- Arbūzų dieta: 5-7 kilogramai per 5 dienas
- Grožio dosjė. I. Gudelis: nors mano oda plona, naudoju jį beveik kasdien – oda atsigauna tiesiog akyse
- V. Baublienė: apie emigrantus, Šventąją ir Chanel
- Savaitės ikona. O. Pikul-Jasaitienė: nėščiųjų drabužių pasirinkimas Lietuvoje labai menkas
- „Kelly Family“ - mįslėmis apaugusi kelių kartų istorija. Kaip jie atrodo šiandien?
- Naujoviškas agurkų konservavimo būdas
Meksikai rinktis nereikia, nes bet kuriam apsilankiusiajam ši šalis tampa magiška. Vieniems tokį pojūtį sukelia įspūdingi majų griuvėsiai Čičen Icoje ar kitos 29 į UNESCO saugomų objektų sąrašą įtrauktos vietovės, kitiems – šalies krantus skalaujanti krištolo melsvumo Karibų jūra ar įspūdingi ugnikalniai. Meksikoje net 90 miestelių vadinami magiškais. Viso stebuklingo jos grožio nupasakoti neįstengsiu, bet tikiuosi užkrėsti troškimu leistis į ilgą kelionę po šią šalį.
Man Meksika reiškia daug dalykų. Kartais tai – puodelis cinamonu kvepiančios kavos, svaiginamas citrinų, sumišusių su prinokusių papajų ir mangų saldumu, aromatas, ištisus metus žydinčios gėlės, rytinis apelsinmedžiuose tupinčių paukščių plepesys, pro langus atsiveriantis miegančių vulkanų vaizdas. Kartais – sraunūs lietūs ir nutekamuosius griovius užtvindantis, prieangius užliejantis vanduo. Ir viskas yra visada lėtai tekantis svajingas grožis, tarsi atklydęs iš Gabrielio Garcíos Márquezo romanų ar Fridos Kahlo paveikslų. Prieš kelerius metus aš su vyru Andres nusprendėme kasmet dalį laiko praleisti Meksikoje. Nuo tada ši šalis vis labiau ir labiau tampa mano namais. Ji – ir šokolado gimtinė. Čia tarpsta didžiulės kavamedžių plantacijos, spaudžiamas vynas, gaminama garsioji tekila ir meskalis. Pasaulio virtuvės virtuozai skelbia, kad šiais metais meksikiečių patiekalai yra tarp madingiausių.
Vaikštinėjant po Meksiką maga pasinerti į dailininkų Fridos Kahlo ir Diego Rivero meilės istoriją.
Užburianti pasaulio vieta
Meksikas, šilta kalnuota Meksikos sostinė, į kiekvieno vidų įsismelkia nepastebimai. Tenočtitlaną actekai įkūrė XIV a. pradžioje dabar jau neegzistuojančio Teskoko (Texcoco) ežero viduryje. Legenda byloja, esą prieš tai saulės dievas Huicilopočtlis actekams pasiuntė ženklą. Gyvatę snapu suėmęs erelis, tupintis ant figavaisės opuncijos, pranašavo būsimo didingo miesto ateitį. Ispanų konkistadorai, atkeliavę čia maždaug XVI a., atrado actekų imperiją su didinga sostine, supama kalnų ir gausia šventovių. Šalį užkariavę svetimšaliai ant actekų šventovių griuvėsių pastatė ne vieną katalikų bažnyčią, tarp jų – garsioji Meksiko metropolinė katedra, konkistadoro Hernando Corteso vardu pavadinta rezidencija (dabar – Nacionaliniai rūmai). Pastaroji išdygo imperatoriaus Montesumos II rūmų vietoje. Ispanijos kolonijų Amerikoje nepriklausomybės karas, dar vadinamas ašarų laikotarpiu, truko apie dešimtmetį, o karo pradžia – 1810 m. rugsėjo 16 d. – žymi ir Meksikos nepriklausomybės pradžią.
Būtent rugsėjo 16-ąją šalis švenčia savo laisvės dieną. Ji minima paradais, šventiniais vakarėliais restoranuose ir namie. Žymiausias šios šventės patiekalas yra iš sezono gėrybių – granatų, šviežių graikinių riešutų, vaisių ir kt. Pueblo valstijoje augančios pikantiškos žalios spalvos paprikos (isp. chiles poblano) įdaromos svogūnais, citrinų sultimis, medumi, kitais prieskoniais pagardinta malta mėsa, apšlakstomos kreminiu graikinių riešutų padažu, apibarstomos granatų sėklomis, ir į stalą keliauja Meksikos vėliavos – žalios, baltos ir raudonos spalvų – atitikmuo. Šį patiekalą, ispaniškai vadinamą chiles en nogada (liet. paprikos ir graikiniai riešutai), geriausia ragauti tada, kai nuimamas granatų ir graikinių riešutų derlius – nuo rugpjūčio pabaigos iki spalio pradžios.
