Šių dienų skaitomiausi:
- Eva Tombak: daugelis žmonių nesupranta, kad pakeitę kvėpavimą gali tapti laimingesni
- Savaitės ikona. Šorena: man tinka visokie keisti deriniai
- Toms, kam per 40: auksinės taisyklės, kaip visada atrodyti gerai
- 3 kūno dailinimo programos, kurias galima pritaikyti ir namuose
- Orkaitėje kepti kiaulienos kukuliai su morkomis, burokėliais ir svogūnais
Bet taip yra jau daugybę metų. Daugybę metų, aš bandau sustoti prie tavęs ir pasakyti: „Labas, aš tavo dukra”. Man beveik trisdešimt, aš sugebu laipioti uolomis, nebijoti aukščio, bet nesugebu sustoti kiekvieną kartą eidama pro šalį. Yra dalykų, kurių mes negalime paaiškinti ir tiesiog turime emociją, kuri valdo. Kažkur skaičiau, kad emocinę traumą mes patiriame gal tik 12 min., visa kitą jau daro mūsų smegenys. Tai mano smegenys „šūdmaliauja“ Vokiečių g. jau bene 16 m., nuo to karto, kai tave pamačiau.
Tada pagalvojau, kad kažkaip reikia pradėti nuo mažų dalykų. Tai štai, čia yra labai seni ir labai man svarbūs džinsai. Svarbūs, nes praėjo kartu labai daug. Daug kartų praėjo pro tave, daug kartu trainiojosi mokykloje, paskaitose, darbe, draugų rate. Kartu ragavo alkoholį, bučinį. Tai yra džinsai, kuriems turėtų būti apie 13 m. Jie kartu rymojo, kai buvo sunku, kai stovėjau ir mąsčiau, ir kai nutariau, kad vis dėlto viskas bus gerai. Kartais reikia pasakyti „ate“ tam, kas yra laikina ir trupa, bet svarbu pasakyti „labas“ tam, kas dar yra ir gali būt svarbu. Pasakyti, kad viskas su manimi yra gerai, net ir tiems, kas nesupranta, kad šeima, kad ir kokia ji būtų, tai yra šeima. Kodėl?
Mūsų krašte įprasta šnekėti apie šeimą. Įprasta skirstyti. Ir prisiminti ją, kai artėja rinkimai, gal šiek tiek po jų. Įprasta matyti ir diegti standartines ir nuštampuotas šeimas: mama, tėtis, vaikas, du vaikai, šuo, kačiukas, papūga, balta tvora, naujas butas. Bet mes pamirštame tas šeimas, kurios yra neštampuotos, bet šeimos. Vienos mamos, vieni tėčiai, vieni seneliai, broliai, seserys, kurie turi rūpintis savo broliais ir seserimis, ir atrasti vieni kitus. Ne, deja, mes visų negalim numesti nuo „Spartos“ skardžio, kaip norėtųsi, nes, kai kurių visuomenės narių akimis, tai opios problemos, kurias reikia spręsti, ar bent jau slėpti. Taip įprasta - nematai nei neįgaliųjų, nei vienišų tėvų, nei vaikų namų (na, gerai, juos matai per Kalėdas ir socialiai atsakingus TV kanalus, nes būti socialiai atsakingu dabar labai madinga).
Yra šeimos, kurių mes nepriimame. Ne ne, ne tai, kad jos nepritampa, bet mes jų nepriimame: pasmerkiam, nuleidžiam galvą, pasidžiaugiam, kad ne mums, pervedam 2 %, greitai jungiam kitą strapsnį gurštelėdami kavos. Įvardijam tas paprastas šeimas “kitokiomis”.
„Tada nežinai, kaip jaustis, pagalvoju, „nes savo šeimoje jautiesi mylimas, auklėjamas, auginamas ir puoselėjimas. Bręsti kaip ir kiekvienas tavo draugas ar draugė, renkiesi mokslus, eini dirbti, kuri savo šeimą“. Dėl nusistovėjusių taisyklių ir šablono, pagal kurį turėtum ne tik kurti savo šeimą, bet tokioj ir gyventi, pradedame viską žiūrėti sudėtingai, imame jaustis „kitokiais“. O iš tiesų, jei požiūris kistų, jei mes augintume kultūrą „suprasti“, gal ir viskas vyktų kur kas greičiau ir paprasčiau. Gal tie „atradimai“ netruktų 30 metų.
