Atstumas. Ne per didelis. Kai kurie specialiai važiuoja 300 km iš Vilniaus į Šturmų kaimelį paskanauti firminio „Šturmų švyturio“ patiekalo straganinos – sušaldytų ir riekelėmis supjaustytų šviežių žuvų su prieskoniais ir įvairiais pagardais. Nuo Klaipėdos iki Kintų (Šilutės r.) – apie 34 km. Šturmai įsikūrę 8 km nuo Kintų.
Aplinka. Ją aprašyti sunkiausia. Kad ir kaip banaliai skambėtų, šią pamario krašto kitapus Kuršių nerijos aurą reikia pajusti patiems. „Šturmų švyturio“ pravažiuoti neįmanoma – akis iš karto pastebi XIX amžiaus Mažosios Lietuvos architektūros stiliumi rekonstruotą viešbučio pastatą. Greta, buvusiuose žvejų sandėliuose, – garsusis restoranas ir nedidelis uostas su prišvartuotais laivais. Gėlės ir prieskoniniai augalai veši senose medinėse žvejų valtyse ir silkių statinėse. Aplink siūruoja ir šnara senos pušys, nuo marių vėjas atneša tą ypatingą, su niekuo nesupainiojamą pamario kvapą.
Mūsų apsilankymo Šturmuose dieną labai vėjuota. Viešbučio ir restorano šeimininkas Česlovas Žemaitis paaiškina, kad vėjas čia juntamas visada, tad jaudintis dėl šukuosenų nėra prasmės. Kai grįžau į Vilnių, to šniokštimo net ėmė trūkti... Laimė (ar – deja), jį puikiai girdžiu mėgindama iššifruoti pokalbių įrašus. „Įsiklausykite, čia girdisi, ką šnibžda žuvys“, – rašoma „Šturmų švyturio“ interneto puslapyje. Iš tikrųjų Č. Žemaitis labai įsigilinęs į marių gyvenimą, o apie jose plaukiojančias ar pro šalį migruojančias žuvis galėtų pasakoti ir pasakoti...
Žuvų kelias. Svetingasis šeimininkas pirmiausia paklausia, ar mes labai išalkusios. Pamatęs purtomas galvas, pasiūlo apžiūrėti valdas. Pokalbis ant marių kranto prasideda nuo žvejų – tų tikrųjų, mažakalbių, tinklais iš vandenų traukiančių žuvis. Nuo krantinės traukiame ūkinių pastatų link. Apžiūrime nediduką žuvų priėmimo, svėrimo ir perdirbimo cechą, sūdymo vonias, ledo generatorių, laikymo patalpą (nei šaldiklių, nei šaldomų žuvų čia nėra), rūkyklą. Iš pastarosios įeiname tiesiai į žuvų parduotuvę, ir esame pakviečiamos prie stalo. „Norėjau jums parodyti, kokį kelią nuo žvejų tinklų iki lėkštės „nueina“ žuvis. Čia, prie marių, jis tikrai trumpiausias“, – patikina „Šturmų švyturio“ šeimininkas.
Šviežia žuvis. Č. Žemaitis laikosi tvirtos pozicijos žuvų nešaldyti. Iki patenka į lėkštę ar ant prekystalio, jos laikomos nulinėje temperatūroje, ant sauso ledo drožlių. Dienos laimikis guli ant ledo ir pačiame restorane. Galima išsirinkti patikusią žuvelę, ir virtuvės šefas ją paruoš čia pat, ant žarijų židinyje. Žuvys – tik sezoninės, gaudomos tinklais (šiuo metų laiku – gaudyklėmis, nes tinklais žvejoti draudžiama) iš mažų laivų, laikantis visų sąžiningos žūklės principų. „Ką sugauna žvejai – tą ir dedame ant stalo“, – sako Č. Žemaitis. Klausiame, kaip atskirti tikrai šviežias žuvis? Ponas Česlovas atsako su šypsena: „Pirmiausia – iš kvapo. Šviežios visada kvepia. Antra, – pagal kainą: tikrai šviežios negali būti pigios.“ Žuvis „Šturmų švyturio“ savininkas perka tik iš vietos žvejų. Šturmų uoste dirba trys brigados, nemažai vietos gyventojų sukasi ir restorane. Tik virtuvės šefą Laimutį Macijauską pavyko atsivilioti iš Vilniaus, ir šis nežada kelti iš čia kojos.