Mane, atvykusią į Meksiką, pirmiausia nustebino milžiniškas šio miesto dydis ir gyventojų gausa. Viename didžiausių pasaulio megapolių ir priemiesčiuose gyvena apie 22 mln. žmonių. Tas šurmulys taip įtraukia, kad gali pamiršti, jog atostogos turi pabaigą.
Tarp mano mėgstamiausių meno galerijų – Dailiųjų menų rūmai (Palacio de Bellas Artes) ir milijardieriaus Carloso Slimo įkurtas muziejus „Soumaya“. Fantastiško grožio Nacionaliniame antropologijos muziejuje, esančiame Čapultepeko parke (Chapultepec park), eksponuojama kolekcijų pasaulyje viena didžiausių istorinių relikvijų, ekspozicija apima laikotarpį nuo majų iki ispanų užkariavimo. Iš viešųjų erdvių mano traukos centrai yra viena didžiausių pasaulyje aikščių – Konstitucijos (ji dar vadinama Zócalo), supama įspūdingos architektūros metropolinės katedros, Nacionalinių rūmų ir to, kas liko iš Huicilopočtlio piramidės (Templo Mayor). Didingą ir elegantišką Reformų aveniu (Paseo de la Reforma), primenančią Paryžiuje esantį Eliziejaus Laukų prospektą, įrėmina galybė prabangių stilingų meno ir mados erdvių. Šiame prospekte ieškokite ir miesto simbolio – Nepriklausomybės kolonos (El Ángel de la Independencia).
Meniška atmosfera alsuoja ir užburia San Anchelio (San Angel) rajone šeštadieniais veikiantis meno dirbinių turgelis, jaukūs Kojoakano (Coyoacan) rajono restoranėliai, siauros Tlalpano gatvelės. Chočimilke (Xochimilco) verta leistis į mielą egzotišką iškylą – sėsti į spalvingą laivelį ir plaukti vandens kanalais klausantis vien tau skirtų marimbų melodijų ar mariačių griežimo; pakeliui paskanauti iš kitais laiveliais plaukiančių prekeivių įsigytų ant grotelių keptų kukurūzų burbuolių, pagardintų aitriųjų paprikų padažu ir citrinų sultimis.
Meksikas tarsi sudarytas iš daugybės centrų ir senamiesčių. Kiekvienas jų išsiskiria egzotišku stiliumi, ypatinga nuotaika. Užburia visur tvyranti lengvumo ir gyvenimo pilnatvės dvasia, tereikia godžiai gerti kiekvieną akimirką.
Audringos meilės istorijos keliais
Vaikštinėjant po Meksiką man maga pasinerti į bene žymiausių šios šalies dailininkų Fridos Kahlo ir Diego Rivero meilės istoriją. Po filmo „Frida“ (2002 m.), kuriame aistringą menininkę vaidina aktorė Salma Hayek, Kahlo tapo viena mano favoričių. Kaskart džiaugiuosi galėdama aplankyti su šia asmenybe susijusias vietas ir atsargiai prisiliesti prie audringos šių menininkų meilės istorijos.
Būsimoji dailininkė gimė, užaugo, kelerius metus gyveno su savo didžiąja gyvenimo meile ir mirė vadinamajame Mėlynajame name. „Mano Diego, tyliai dovanojantis pasaulių gyvenimą... Rytinės pauzės, draugiškos raudonos spalvos, viską apimantis bliuzas, rankos, pilnos lapų ir triukšmingų paukščių, pirštai plaukuose, balandžių lizdai… Vėjo beprotystė mano širdyje, saldus šokoladas iš senosios Meksikos, kraujo audra, pranašiškas ženklas, juokas ir dantų adatos iš perlų… Nuo šiol aš dainuosiu mūsų magiją – mūsų meilę“, – šias laiško savo mylimajam eilutes Frida rašė irgi Mėlynajame name (Carlos Fuentes, „Fridos Kahlo dienoraštis. Intymus portretas“/„The Diary of Frida Kahlo. An Intimate Self-Portrait“, 2005 m.). Dabar čia veikia Fridos Kahlo muziejus (Museo Frida Kahlo/La Casa Azul).
