turės daryti. Juolab kad vyresnėlius čiuožti išmokė būtent tėtis: iš pradžių – nuo kalniukų Antakalnyje, paskui – Slovakijoje, pradedančiųjų trasomis, t. y. vadinamuosiuose varlininkuose. Ugnė ir Paulius ne pačiomis lengviausiomis trasomis lėkdavo dar būdami mokyklinio amžiaus...
Dar po dviejų dienų Benas jau gerai laikė pusiausvyrą, kartais net paleisdavo kartu ir tėvo laikomą lazdą. Ketvirtą dieną visi pakilome aukščiau. Leidomės lėtai, nugalėdami baimę ir statesnius kalnelius, grožėdamiesi apsnigtais medžiais ir atsiveriančiais vaizdais. Buvo ir tokių atkarpų, kai tėtis sūnų įsistatydavo tarp kojų ir nuvinguriuodavo žemyn kartu. Mažasis slidinėdavo iki pietų, tada važiuodavome namo miegoti ir leisdavome tėčiui su vyresniais vaikais pasportuoti. Pamiegoję išeidavome pasivaikščioti aplink viešbutį, pažaisti sniegu ir pakvėpuoti tyru kalnų oru. Iki sočios austriškos vakarienės. Po penkių pusdienių Benas neišmoko visų čiuožimo paslapčių, nemokėjo ir gražiai vinguriuodamas nusileisti, bet laikė pusiausvyrą, puikiai jautėsi ir išdidžiai kartojo, kad jau moka čiuožti greičiau už tėtį.
Ar reikalingos slidinėjimo pamokos?
Panašia patirtimi dalijasi ir aktyviai tiek Lietuvoje, tiek užsienyje slidinėjanti Lina Rudzianskienė. Moteris pasakoja, kad trejų metų trijų mėnesių sūnui Rimui slidinėjimo mokykla – tąkart jie atostogavo taip pat Austrijoje, tik Cilertalio (Zillertal) slėnyje – taip pat įspūdžio nepadarė. Jo mokslai taip pat truko vieną dieną. Pasak Linos, sūnus nesuprato, kodėl turi daryti įvairius pratimus, kai jam buvo prižadėta, kad galės čiuožti. Kodėl turi klausyti trenerio ir čiuožti viena koja, kai nori greitai pasileisti nuo kalno stovėdamas abiem. Moteris svarstė, kad, nemokėdamas kalbos, vaikas nesuprato ir kai kurių užduočių, o tai, kad šalia buvo mama, trikdė dėmesį. Be to, mažylis įpratęs nuolat būti su dvylikamečiu broliu Roku ir aštuonmete sese Rusne. O šie, slidinėjimo mokęsi pas lietuvį trenerį Druskininkų sniego arenoje, iškart kėlėsi į viršukalnes. Lina pasakojo, kad likusias savaitės dienas jie su vyru ir sūnumi praleido varlininke: tėvai, stebėdami trenerius, mokė vaiką čiuožti patys.
Kitokiais vaikų slidinėjimo mokslų įspūdžiais dalijasi dar viena šio sporto aistruolė Sigita Šležienė. Jos dukrai Urtei buvo treji, kai pirmą kartą pateko į slidinėjimo mokyklą. Šeima atostogavo Italijos kurorte Selva Gardena. Pasak moters, dukrai iš pradžių buvo įdomu, ji darė, ką liepė treneris, ir tik trečią dieną šiek tiek apsipylė ašaromis. Kai kurie vaikai verkė jau pirmą dieną ir kitomis dienomis užsiėmimų nebelankė. Po savaitės Urtė jau mokėjo išlaikyti pusiausvyrą, slysti ir sustoti. Sigitos teigimu, didžiausia problema buvo tai, kad dukra nemokėjo vokiečių kalbos. Dėl to jai sunkiau sekėsi pritapti, nors treneriai ir pripratę su vaikais bendrauti gestais. Po metų toje pačioje mokykloje Urtė jautėsi kur kas geriau. Netgi šiek tiek pramoko „daryti spagečius“ – čiuožti vinguriuodama, o Sigita jau galėjo ramiai kelias valandas dukrą palikti vieną. Urtė stengėsi ir todėl, kad žinojo – kursams baigiantis gaus medalį ir dovanėlę. Pasak Sigitos, šiemet dukters į slidinėjimo mokyklą nebeleis, pataupys. Galbūt prieš kelionę į užsienį pirks kelias valandas užsiėmimų su asmeniniu treneriu Druskininkų sniego arenoje.
Viskam yra savas laikas
Peteris Scheiberis, Bad Gasteino slidinėjimo mokyklos vyresnių vaikų grupės treneris, tvirtina, kad mokyti slidinėti verta pradėti tik ketverių ar net penkerių metų sulaukusį vaiką. Toks yra fiziškai pasirengęs atlikti reikalingus pratimus, gali ilgiau ištverti lauke, labiau nori dirbti su grupe, atsiranda poreikis lenktyniauti. Vaikai žino, kad finalinis mokslų akordas yra varžybos, tad joms ruošiasi, nes visi nori nugalėti. Pasak trenerio, trejų metų vaikai tik supažindinami su slidinėjimu: stengiamasi juos išmokyti laikyti pusiausvyrą, kad jie pajustų, koks malonumas yra čiuožti. Mažylių kojų raumenys dar silpnai išsivystę, todėl atlikti tam tikrus judesius, pratimus sunku. Tad gali būti: jei vaikas prie slidžių bus pratinamas per anksti, jis gali nusivilti savimi ir kitąmet nebenorėti bandyti. Kai treneriui pasakiau, kad mačiau visai mažų, gal net trejų metų neturinčių pyplių, lekiančių su tėvais nuo kalno, Peteris šyptelėjo. Šiek tiek luktelėjęs pridūrė, kad aš gal nežinanti, jog Austrijoje vaikai gimsta su slidėmis. Daugelis mažųjų austrų slidinėja ne vieną savaitgalį per metus. O fizinio lavinimo pamokos žiemą dažnai vyksta slidinėjimo trasose. Dar treneris patikina, kad mažesnius vaikus įmanoma išmokyti čiuožti tik dirbant individualiai, nes jie dar neturi komandinio darbo įgūdžių. Pasak jo, tokias pamokas dažnai užsako šeimos, turinčios skirtingo amžiaus vaikus ir leidžiančios į tą pačią slidinėjimo mokyklą.
