Skaitomiausi savaitės straipsniai:
- Tokia kava, kokia yra populiari Lietuvoje, Italijoje laikoma „nusikaltimu, už kurį sodinama į kalėjimą“
- Lietuvą į Maltą iškeitusi smuikininkė: grojimas gatvėse, minus 20 kg ir pagaliau pajaustas tikro gyvenimo skonis
- Ką vilkėti kokteilių vakarėlyje: dizainerės R. Piekautaitės rekomendacijos
- Gabrielės pokyčiai: romantiška nuotaka
- Eva Tombak: ką aš galvoju apie sveikus (žalingus) įpročius
- Karšti sumuštiniai kitaip

Būtent iš Reunjono prieš daugiau nei keliasdešimt metų idėją įrengti egzotišką barą pilkame Paryžiuje parsivežė madame Paulo vyras. Jis buvo kilęs iš Prancūzijos centrinio regiono Overnės, kaip ir dabartinis prezidentas Francois Hollandas. Tačiau pamilo Reunjoną atlikdamas ten karinę tarnybą ir praleido egzotiškoje saloje, pasimetusioje Indijos vandenyje, nemažai metų prieš sutikdamas savo būsimą žmoną, mažą smulkutę prancūzę iš gimtojo Overnės regiono.

Atėjus kaimų tuštėjimo metui du provincialai nutarė užkariauti Paryžių. Monsieur Paulo įsigijo nedidelį barą. Užeiga, kurioje pilstomi gėrimai, veikė čia jau kelis dešimtmečius prieš jam pasirodant. Monsieur Paulo ėmėsi tos pačios veiklos, tik kardinaliai pakeitė interjerą.

Penktame dešimtmetyje egzotiškas baras su nendrių stogų barono Hausmano suprojektuoto klasikinio pastato viduje buvo drąsi idėja, kuri pasiteisino. Lankytojų, norinčių pabėgti bent trumpam iš pilko ir lietingo Paryžiaus ir pasijusti lyg per atostogas Karibuose, netrūko.

„Le Petit bar“, nepaisant savo mažumo, tapo labai populiariu. Tuo metu Paryžius dar neduso nuo turistų antplūdžio – kaimyninių namų gyventojai, aplink esančių garažų, spaustuvių darbininkai, parduotuvėlių savininkai ir pardavėjai tapo nuolatiniais lankytojais. Dauguma jų liko ištikimi šiam barui net ir tuomet, kai įvyko nelaimė – monsieur Paulo tiesiog darbo vietoje sustojo širdis ir jis iškeliavo į saulėtą amžiną Rojų. Galbūt grįžo į savo svajonių Reunjoną…

Skausmo ir užgriuvusios naštos bei atsakomybės už šeimą prispausta madame Paulo net nemanė perimti vyro pradėto darbo. Jos pirmoji mintis buvo parduoti egzotišką barą ir grįžti į Overnę. Juolab, kad vos prieš keletą metų šeimai buvo gimusi duktė. Bet nuolatiniai lankytojai sujaudino našlės širdį – ji negalėjo išduoti vyro svajonės ir nuvilti ištikimų klientų. Dukrą padėjo auginti tetos ir auklės, o kai niekas nepadėjo, ji augadavo tiesiog čia, bare ir klausydavosi baro istorijų.

Taip madame Paulo tapo mažiausio baro Paryžiuje savininke ir saugo šį titulą jau beveik penkis dešimtmečius. Kaip išsaugojo ir nepakitusį nuo tų laikų baro interjerą, senovines taureles kalvadosui, kurį daugybę metų tiekė vienas ir tas pats Normandijos ūkis.

Kai kalvadoso ūkio savininkas nutarė perduoti veiklą sūnui ir šis ketino prisijungti prie kalvadoso kooperatyvo ir gaminti nebe šeimos ūkio vardu pavadintą kalvadosą, senolis iškėlė sąlygą. Sūnus gali bendradarbiauti su kooperatyvu, bet tam tikrą kiekį kalvadoso jis distiliuos tik šeimos ūkyje ir tieks jį madame Paulo… kaip kontrabandą . Žodis yra žodis, nors ir duotas prieš penkis dešimtmečius, ir senasis ūkininkas net nemanė jo laužyti.

Jėgos, o gal jau ir sveika nuovoka vis labiau apleidžia beveik aštuoniasdešimtmetę madame Paulo: kad ir kaip ji stengtųsi valyti taureles ir palaikyti švarą, tai lieka tik iliuzija. O kur dar baro katinas Liuliu, kurio plaukai neretai atsiduria tavo taurelėje, o jo šlapimo kvapas sklando ore.

“Kodėl jūs neparduodate savo baro ir nepailsite?”, – nuoširdžiai nustebusi klausiu madame.

“O kaip mano nuolatiniai seni klientai? Liko dar vienetai tų, kurie ateidavo čia pasikalbėti su mano vyru – aš dirbu dėl jų. Be to, užsuka ir kaimynystėje gyvenantys žmonės – jie įpratę išlenkti taurelę aperityvo ar vėlyvos nakties taurę čia pat prie namų. Tiesa, nežinau kodėl, paskutiniu metu biznis sukasi labai lėtai, tiksliau, beveik miręs, kartais net neturiu už ką katinui maisto pirkti… Daug kas siūlo pirkti mano barą. Duktė ir anūkės taip pat ragina parduoti…. Štai pažiūrėkite kokios jos gražios, mano anūkės – aš visada turiu jų paskutines nuotraukaus prieš akis savo bare. Bet aš nesutinku parduoti: nenoriu, kad čia įsikurtų dar viena drabužių ar suvenyrų turistams parduotuvė, kurios teršia Paryžių. Jei ir parduočiau, tai tiktai jei tikrai žinočiau, kad „Le Petit bar“ ir išliks baru – kaip tai buvo prieš šimtą metų, kaip tai buvo tada, kai mes pirkome ir kaip yra dabar“, – atsako madame ir ima snausti.

Ji atidaro barą kasdien maždaug nuo trečios valandos vakaro iki vidurnakčio, o kartais ir vėliau, kol išeina paskutinis lankytojas. Tiesa, dėl čia sklandančių kvapų, dulkių ir nešvaros, klientų ir smalsuolių, kurie ateina tiesiog pažiūrėti mažiausio Paryžiaus baro ir pasiklausyti madame Paulo istorijų, lieka vis mažiau….

Madame Paulo ne tik atsisako parduoti barą, bet ir kategoriškai nesutinka būti fotografuojama. Tačiau aš negalėjau atsispirti pagundai vieną vėlyvą balandžio mėnesio vakarą slapta įamžinti šią senąją Paryžiaus damą, jos katiną ir keistą aplinką, kaip mano kelionės laiko mašina į praeitį įrodymo…

Į jūsų sveikatą, madame Paulo, tikiuosi jus pamatyti ir kitąmet. Už to paties cinku aptraukto baro. Šiuo pilkšvu lengvai prižiūrimu ir valomu metalu senovėje buvo dekoruoti kone visi Paryžiaus barai. Nekeista, kad žodelis „zinc“, cinkas, tapo baro ar reiškinio „išgerti taurelę stovint už baro“ sinonimu.