Kuršių kraštas. „Norime, kad svečiai prisimintų šią išskirtinę vietą – kuršių kraštą. Kad išvažiuotų apimti jausmo, jog pabuvojo kitokioje Lietuvoje“, – idėją, kodėl kūrė „Šturmų švyturį“, paaiškina Č. Žemaitis. Uostą ir jame įkurtą žuvininkystės ūkį ponas Česlovas įsigijo ir naujam gyvenimui prikėlė prieš dešimt metų. Lenkų ir ukrainiečių kraujo turintis vyras gimė Vilniuje, tačiau visa širdimi yra kuršis. Mažosios Lietuvos istoriją puikiai išmanantys Česlovas ir Asta Žemaičiai kūrybiškai (at)kuria šio pamario krašto dvasią.
Viešbutis. Idealiausia į Šturmus atvykti savaitgaliui – pasimėgauti ir maistu, ir pamario ramybe dar pušų sakais kvepiančiame viešbutyje. (Jis man priminė kažkur skaitytą moksleivišką istoriją apie medžius: „Gal aš ir kvaila sakuota pušis, tačiau jei ne aš, miško oras būtų bekvapis.“) Čia yra 10 žuvų vardais pavadintų 2–4 vietų kambarių ir 2-eji apartamentai. Jei nenorite miegoti paprastoje lovoje ir nesate dviejų metrų ūgio, galite prigulti... valtyje, – kai kuriuose šeimai skirtuose kambariuose yra tokių originalių lovų. Jas ypač mėgsta mažieji svečiai. Ant sienų kabo informacija apie žuvį, kurios kambaryje apsistojote.
Interjerą kūrė patys šeimininkai. Jie keliavo po buvusios Mažosios Lietuvos teritoriją, rinko išlikusius reliktus, duomenis, mat norėjo atkurti autentišką statinį. Viešbutis sumūrytas iš tvirtų klinkerio plytų, stogas dengtas pamario vėjams atspariomis čerpėmis. „Visus atsakymus pateikia gamta“, – paklaustas, kaip kūrė interjerą, nusišypso Č. Žemaitis. Viešbutyje 22 val. prasideda ramybės laikas. „Šiuo klausimu esu griežtas, – tvirtai sako ponas Česlovas. – Mūsų viešbutis – tiems, kurie vertina ramybę ir... gerą maistą.“
Restoranas. Nors jame labai daug visokių rakandų, stebina harmonijos pojūtis – visos detalės nepriekaištingai dera ir yra apgalvotos. Čia gausu ir Žemaičių šeimos, ir restorano, ir iš Šilutės muziejaus archyvų atkeliavusių nuotraukų, o baltas pianinas (beje, naudojamas pagal paskirtį) dera prie malkų pintinės.
Vasarą restoranas veikia kasdien, gegužę, rugsėjį ir spalį – tik savaitgaliais. Į Šturmus atvykome šeštadienio popietę. Laisvų staliukų jau nebuvo, jų neatsirado iki pat restorano darbo pabaigos (21 val.). Panaši situacija – ir sekmadienį. „Šturmų švyturyje“ jausmas toks, lyg visi tarsi viena šeima sėdėtume prie bendro stalo. Šeimininkai skiria dėmesio kiekvienam svečiui. Gal tai ir kuria ypatingą aurą?
