Populiariausi šių dienų straipsniai:
- Astrologė Rima: nelaukite Valentino, dabar metas įsimylėti ir mylėti
- Trys dalykai, kuriuos lietuvės pasiskolintų iš prancūzių
- Grožio dosjė. Tsss, tai K. Tučkutės paslaptis!
- Purus bulvių apkepas su daržovėmis
Lenkų režisierius atvyko su kostiumų dailininku Piotru Skiba.
„Mane maloniai nustebino susitikimas su Lietuvos aktoriais. Iki šiol liko labai geri prisiminimai iš gegužę vykusios atrankos. Tuomet susitikau su asmenybėmis. Buvo jaudinantis pojūtis, kad visi aktoriai labai tinka prie mano įsivaizduojamos šio teksto interpretacijos. Dabar su tomis asmenybėmis kasdien susirenkame prie repeticijų stalo skaityti pjesės. Vos pradėjus skaityti „Didvyrių aikštę“ labai greitai įvyko sintezė, abipusis susikalbėjimas. Anksti, aišku, kalbėti apie finalinius efektus, bet tai, kaip aktoriai buvo pasiruošę pirmajam skaitymui, mane maloniai nustebino. Tiesą sakant, kad taip gerai būtų prasidėję kūrybiniai darbai, mano karjeroje pasitaikė retai“, – pasakojo lenkų režisierius.
„Pasiūlymas Krystianui Lupai statyti Vilniuje paskutinę Thomaso Bernhardo pjesę „Didvyrių aikštė“ buvo neatsitiktinis ir susijęs ne vien su režisieriaus meile šio autoriaus kūrybai. Baigiant penkerių metų darbą teatre norėjosi kažkokio apibendrinimo. „Didvyrių aikštėje“ persipina svarbiausios pastaraisiais metais teatro pastatymuose plėtotos temos: visuomenės priešo, emigracijos, holokausto. Be to, tai paskutinė Bernhardo pjesė, o jos pirmasis pastatymas Vienoje sukėlė vieną didžiausių visuomeninių rezonansų praėjusio amžiaus pabaigos Europos teatre. Džiaugiuosi, kad Krystianui pavyko surinkti į vieną būrį tokią aktorių grupę, kokios pamatyti viename spektaklyje dar neteko. Viliuosi, kad šio darbo svajonė bus įgyvendinta spektaklyje, į kurio premjerą publiką pakviesime Teatro dieną“, – sako LNDT meno vadovas Audronis Liuga.
„Didvyrių aikštėje“ dirba unikali aktorių komanda: Valentinas Masalskis, Eglė Gabrėnaitė, Vytautas Rumšas, Arūnas Sakalauskas, Vytautas Anužis, Viktorija Kuodytė, Arūnas Smailys, Eglė Mikulionytė, Doloresa Kazragytė, Rasa Samuolytė, Toma Vaškevičiūtė.
1988 metais parašytą „Didvyrių aikštę“ įkvėpė du jubiliejai – Austrijos kultūros pasididžiavimo nacionalinio teatro Burgtheater šimtmetis ir gėdingų Hitlerio sutiktuvių Vienos pagrindinėje aikštėje Heldenplatz penkiasdešimtmetis. Pirmojo „Didvyrių aikštės“ pastatymo premjera Burgtheater įvyko 1988-ųjų lapkričio 4 d. – tais metais, kai buvo prisimenamas prieš 50 metų įvykęs Austrijos prijungimas prie nacistinės Vokietijos.
Nuolatinis Thomaso Bernhardo išeities taškas, pasak režisieriaus, yra pagrindinio protagonisto mirtis ir tos mirties tyrinėjimas. Herojus staiga miršta pačioje pasakojimo pradžioje. Dažniausiai nusižudo, o gyvieji galynėjasi su paslaptinga tuščia erdve ir paslaptingu ženklu. „Didvyrių aikštėje“ tas lemtingas modelis maksimaliai sutirštintas. Žydų kilmės mokslininkas, nuo nacių persekiojimo pabėgęs į Angliją, grįžta į tėvynę, kuri pasirodo esanti „mirties erdvė“. Visuomenė, gyvenanti toje sferoje, yra dvasinis mutantas. Profesoriaus Schusterio savižudybė tampa demaskavimo aktu. Žaizdų randai nuolat draskomi, išryškėja negrįžtamai sunaikintos žmonijos vietos.
Prognozuoti Lietuvos žiūrovų reakcijos į būsimą premjerą K. Lupa kol kas nesiryžta: „Bernhardas visuomet yra truputį kontroversiškas, tačiau mano kurti jo pastatymai Lenkijoje buvo palankiai priimti, jie vertinami kaip vieni geriausių, o kaip „Didvyrių aikštę“ sutiks Lietuvos publika, yra didelė mįslė. Nors Vilniuje jau buvo rodyti du mano spektakliai („Kalkverkas“ ir „Persona. Marilyn“), ir po abiejų buvau labai patenkintas žiūrovais.“
Nors vos atvykęs K. Lupa puolė į darbus, režisierius tikisi, kad iki premjeros turės ir laisvesnių dienų, kurių metu galės pasivaikščioti po Vilnių. Lietuvos sostinės vaizdus menininkas ketina panaudoti ir būsimame spektaklyje.
