Populiariausi savaitės straipsniai:
- V. Baublienė: ką skaito žinomos moterys
- B. Tiškevič-Hasanova: mūsų meilės istorija - baisi kaip karas
- 2015 metų grožio tendencijos: kiek kainuoja madingiausia kūno dalis
- Sulieknėti padės arbata su cinamonu ir lauro lapais
- Sriuba su perlinėmis kruopomis ir lęšiais
Pirmas žingsnis buvo susirasti, kur nakvoti. Mugė vyksta pirmąjį vasario mėnesio savaitgalį. Vietiniai sako, kad būna labai labai šalta. Tad nakvoti bet kur nelabai norisi. Pirmą viešbučių žvalgybą atlikau rugsėjo mėnesį. Yra. Ir visai padorūs viešbutėliai. Ramiai laukiu toliau. Paskaitinėju, kad suvažiuoja į šią mugę samiai iš visos jų gyvenamos teritorijos, tai yra iš Švedijos, iš Norvegijos, iš Suomijos ir iš Rusijos. Imu galvoti, kad gal reikėtų viešbutį užsisakyti, gi prekeiviams irgi reikės kažkur nakvoti...Taigi, kai spalio viduryje nutariu „užbukinti“ kambarį, pasirodo vasario pirmam savaitgaliui viskas jau užsakyta. O tada noras nuvažiuoti dar didesnis, juk jeigu viskas užsakyta, tai žmonės žino, renkasi, laukia , vadinasi smagu turėtų būti ten. Po ilgo „neršimo“ internete užsakau viešbutėlio kambarį (jame pasirodo yra tik du kambariai) su bendra vonia už kosminę kainą ir už... 120 km nuo mūsų tikslo. Bet likau labai patenkinta.
Kai pažįstamos švedės pasiteiravau, ar ji yra buvusi samių mugėje, ji nusišypsojo,sako, kad daugelis jos draugų buvo, smagu, bet labai labai šalta. Jokmokas (Jokkmokk) yra Švedijos šiaurėje ant poliarinio rato. Pats žiemos vidurys renginiui pasirinktas neatsitiktinai. Tada samiai susiburdavo miškuose, kur buvo elnių žiemos ganyklos. Prieš 410 metų, kai buvo pasirinkta vieta mugei, pasiekti samių gyvenamas teritorijas patogiausia buvo viduržiemį, kada užšaldavo visi ežerai, upės ir pelkės. Tai buvo kelias, kuriuo galėjo atvykti pirkliai, mokesčių rinkėjai ir Dievo žodžio skleidėjai. Kadangi žinojome, kad bus šalta, nuolat sekėme orų prognozes.
Po Naujų Metų temperatūra pradėjo stebinti: -25ᵒC, -30ᵒC, -37ᵒC. Na jau ne, niekur mes nevažiuosim, jeigu bus taip šalta. Be to, kad net neįsivaizduoju, kaip jaučiasi toks šaltis, dar ir kuras mašinoj gali užšalti. Na, gal tiek to, gal mes geriau šiltai pasėdėsim, bala nematė to viešbučio... Kažin, kaip samiai ištveria tokį šaltį? O vaikai? Mokykla uždaroma, kai būna -40ᵒC. XXa. viduryje vienas švedų mokslininkas atliko samių DNR tyrimus. Pasirodo jų DNR labai skiriasi nuo kitų skandinavijos gyventojų. Gal čia ir yra paslaptis, kodėl jiems nėra taip šalta, kai mums? Laimei paskutinę savaitę prieš važiavimą prognozės visiškai pasikeitė. Savaitgaliui prognozuojama tik -2ᵒC. Toks šaltis ir mums nebaisus.
Keliai Švedijos šiaurėje geri, padengti suplūktu sniegu arba ledu... Važiuojant šviečia saulė. Miškai apsnigti, ežerai balti, upės miegančios. Samiai turi apie 180 žodžių sniegui ir ledui įvardinti, tad galima įsivaizduoti kokia milžiniška jų reikšmė šios tautos gyvenime. Samių gyvenamose teritorijose ne nuostabu sutikti elnių kelyje, bet mes pirmąjį pamatome tik netoli Jokkmokk, nudaužtą mašinos.