Visiems skeptikams skubu pasakyti – slidinėti su vaiku nebuvo taip sunku, kaip kai kam atrodo. Tiesiog turi nusiteikti, kad vienas iš tėvų turės būti šalia ir aktyviai sportuoti galės tik pasikeisdami. Man sportas nėra toks svarbus, kaip laikas, praleistas kalnuose. Kai matai, kaip žiba čiuožiančio vaiko akys, kaip jis džiaugiasi tiesiog voliodamasis ant švaraus sniego, kaip miega prisikvėpavęs tyro oro, supranti, jog tai, o ne nučiuožti kilometrai ir yra atostogų kartu džiaugsmas.
Patarimai
* Važiuodami slidinėti su vaikais užsisakykite ne apartamentus, o viešbučio kambarį ir maitinimą. Tai – ir jūsų atostogos, juk gera nesukti galvos, ką patiekti vakarienei ir kur dingsta nešvarūs indai. Be to, viešbučiuose dažniausiai būna saunos, žaidimų kambariai, ir dideliems, ir mažiems skirtos poilsio zonos. Vaikui taip pat labai naudingos elgesio restorane ir viešbutyje pamokos, jį galima išmokyti pasisveikinti ir padėkoti, o gal net kelias frazes vietine kalba.
* Nesistenkite tapti rezultatų siekiančiais sportininkais ir nevertinkite dienos pagal tai, kas kiek išmoko. Neverskite vaikų patenkinti jūsų lūkesčius. Daug svarbiau – smagiai su atžalomis praleistas laikas, grožėjimas gamta ir žaidimai gryname ore. Mėgstu posakį, kad slidinėjimas yra sugalvotas tik tam, kad nesušaltum besigrožėdamas kalnais.
* Važiuoti slidinėti su draugais kartai labai smagu, ypač jei jie turi panašaus amžiaus vaikų. Tačiau įvertinkite ir tokios išvykos grėsmes – vaikų pykčius, būtinybę derinti dienotvarkę, galbūt skirtingas finansines galimybes. Bus nesmagu, jei draugai ant kalno užsimanys karštų šonkaulių su alumi, o jūs su vaikais išgalėsite tenkintis sumuštiniais ant suolelio. Arba jei pradėsite ginčytis, kada kurio vaikas buvo neteisus ar kuris daugiau išmoko. Nepamirškite, kad atostogos – tai pirmiausia šeimos laikas, nešvaistykite jo viso draugams.
* Kelionė slidinėti su vaikais – tai galimybė pasireikšti tėčiui. Kas gali būti nuostabiau nei stebėti, kaip tėtis užsiima su mažyliu, kaip aiškinasi, ko šis išmoko, kaip bando perteikti savo patirtį. Atsipalaiduokite ir grožėkitės.
* Labai svarbu tinkami drabužiai. Vaikas turi turėti dvejas neperšlampamas pirštines, dvejas kelnes (arba neperšlampamą kombinezoną) ir vieną striukę. Reikalingi slidinėjimo akiniai, pošalmis (šalmas ir slidės nuomojami kartu). Aš kuprinėje turėjau papildomą megztuką, kepurę, atsargines pėdkelnes, dar vienas pirštines, vandens buteliuką (gelbsti, jei temperatūra ne žemiau kaip 0 °C ir kai prisipili šilto vandens iš krano), sumuštinių, sausainių, vaisių. Ir, aišku, kremą nuo saulės.
* Fotoaparatą imkite su savimi kasdien, nes kalnai kiekvieną dieną esti vis kitokie, tad ir vaizdai kasdien nepakartojami.
Šiek tiek skaičių
* Slidinėjimo mokyklos paslaugų kaina dienai – nuo 172,64 Lt (50 Eur) savaitei – 517,92–794,14 Lt (150–230 Eur). Ši kaina priklauso nuo to, ar vaikas praleidžia pusę dienos, ar visą, ar įskaičiuoti pietūs.
* Slidinėjimo inventoriaus nuoma vaikui 310,75–448,86 Lt (90–130 Eur) savaitei.
* Keltuvo bilieto vaikui iki penkerių metų Austrijoje dažniausiai nereikia. Kai kuriuose kurortuose šio bilieto kaina yra įskaičiuota į slidinėjimo mokyklos paslaugų kainą. Vyresniems vaikams keltuvo bilietas savaitei kainuoja 517,92–621,50 Lt (150–180 Eur).
* Asmeninio trenerio valandos treniruotė Austrijoje – 207,17–276,22 Lt (60–80 Eur; be keltuvo bilieto). Dviejų valandų treniruotės su asmeniniu treneriu Druskininkų sniego arenoje kaina – 300,39 Lt (87 Eur), dviem mokiniams – 448,86 Lt (130 Eur; be keltuvo bilieto).
Sužinokite portalo naujienas pirmieji ir skaitykite žurnalą "Moteris"! Trims portalo skaitytojams, užpildžiusiems anketą, dovanosime 3 mėn. žurnalo "Moteris" prenumeratą.
Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!