„Vilniuje ieškosime konkrečių peizažų, kurie tiktų spektaklio projekcijai. Turime ir dar vieną tikslą. Tai mano aktoriaus Jano, gimusio Vilniuje, turas. Jis dirba su manimi Varšuvoje ir jau seniai svajoja parodyti slaptas, turistų nelankomas savo gimtojo miesto gatves. Vilnius mane labai domina. Kaip lenką mane šis miestas žavi tuo, kad čia kūrė Adomas Mickevičius, taip pat masina visos šventos Vilniaus vietos. Manau, kad tai tiesiog žavingas miestas, kiekviena gatvelė labai fotogeniška“, – simpatijas Vilniui išsakė „Didvyrių aikštės“ režisierius.
„Didvyrių aikštės“ premjera Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje – kovo 27, 28 dienomis. Daugiau informacijos – www.teatras.lt
***
Krystianas Lupa (g. 1943) – lenkų teatro režisierius, grafikas ir scenografas, dramaturgas ir vertėjas, vienas garsiausių šiuolaikinių Europos teatro menininkų. Kurį laiką studijavęs fiziką Jogailos universitete Krokuvoje, nuo 1963-ųjų jis mokėsi Krokuvos dailės akademijos Grafikos skyriuje ir 1969 m. gavo grafiko diplomą. Vėliau dvejus metus studijavo Valstybinėje aukštojoje kino mokykloje Lodzėje, o 1973–1977 m. mokėsi teatro režisūros valstybinėje Aukštojoje teatro mokykloje Krokuvoje.
Baigęs mokslus Lupa dirbo Cypriano Kamilo Norwido teatre Jelenia Guroje ir Senajame teatre Krokuvoje – nuo 1984 m. tai mėgstamiausia režisieriaus kūrybos erdvė.
Krystianas Lupa 2009 metais buvo apdovanotas prestižiniu „Europos teatro naujosios realybės“ prizu, jis pelnė daug kitų teatro prizų, ne kartą apdovanotas Lenkijoje. 1998–1999 m. Prancūzijoje K. Lupa buvo pripažintas geriausiu užsienio režisieriumi, jam įteiktas Prancūzijos Garbės legiono apdovanojimas, 2001 m. – Austrijos pirmo laipsnio Garbės kryžius už nuopelnus mokslo ir kultūros srityje, o 2010 m. – Tarptautinio Stanislavskio teatro apdovanojimas „Už indėlį į tarptautinio teatro plėtrą.“
Šis menininkas yra išugdęs ne vieną teatro talentą. Tarp jo mokinių – daugelyje pasaulio scenų dirbantys režisieriai Krzysztofas Warlikowskis, Grzegorzas Jarzyna ir Michalas Zadara, Lupa mokė ir Mają Kleczewską, Anną Augustynowicz bei Janą Klatą.
Spektakliuose Lupa gilinasi į etinius, dvasinius žmogaus būties klausimus, iškylančius kultūrinių permainų laikotarpiais. Tarp jo režisuotų spektaklių – Roberto Musilio „Svajotojai“ (1988), „Broliai. Dialogai apie meilę ir nusikaltimą“ (1988) ir „Broliai Karamazovai“ pagal Fiodorą Dostojevskį (1990), „Malte“ (1991) pagal Rainerį Mariją Rilkę, „Kalkverkas“ (1992) pagal Thomasą Bernhardą. Šis spektaklis suartino Lupos ir garsiojo austrų rašytojo bei dramaturgo kūrybą, buvo pastatyta keletas jo veikalų įvairiuose Lenkijos teatruose: „Imanuelis Kantas“ (Lenkų teatras, Vroclavas), „Broliai“ (Senasis teatras). Dvasinių žmogaus pokyčių krikščioniškosios Europos erdvėje tema tapo spektaklis „Lunatikai. Huguenau, arba daiktiškumas“ pagal austrų modernisto Hermanno Brocho veikalo „Lunatikai“ III tomą (Senasis teatras, 1998).
Thomaso Bernhardo kūrinio „Ištrynimas“ inscenizacijoje Dramos teatre Varšuvoje (2001) režisierius tyrinėjo kūrybos ir apsimetinėjimo ryšius, o 2009-aisiais Lupa pradėjo spektaklių ciklą „Persona. Triptikas“. Pirmoji dalis „Persona. Marilyn“ skirta amerikiečių kino aktorei Marilyn Monroe, antroji – „Persona. Simone kūnas“ (2010) – prancūzų filosofei Simone Weil.
Sužinokite portalo naujienas pirmieji ir skaitykite žurnalą "Moteris"! Trims portalo skaitytojams, užpildžiusiems anketą, dovanosime 3 mėn. žurnalo "Moteris" prenumeratą.
Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!