Kai kurie važiuoja 300 km iš Vilniaus paskanauti firminio „Šturmų švyturio“ patiekalo straganinos. Jį būtų galima palyginti su žuvų karpaču
Patiekalus Žemaičiai kuria patys, iš sezoninių produktų. Marinuotos daržovės – taip pat jų rankų darbo. Garnyras, pagardai išeina kaskart vis kitokie, nes juos kuriant improvizuojama. Žuvims ruošti naudojama labai mažai druskos. „Marių gyventojos labai švelnios ir subtilios, tad jų skonį reikia tik vos vos papildyti“, – paaiškina ponas Česlovas. Ir priduria, kad geriausia ragauti visko po truputį, tik tada atsiskleidžia skonių įvairovė.
„Šturmų švyturio“ valgiaraštis. Jis kasdien vis kitoks, nelygu, kokių žuvų pagauna žvejai. Firminiai patiekalai: straganina su šviežiomis karštomis bulvėmis ir specialiais pagardais; balykas – pamarinuota žuvis; žuvienė. Valgiaraštyje yra pačios Astos keptas nuostabiai purus ir skanus morkų pyragas. Patiekalai skirti dalintis, nes porcijos nemažos (1 lėkštė – maždaug 3 valgytojams, žuvienės patiekiama 600 ml). Valgių kainos – 6,5–15 eurų.
Kaip išvirti skanią žuvienę. Jos pagrindas – sultinys, šį geriausia ruošti iš kuo įvairesnių žuvų. „Šturmų švyturio“ žuvienė kaskart vis kitokia, nes ir laimikis kasdien skiriasi. Liepos mėnesį puode paprastai plaukioja karšių, žiobrių, ešerių, ožkų, sterkų, lydekų, kuojų... Reikia pilną puodą žuvų užpilti šaltu vandeniu, įdėti salierų šaknų, stiebų, morkų, svogūnų, česnakų, pastarnokų ir virti neuždengtame puode ant nedidelės ugnies 2–2,5 val. vis nugraibant putas. Išvirusį sultinį nukošti. Į žuvienę dedami tik didžiausi ir gražiausi žuvų gabaliukai. Žemaičiai į ją įmaišo šviežių sterkų filė, pagardina morkomis, bulvėmis, laurų lapais (šiuos vėliau reikia išgriebti, kad sriuba neapkarstų), juodaisiais, kvapiaisiais pipirais, trupučiu druskos ir dar paverda maždaug 8 minutes. Į jau lėkštėje teliūskuojančią sriubą įberia šviežių žalumynų (petražolių, krapų, bazilikų). Tada ateina eilė... Marytės burtams.
Marytės burtai. Marytę būtų galima pavadinti „Šturmų švyturio“ virtuvės fėja. Pietus pradedame nuo žuvienės. „Sugalvokite norą, o aš jums pabursiu“, – pasako priėjusi. Netrukus grįžta su smilkstančiu pagaliu. Pamaišo juo sriubą ir greitosiomis šliūkšteli kažkokio skysčio. „Tai – žuvų ašaros“, – taria mirktelėdama. Sako, jei noras realus, išsipildys per tris dienas. Visko gali būti, kad maniškis išsipildė, tik truputį kitaip, nei įsivaizdavau (kolegė jį apskritai pamiršo sugalvoti, nes fotografavo). Ponas Česlovas papasakojo apie porą, kuriai Marytės burtai prišaukė trynukus – mat vyras slapta paprašė „bent vieno“, o žmona pasvajojo apie porelę...
Kaip išrūkyti žuvis? „Šturmų švyturio“ šeimininkai turi nuosavą rūkyklą ir siūlo šviežiai išrūkytų žuvų. Kai lankėmės, buvo iš rūkyklos ką tik ištrauktų karšių, vėgėlių, ešerių, perpelių, lydekų, lynų, vytintų žiobrių (kainos – 6–13 Eur). Č. Žemaitis žuvis sūdo šlapiuoju būdu. Tinkamai jas išrūkyti, kad neprarastų sultingumo ir minkštumo, nėra taip paprasta: reikia užkonservuoti jų taukus. Šturmuose žuvys rūkomos lėtai, ant kablių. Vienu metu galima išrūkyti apie 300 kg (o rūkoma paprastai 100 kg).