Mugė pasirodo besanti didelė, mašinų irgi daugybė privažiavusių. Žmonių tiek, kad tenka pasroviui su mase plaukti. Pilna palapinių su prekystaliais, keletas samiškų palapinių Laitok/Lavvu. Ant prekystalių kailiai, elnio odos, elnio mėsa ir iš jos pagamintos dešros, elnininkystei skirtos priemonės, šiltos kepurės, pirštinės. Yra ir „gariūninių“ prekių. Ilgėliau stabtelime prie prekystalių su samių rankdarbiais, samiškai vadinamų Duodji. Gaminami jie iš elnio kaulų, elnio odos, medžio, sidabro. Tai papuošalai, mediniai puodeliai, peiliai su elnio kaulo makštimis, odiniai maišeliai kavai ir druskai. Kiekviena šeima iš kartos į kartą perduoda šio amato paslaptis.
Šiais laikais daug jaunų meistrų, kurie baigę mokslus universitetuose Stokholme, Trondhaime, Helsinkyje, tad darbai labai gražūs ir įdomūs. Mūsų dairymuisi sutrukdo subruzdimas – visi iškėlę fotoaparatus kažką fotografuoja. Pasirodo, prasidėjo tradicinė elnių eisena, kuriai jau daugelį metų vadovauja Per Kuhmunen su savo šeima. Jie stabteli, kad visi galėtų nufotografuoti, paliesti elnius, pasigėrėti tautiniais samių drabužiais. Kas išmano apie juos, tai daug galėtų pasakyti: iš kokios vietovės atvykę, vedę-nevedę, kokio amžiaus yra. Dominuojančios spalvos tautiniuose drabužiuose yra mėlyna, žalia, geltona ir raudona. Tos pačios spalvos yra ir samių vėliavoje.
Mugėje šventinė nuotaika. Daug renginių. Pasukame prie scenos, padarytos iš suplūkto sniego. Jau matosi daugiau žmonių tautiniais drabužiais. Prasideda samių madų demonstravimas. Žiūrovų tarpe sujudimas, aplodismentai. Tai šių vietų gyventojos Lise Tapio Pittja madų show. Ji dirba drabužių modeliuotoja savo atelje. Mėgstamiausia medžiaga yra elnių odos zomšas. Jis minkštas, su juo patogu dirbti ir būna įvairių spalvų. Kitos daug naudojamos medžiagos yra elnių, ožkų ir lapių kailiai. Lise kuria drabužius, kurie yra stilingi, praktiški ir patogūs.
Vaizdas išties daro įspūdį. Matai, kad drabužiai samiški, bet jie kartu ir šiuolaikiški, įdomūs, patogūs. Madų demonstravimą lydi muzika. Paskelbiama, kad dabar atlikėjas gyvai „parepuos“ ir „pajoikins“. Na, repą visi žino, bet jojk‘a tai tik samiams būdingas dainavimo būdas, kuriuo išreiškiami jausmai ir prisiminimai. Sakoma, kad tai yra seniausia muzikinė forma Europoje. Jojk‘os buvo priskiriamos raganavimui. 1609 m. Danijos ir Norvegijos karalius Christianas IV paskelbė, kad kiekvienas, praktikuojantis raganavimą, bus nuteisiamas mirties bausme. Bažnyčios atstovai iki šių dienų nepalankiai vertina jojk‘as.
Sekantis labai lauktas renginys – elnių lenktynės. Ant užšalusio Talvatis ežero ledo padaryta žiedinė trasa. Dalyviai - samiai ir turistai. Elniai, tempiantys roges su dalyviais, paleidžiami po du – kas greičiau! Smagu turėtų būti gulėti ant rogių, kurias tempia elniai! Po kiekvieno rato paskelbiamas nugalėtojas, kuris eina į pusfinalį. Taip per kelis kartus išaiškėja lenktynių laimėtojas, žinoma, samis. Tai yra neatskiriamas žiemos mugės renginys, bet skirtas daugiau svečiams. Tikrosios elnių lenktynės tarp samių vyksta Enari ar Kautokeino. Nežiūrint to, buvo įspūdinga, įsitikinau, kad elniai bėga su iškištais liežuviais.
Pasibaigus lenktynėms, grįžtame pas prekybininkus. Paragaujame „gatvės maisto“, aišku su elniena. Nuo pat ryto pūtęs vėjas įsismarkauja. Pradeda griauti ir plėšyti palapines. Paskubomis dar spėjam nusipirkti samiškos duonelės, ir suprantam, kad mums irgi reikia keisti planus dėl stipraus vėjo. Pūga kelyje ne pati geriausia draugė.
O tiek dar liko nepažiūrėta, nepatirta, neišgirsta...Ir filmai apie samius, ir parodos apie jų gyvenimo būdą ir gamtą. Tiek koncertų turėjo būti, ir samių šokiai...Ech...Vistiek reiks sugrįžti.
****
Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!
