Kviečiame į trumpą pokalbį su leidyklos „Vaga“ vyriausiąja redaktore Agne Puzauskaite apie leidybą ir, be abejo, knygas.
Šiais metais švenčiate garbingą leidyklos „Vaga“ 70 metų jubiliejų. Kaip, Jūsų akimis, pasikeitė Lietuvos leidyba per tiek metų?
Septynios dešimtys metų – kone visas brandus ir sąmoningas žmogaus gyvenimas, leidybai – tai irgi atskiram gyvenimui prilygstantis laiko tarpas. Tuose septyniuose dešimtmečiuose daug visko būta: pirmieji žingsniai, kuomet pradėtos leisti lietuvių autorių knygos, inicijuoti verstinės literatūros projektai, „paauglystės“ ieškojimai bei bandymai, branda (išaugę leidybos mastai, susiformavęs profesionalus „knygos žmonių“: vertėjų, redaktorių, dailininkų būrys), patirties ir išminties metas, kai procesai – jau puikiai žinomi, patirties bagažas – didelis, o bičiulių ir kolegų gretos – gausios.
Žvelgiant iš racionaliai lengviau pamatuojamos pusės, leidyba išgyveno itin daug pokyčių. Kito kone viskas – poligrafinė leidinių kokybė, knygų pobūdis, temos. Sovietų laikais itin akylai knygų turinį prižiūrėjo ir reguliavo speciali tarnyba, cenzūra nepraleisdavo tam tikrų temų – o dabar pasirinkimo laisvė nepaprastai didelė. Kita vertus, leista labai daug lietuvių autorių kūrinių, itin daug kasmet pasirodydavo poezijos knygų, nūdien kur kas dažniau į knygynų lentynas atkeliauja verstinės knygos, tuo tarpu poezijos tomai – reti, kadangi karaliauja proza, eseistika, negrožinės, psichologinio pobūdžio knygos. Taip pat atsirado elektroninė leidyba, kas bent jau pirmojoje XX a. pusėje greičiausiai atrodė visiška fantastika.
Leidykla „Vaga“ turi gražią misiją: ugdyti kūrybingą visuomenę, kritinį mąstymą, lavinti estetinį skonį. Ar lengva siekti šių užsibrėžtų tikslų?
Visi išvardintieji dalykai, kurių esame užsibrėžę siekti, kaip turbūt pastebėjote, yra gana toli nuo sąvokų „masės“ ar „populiarioji kultūra“, o juk pastarosios šiuolaikinėje visuomenėje itin gajos ir plačiai išsikerojusios. Taigi savosios misijos siekti nėra taip jau paprasta. Visgi smagu, kad leidykla „Vaga“ kasmet išleisdama bent po kelias stiprias, visuomet kritikų ir žinovų įvertinamas, į geriausių metų knygų sąrašus patenkančias grožinės literatūros knygas, o taipogi leisdama klasikinės psichologijos veikalus bei naujam gyvenimui prikėlusi filosofinių-socialinių veikalų seriją, pradėtą N. Makjavelio „Valdovu“, sulaukia atgalinio skaitytojų ryšio, įvertinimo. Itin džiugu, kad tokias, rodos, solidžias, gurmaniškas knygas perka jauni žmonės, studentija.
Kiekviena leidykla turi savo veidą. Koks yra leidyklos „Vaga“ veidas, orientyrai?
Leidykla „Vaga“ kaip ir anksčiau mėgsta kokybę, saiką, inteligenciją. Jau ne pirmus metus dėliojame gana kompaktišką leidybinį portfelį, nes manome, kad racionaliau ir vertingiau yra atsijoti knygas per papildomus filtrus ir į rinką paleisti tas knygas, kuriomis tikime ir kurios gali padėti mums balansuoti ne visada ramiuose leidybos verslo vandenyse.
Ne taip seniai palydėjome 2014 metus. Kokie jie buvo leidyklai „Vaga“? Kokius naujus rašytojų vardus, knygų temas atradote? Ar tęsiate tam tikras suformuotas tradicijas?