Su antrąja šios meilės istorijos puse iš arčiau galima susipažinti Diego Riveros freskos muziejuje (Museo Mural Diego Rivera). Tai – garsiosios dailininko freskos „Sekmadienio popietės sapnas Alamedoje“ („Sueño de una Tarde Dominical en la Alameda Central“) buveinė. Spalvingame 15 m ilgio kūrinyje susitinka istorinės įvairių laikotarpių Meksikos asmenybės. Save patį Rivera pavaizdavo kaip vaiką, įsikibusį į elegantiškai aprengto moters skeleto ranką (šio meksikiečių vaizduojamajame mene dažno mirties simbolio pirmtaku laikoma XX a. pradžios meksikiečių dailininko Jose Guadalupe's Posados graviūra „La Calavera Catrina“ – red. past.). Už mirties deivės nugaros stovi Frida, vilkinti savitais indėnų drabužiais.
Koks Rivera buvo architektas, galima įsitikinti apsilankius jo suprojektuotame muziejuje (Anahuacalli museum). Ikiispaniškąją šventovę su art deco elementais primenantis statinys pastatytas iš juodo vulkaninio akmens. Šio į piramidę panašaus muziejaus 23 kambariuose iki šiol saugomos įspūdingos ikiispaniškojo laikotarpio meno kolekcijos.
Pasaulio virtuvės virtuozai skelbia, kad šiais metais meksikiečių patiekalai yra tarp madingiausių.
Modernistiniame 1932 m. architekto Juano O'Gormano suprojektuotame pastate, kuriame dailininkų pora gyveno ir dirbo, taip pat veikia muziejus (Museo Casa Estudio Diego Rivera ir Frida Kahlo). Šį statinį sudaro du namai, kurių stogai sujungti tilteliu. Juo Frida Kahlo iš savo mėlyna spalva dažyto namo-studijos dažnai nešdavo priešpiečius Riverai, dirbusiam ochros spalvos name-studijoje. Čia menininkų pora gyveno ir kai skyrėsi (1939 m.), ir kai antrąkart tuokėsi (po metų). Dabar nuostabą čia veikiančiame muziejuje kelia milžiniškos papjė mašė figūros. Tai – Diego Riveros kolekcija. Na, o einant meilės tilteliu apima tikrai įspūdingas jausmas.
Vienos iš dailininko meilužių ir mecenačių Dolores Olmedos Patiño namuose taip pat įsteigtas muziejus (Museo Dolores Olmeda Patiño). Šios XVI a. statytos hasjendos nuostabaus grožio parke laisvai tipena povai, laksto retos veislės Meksikos beplaukiai (Xoloitzcuintle). Pačiame muziejuje eksponuojamas dešimtmečio Diego pieštas jo mamos portretas. Čia yra ir keli pirmosios Riveros žmonos rusų iliustruotojos Angelinos Beloff darbai. Iš viso dailininkas buvo vedęs penkis kartus, du iš jų – Fridą Kahlo. Jos, kaip ir mylimojo, darbų Dolores Olmedos Patiño muziejuje daugiausia, nemažai eksponuojama ir jųdviejų nuotraukų.
Į aistringą šios poros meilės istoriją vis grįžtu sklaidydama Fridos dienoraštį. „Niekas negali prilygti tavo rankoms ir tavo aukso žalumo akių žvilgsniui. Mano kūnas yra pripildytas tavimi diena iš dienos. Tu esi nakties veidrodis. Žaibo violetinis blyksnis. Žemės drėgmė. Tavo pažasties duobutė yra mano būstas. Mano visas džiaugsmas – justi gyvenimo pavasarį iš tavo gėlių fontanų...“ Šią menininkės laiško Diegai ištrauką skaitau gerdama kavą kepyklėlėje „Rosetta“, kuriai vadovauja praėjusiais metais geriausia Lotynų Amerikos moterimi šefe pripažinta Elena Reygadas. Štai ir atėjo laikas pakalbėti apie šiemet, pasak maisto kritikų, madingą meksikiečių virtuvę.