Vyno rūsys. Buvusioje ūkio ledainėje Žemaičiai įrengė vyno rūsį. Jame šio gėrimo kultūra besidomintys Česlovas ir Asta yra sukaupę įspūdingą vyno iš Vokietijos ir Austrijos kolekciją. Ypatingieji laimikiai – aukščiausios kategorijos vynas, išpilstytas į didžiulius butelius, tokius galima laikyti 50 metų. „Jei bus ypatinga proga, pavyzdžiui, ištrauksime 30 kg lašišą, būtinai atkimšime“, – žada Č. Žemaitis.
Šeimininkai pakviečia į ekskursiją po rūsį. Mūsų – apie 15-a. „Tiek žmonių šis rūsys dar nėra matęs“, – iškilmingai praneša Č. Žemaitis. Apie vyno subtilybes labai daug gali papasakoti someljė mokslų krimtusi Asta. Prie žuvų, pasak jos, labiausiai tinka baltasis, kartais – rausvasis. Mūsų į vakarienę išsitęsusiems pietums užbaigti tobulai tiko 19-os metų senumo saldus ledo vynas (angl. Icewine).
Mums svarbu, kad žmonės išvažiuotų apimti jausmo, jog pabuvojo kitokioje Lietuvoje
Karališki pusryčiai. Rytais Asta svečiams kepa savo firminius miltinius blynus. „Būna, pakilę nuo stalo po sočios vakarienės, žmonės klausia: „O rytoj bus blynų?“ – šypsodamasi pasakoja šeimininkė. Ji ne tik pati maišo tešlą, bet ir mielai stovi prie keptuvės. Tie blynai su šviežiomis sezoninėmis uogomis, graikišku jogurtu ar pačios Astos virta braškių ar abrikosų bei moliūgų uogiene tiesiog nepakartojami. O jei dar valgoma lauke, žvelgiant į marias!.. Desertas prie kavos – šviežias varškės sūris su medumi. Tą rytą į tinklą „Instagram“ įdėjusi blynų nuotrauką ir pavadinusi juos karališkais jaučiuosi nė kiek neperdėjusi.
Šturmų pusryčių blynai
Reikės:
1 l kefyro,
4 kiaušinių,
4 šaukštų cukraus,
0,5 šaukštelio jūros druskos,
miltų tiek, kad tešla būtų netiršta,
saulėgrąžų aliejaus (kepti).
Kiaušinius šluotele gerai išplakite su cukrumi ir druska. Supilkite kefyrą ir dar smarkiai paplakite. Suberkite miltus („Šturmų švyturio“ šeimininkė Asta naudoja turinčius daugiau glitimo (550 C). Plakite, iki tešla taps vientisa. Kepkite keptuvėje su įkaitintu aliejumi. Iškeptus patiekite su šviežiomis uogomis, vaisiais, uogiene, jogurtu.
Autentiškas švyturys. Tik atsikraustę į Šturmus Žemaičiai suprato – statys akmeninį švyturį (idėją diktuoja pats komplekso pavadinimas). Sunkmetis planus šiek kiek pakoregavo, tačiau ponas Česlovas rankų nenuleido. Sugalvojo pastatyti viduramžiams būdingą kūrinį – medinį, kūrenamą malkomis, su svirtimi, veikiantį gervės principu. Idėją rado vokiškoje knygoje, originalą pamatė Stokholme, o įgyvendinti padėjo talentingas rusniškis laivadirbys, kurėnų meistras Simas Knapkis. „Tik pastatęs šį švyturį, pamačiau 1765 metų Mėmelio (dabar – Klaipėda) graviūrą. Ant marių kranto prie išėjimo į jūrą stovėjo labai panašus švyturys“, – atradimu džiaugėsi Č. Žemaitis. „Kartais įžiebiame savo švyturį per Jonines, Naujuosius metus ar kitomis ypatingomis progomis“, – pasakoja ponas Česlovas. Neseniai Šturmų uoste lankėsi ir švyturį įamžino nacionalinės ekspedicijos „Nemunu per Lietuvą“ dalyviai.