2014-aisiais leidykla „Vaga“ išleido 55 knygas. Kaip ir ankstesniais metais tęsiame kokybiškos grožinės literatūros liniją – pavyzdžiui, didžiuojamės 2014 aisiais metais išleistu Nobelio premijos laureatės Doris Lessing romanu „Auksiniai užrašai“. Stipriname psichologinės literatūros barą – laikome save vienais šio žanro pradininkų ir iniciatorių Lietuvos leidybos sektoriuje. Toliau leidžiame pasaulinės šlovės sulaukusios A. Miller knygas, pakartotinai pasirodė Z. Freudo „Psichoanalizės įvadas“, palankiai sutikta J. Bugental knyga „Menas būti gyvam“, kartoti net keli legendinės S. Peck knygos „Nepramintuoju taku“ tiražai. Atradome kelis produktyvius, jaunatviškus autorius – grožinės literatūros rašytoją Viktoriją Butautis, ugdomojo, psichologinio pobūdžio literatūros autorių, koučingo ekspertą Tomą Misiukonį. Toliau sėkmingai leidžiama klasika – labai sparčiai iš lentynų dingsta mūsų naujai perleidžiamos M. Prousto ciklo „Prarastojo laiko beieškant“ knygos. Leidykla „Vaga“ ir toliau vykdo bendrus projektus su kaimyninių šalių leidėjais bičiuliais: ryškiausias 2014 m. dviejų šalių kultūros ir istorijos ryšius atgaivinantis ir stiprinantis leidinys – dvikalbė T. Ševčenkos eilių knyga „Kobzarius“. Tęsiame bendradarbiavimą su Lietuvos fotomeninkais – pastarieji metai gausūs meniniais leidiniais: išleistas antrasis A. Aleksandravičiaus fotografijų albumas, skirtas Aukštaitijai pagerbti ir įamžinti, konsultuojantis su garsiais Lietuvos fotomeninkais išleistas buvusį ir esamą Vilnių fotografijose menantis albumas „Unikalusis Vilnius. Vaizdų kaita“.
Knyga – savaime yra viena didžiausių vertybių. Tačiau galbūt galima išskirti knygas, kurios yra tikras leidyklos „Vaga“ pasididžiavimas?
Jei kalbėtume apie praeitus metus – tai ir „Auksiniai užrašai“, ir „Kobzarius“, ir T. Venclovos, C. Milosz „Grįžimai Lietuvon“, ir fotografijų albumai. Užpraeitų metų pasididžiavimas – Michailo Šiškino knygos, Lenos Eltang „Akmeniniai klevai“, A. Zagajewskio „Du miestai“. Tai kūriniai, kurie galbūt nėra tokie komerciški, tačiau išsiskiria išskirtine literatūrine ir menine verte.
Kokiai literatūrai Jūs teikiate pirmenybę? Galbūt galite įvardinti mėgstamiausią kūrinį/rašytoją, kurį rekomenduotumėte skaitytojui?
Tai pats sunkiausias klausimas. Argi įmanoma įvardinti ar pirmumo eile surikiuoti mėgstamiausius ar didžiausią įspūdį palikusius rašytojus, kai knygas nuo vaikystės ryji kalnais, kai asmeniniai interesai ir skoniai, metams bėgant, stipriai keičiasi, o kartu su jais kinta ir mėgiamos temos, autoriai... Mėgstu labai skirtingą grožinę literatūrą. Labiausiai įsimena ir gerąja prasme užgauna unikaliu balsu išsiskiriantys autoriai; vingrūs, daugiasluoksniai, metaforomis, retais sąskambiais išsiuvinėti arba kaip tik, priešingai, skalsūs, lakoniški, bet tuo ir iškalbingi tekstai.
Vis grįžtu prie Nobelio premijos laureatės Wislawos Szymborskos eilių, mėgstu serbų rašytoją Miloradą Pavićių, rusų klasikus, esu iki skylių suskaičiusi Arundhati Roy romaną „Mažmožių dievas“. O iš pastaraisiais metais leidyklos „Vaga“ išleistų knygų ypatingai myliu ir nuoširdžiai skaitytojams rekomenduoju Michailo Šiškino knygas ir kol kas vienintelį lietuvių kalba išleistą Lenos Eltang romaną „Akmeniniai klevai“.