Patiekalai – tai tūkstančiai emocijų
„Jaudinama, provokuojama Meksikos virtuvė kelia tūkstančius emocijų“, – tvirtina gastronomijos pasaulio žvaigždė Enrique Olvera, vadovaujantis gurmanų meka vadinamam restoranui „Pujol“, esančiam prabangiame Meksiko rajone Polanke (Polanco). Ir gatvės vežimuose, ir aukštos klasės restoranuose siūloma valgių su skruzdėlių kiaušinėliais ir kepintais žiogais, naudojama daugybė (daugiau, nei įmanoma suskaičiuoti) sėklų, ūglių, ankštinių augalų, aitriųjų paprikų rūšių, begalė vietinių padažų. Beveik prie kiekvieno patiekalo Meksikoje patiekiama tortilijų – mažų ir didelių, pagamintų iš kukurūzų ar kvietinių miltų. Tai – ne tik tradicinė duona, ji vietiniams dažnai atstoja stalo įrankius: meksikiečiai į mažą tortilijos gabalėlį deda patiekalo kąsnelį ir mėgaujasi. Populiaru tortilijas valgyti su įvairiais pagardais – pomidorų, filadelfinių dumplūnių, svogūnų, česnakų, avokadų, citrusinių vaisių, aitriųjų paprikų, kalendrų... Būkite atsargūs, nes meksikiečiai mėgsta aštrumą, tad pagardo dažniausiai užtenka vos lašelio. Šalies sostinėje galima paskanauti beveik 50 Meksikos regionų patiekalų, tarp jų – majų, actekų, olmekų, zapatekų tradicinių valgių. Viskam išragauti, ko gero, neužtektų viso gyvenimo, bet pamėginti verta. Būtinai paskanaukite ant grotelių kaktusų lapuose lėtai kepto avienos kepsnio (barbacoa), iš kiaulienos mentės, raudonų aitriųjų paprikų ir kukurūzų paruoštos sodraus skonio sriubos (pozole), patiekiamos su daugybe garnyrų rinkinių, tirštos sriubos (menudo) iš jaučių skrandžių, jautienos sultinio ir aitriųjų paprikų, maždaug keturias valandas ruošiamo sultingo plėšytos kiaulienos troškinio (carnitas). Iš autentiškų gėrimų minėtini vynas, meskalis, tekila. Beje, kaktusų degtinę meksikiečiai įpratę užgerti pomidorų, apelsinų, žaliųjų citrinų sulčių, druskos, pipirų ir aitriųjų paprikų mišiniu (angrita). Pulkę – tradicinį nedistiliuotą alkoholinį gėrimą iš fermentuotų raugintų agavų sulčių – rekomenduočiau išbandyti tik drąsiausiesiems.
Beje, labiausiai skonio receptorius Meksike audrina gatvėje ruošiami patiekalai. Ant pusryčių stalo prašosi kvapnūs virti kukurūzų pyragėliai (tamales) su įdaru. Juos dera užgerti atole – tirštumu grietinėlę primenančiu kukurūzų gėrimu. Per pietus vargu ar atsispirsite gatvės prekeivių gražiai uždengtose pintinėlėse pūpsantiems keptiems sluoksniuotiems kukurūzų paplotėliams (tacos de canasta) ar ispaniškai cochinita pibil vadinamam patiekalui iš bananų lapuose keptų kiaulienos gabaliukų. Beje, kiauliena šiam valgiui ruošti pirmiausia pamarinuojama su citrusinių vaisių sulčių ir dažinių urlijų (achiote) padažu. Popiečio snauduliui išblaškyti išgerkite kavos, paruoštos iš Čiapaso (Chiapas), Verakruso (Veracruz) ar Oachakos (Oaxaca) regionuose surinktų pupelių.
Meksikoje net 90 miestelių vadinami magiškais.
Tai galite padaryti ir vienoje iš mano mėgstamų vietų. Tarkim, „Cafe Biscottino“ – vos pastebimoje kavinukėje Polanko rajone. Čia važiuoju norėdama pasimėgauti geru espresu ar kapučinu su naminėmis bandelėmis arba ką tik suteptais sumuštiniais. Kituose restoranėliuose dažniausiai renkuosi puodelį cinamonu kvepiančios tradicinės meksikietiškos kavos (café de olla). Fantastišką tradicinę kavą su pienu (café con leche) atradau kavinėje „Los Bisquets Bisquets Obregon“. Čia pirmiausia į stiklinaitę pilamas šlakas (kiekis pagal jūsų pageidavimą) stiprios kavos, o tada iš aukštai pakelto ąsotėlio – karštas pienas. Taip suformuojama stora lengvutė pieno puta.
Skanauti jūrų gėrybių ir žuvų eikite į restoraną „Los Arcos“, nes ten patiekalai ruošiami tikrai iš šviežių Ramiojo vandenyno gėrybių. Sevišė (isp. ceviche – tai citrusinių vaisių sultyse marinuotų žalių žuvų patiekalas), šukučių, aštuonkojų ir austrių deriniai, su sviestu kepti kalmarai, krevetės su mangų padažu… Nepamirškiteužsisakyti „Margaritos“. Tradicinė maišoma iš tekilos ir žaliųjų citrinų, egzotiškesnė – iš mangų sulčių.