Marytę būtų galima pavadinti restorano virtuvės fėja. Jos burtai vienai porai prišaukė trynukus
Per bangas. Ar žinojote, kad į marias tik išeinama, nesvarbu – savo kojomis ar laivais? Ponas Česlovas turi nuosavą laivų kolekciją. Kai kurie iš jų jau tik mena buvusius žygius ir nuo kranto ilgesingai žvelgia į marias kaip vertingi eksponatai ar originalios poilsinės.
Žemaičiai 25-ųjų vestuvių metinių proga tikisi į vandenis išleisti vienintelį atstatytą kurėną „Sturm 1“ – kad marių maumas palaimintų laimingą jų šeimą.
Č. Žemaičiui priklauso ir vienas iš trijų pamaryje esančių karinių motorinių laivų „North River“. Jis įsigytas Aliaskoje, iš čia gabentas į Niujorką, o į Kuršių marias ir „Šturmų švyturio“ krantą atplukdytas per vandenyną ir jūras.
Ačiū orui ir marių maumui, kad leido mums pasimėgauti kelionės mariomis malonumais bangas skrodžiant 60 km/h greičiu. Basomis palietusi siaurą mirusių kopų smėlio ruoželį, jaučiausi kaip Robinzonas Kruzas, išsilaipinęs negyvenamoje saloje. Suprantu, ką turėjo galvoje ponas Česlovas sakydamas: „Čia – mano bažnyčia.“
Vilniaus šturmas. Nuo praėjusių metų rudens Vilniuje, Užupyje, Č. Žemaičio mėgstamame sostinės rajone, veikia dar vienas „Šturmų švyturys“. Restorano Vilniuje virtuvei vadovauja pats ponas Česlovas. Savininkas tikina, kad restoranai skirtingi, ir neslepia norįs tapti Klaipėdos krašto ambasadoriumi sostinėje, patekti į šio miesto restoranų istoriją. Jei su tokiu užsidegimu ir nuoširdumu viską darys ir toliau, taip neabejotinai ir nutiks. Tik, sako, kai vasarą būna Vilniuje, šalia labai trūksta Astos.
Kepti ešeriai su prieskoniniu sviestu
Reikės:
5–7 šviežių išskrostų ešeriukų,
2 šaukštų sviesto,
saujelės suplėšytų petražolių, krapų, bazilikų,
žiupsnio jūros druskos.
Kambario temperatūros sviestą išmaišykite su druska ir žalumynais.
Ešerius sudėkite ant virš žarijų įkaitintų grotelių, apkepkite iš vienos pusės. Tada žuvis apverskite ir į kiekvienos vidų įdėkite po truputį pagardinto sviesto. Jeigu grotelių tarpai nedideli, ešeriukus galima sudėti į tarpus nugara žemyn, pilvuku į viršų ir pagardinti prieskoniniu sviestu. Kepti virš žarijų reikia iki 20 min.
Marinuota lašiša
Reikės:
1 kg lašišos (arba šlakio) filė (maždaug 2 cm storio),
2 ar 3 šaukštų jūros druskos,
1,5 arbatinio šaukštelio cukraus,
3 ar 4 šaukštų alyvuogių aliejaus,
trupučio aitriosios paprikos ankšties,
saujelės šviežių krapų, mėtų.
Pagal šį receptą tinka ruošti ir lašišą, ir jos „pusbrolį“ šlakį.
Lašišos filė (su oda) pirmiausia įtrinkite cukrumi, tada – druska. Pastarosios paprastai imama maždaug 5 kartus daugiau nei cukraus. Taip paruošta filė maždaug 2 val. marinuojama kambario temperatūroje, iki, pasak Česlovo, ima verkti – pradeda skirtis skystis. Tada nuo jos popieriniu rankšluosčiu pašalinkite druskos likučius, odą, filė supjaustykite griežinėliais ir sudėkite į alyvuogių aliejaus, aitriosios paprikos, druskos, cukraus, plėšytų krapų mišinį. Marinuokite maždaug 5 min. Lieka pagardinti su trupučiu cukraus sutrintomis mėtomis ir skanauti.