„La Casa del Pastor“ – vieta, kur dažniausiai užsukame pasimėgauti sluoksniuotais kukurūzų paplotėliais. Patiekalus užsisakome pažymėdami atspausdintame valgiaraštyje. Laukiant įdomu stebi, kaip atviroje virtuvėje vyksta fantastiškas veiksmas. Vieni gardžiausių man paplotėlių vadinami tacos al pastor. Skaisčiai raudoname aitriųjų paprikų, dažinių urlijų ir kitų prieskonių padaže mirkyti, paskui ant besisukančio vertikalaus iešmo iškepti kiaulienos gabaliukai pjaustomi ir guldomi į tortilijų patalus, ant viršaus užberiama smulkintų ananasų. Kartu pateikiami šeši skirtingi padažai. Viskas akimirksniu ištirpsta burnoje! Prie paplotėlių galima užsisakyti pamarinuotų kaktusų salotų ir dieviškosios gvakamolės. Tiesą sakant, vien šis derinys, pagardintas žaliųjų citrinų sultimis, su šviežutėle minkšta tortilija prilygsta dievų maistui. Desertui paskanaukite su žievelėmis keptų bananų – aprūkusių, mėsingų...
Mėsos mėgėjų rojus yra restoranas „La Mansion“. Ant grotelių kepti kiaulių šonkauliai, įvairūs jautienos pjausniai čia – iki kvapą gniaužiančio minkštumo. Šioje vietoje verta paragauti ir empanadų – mėsa, sūriu, krevetėmis ar daržovėmis įdarytų pyragėlių.
O pasisaldinti gyvenimą siūlyčiau pačiame Meksiko centre esančioje triukšmingoje kavinukėje „El Moro“. Čia gera gurkšnoti tradicinį meksikiečių gėrimą – cinamonu kvepiantį šokoladą – ir ragauti traškias ką tik iškeptas meksikietiškas spurgas (churros). Ši šokoladinė dažnai vadinama vieta, kur galima pasimėgauti puodeliu gardžiausio pasaulyje karšto šokolado. Ir dirba ji visą parą.
Nepaminėjau nei kelionės į sidabro dirbiniais garsėjantį kalnų miestelį Taską (Tasco), nei savaitgalio viename iš vadinamųjų magiškų miestukų Huaska de Okampe (Huasca de Ocampo), kuriame maždaug 6 m aukščio bazaltinės daugiakampės kolonos (Prismas basalticos) susijungusios viena su kita tarsi lengvos lego trinkelės, nei kalnų krioklių supamo Koatepeko (Coatepec) ir čia esančio kavos muziejaus, nei Istapos (Ixtapa) – nuostabios poilsio zonos, kur, stovint prie besitaškančio Ramiojo vandenyno, galima stebėti ką tik iš kiaušinių išsiritusių vėžliukų kelionę nuo smėlėto kranto į myluojamai šnarančią jūrą, nei... Palikime tai kitiems kartams.
Praktiški patarimai
* Kada važiuoti. Nuo vasario iki birželio – prieš prasidedant liūčių sezonui.
Pasyvaus poilsio mėgėjams geriausia važiuoti lapkritį – tada nakvynės kainos kurortuose mažiausios. Patys meksikiečiai prie vandenyno atostogauja gruodžio, liepos, rugpjūčio mėnesiais.
* Kaip skristi. Patogiausia – oro linijų „Lufthansa“ lėktuvais, su persėdimu Frankfurte.
* Taksi. Jei jūsų niekas nepasitinka, oro uoste nusipirkite taksi bilietą (jie parduodami kioskeliuose netoli išėjimo iš pastato) ir tik tada eikite į taksi stovėjimo vietą. Jei šios transporto priemonės prireiks mieste, gatvėje nestabdykite – iškviesti automobilį paprašykite personalo. Taip saugiau.
* Kaip planuoti ekskursijas? Saugiausia ir patogiausia – užsisakyti per kelionių agentūrą. Kokią? Geriausia teirautis viešbutyje.
* Kalba. Ispanų. Tik turistinėse vietose ir viešbučiuose susikalbėsite anglų kalba.
* Pinigai. Meksikos pesai, jų simbolis – $. Nesumaišykite su JAV doleriais! 1 euras atitinka maždaug 17 pesų. Visada turėkite su savimi šiek tiek pesų – palikti arbatpinigių.
* Laiko skirtumas. Kai Meksike – rytas, Lietuvoje – vakaras. Laiko skirtumas – 8 val.
