Jūsų šeimos nariai jau atsakė, ką valgys vakarienės? Puiku. Jūs žinote. O štai pasaulis nelabai žino, ką teks valgyti rytoj, po dešimties metų, po šimtmečio.
Kol parodoje, vyksiančioje iki lapkričio 1-osios, aiškinamasi, kuo ir kaip pamaitinti pasaulį, pasaulis vis dar aiškinasi, kas yra „Expo 2015“. Formalus apibūdinimas, kad tai yra didžiausia žmonijos istorijoje maisto paroda, manęs neįtikina. Daug stiprių įspūdžių, egzotiški kvapai ir skoniai, garsai, formos, spalvos, idėjos, įvairiomis kalbomis kalbantys, įvairių rasių žmonės. Galiausiai ateina mintis: „Expo 2015“ ir yra mūsų pasaulis. Beveik visas. Kelionė per maisto ekspozicijas yra kelionė per pasaulį. Parodoje dalyvauja visi – maisto gamintojai ir valgytojai, „Michelin“ gido įvertinti restoranai ir užkandinės „McDonalds“, trečiojo ir elitinio pasaulių atstovai, geriantieji alų ir abstinentai, tikintieji ir ateistai.
Nuo linksmybių iki technologijų
Lėtojo maisto filosofijos įkūrėjas italas Carlo Petrini per vieną spaudos konferenciją išreiškė paradoksalią mintį – kad bent kartą per parą valgome visi. Tai nepriklauso nuo mūsų tikėjimo, politinių pažiūrų, odos spalvos, sąskaitos banke, gyvenamojo ploto ar dėvimo apatinio trikotažo prekių ženklo. „Expo“ organizatoriams irgi parūpo maistas. Man, pavyzdžiui, labai patiktų, jeigu kas penkeri metai vykstanti paroda nors kartą būtų skirta madai ir elegancijai. Vis dėlto tai vargu ar kada nors nutiks, ir Europos pramoninės mados sostinė Milanas su tuo, matyt, jau susitaikė.
„Expo 2015“ atspindi įvairų požiūrį į maistą. 145 valstybės rodo, ką ir kaip valgo, su kokia nuotaika, prie kokio stalo. Aš į šį margumyną pirmiausia nusprendžiu žvilgtelti iš viršaus, iš apžvalgos rato. Jis sukasi Olandijos paviljone. Šios šalies atstovai nori įtikinti, kad „Expo“ – tai smagus atrakcionų parkas. Žaidimų aikštelė, sūpuoklės, karuselės, smagūs užsiėmimai, muzika... Kai pašėli, išalksti. Alkaniems yra mielas sunkvežimis, pilnas maisto – olandiško alaus, bulvyčių, be abejo, ekologiškų. Kodėl olandai – linksmi? Jų valstybė – maža, mažesnė už Lietuvą, o pagal maisto eksporto apimtis užima antrąją vietą pasaulyje.
Yra ir kitokių interpretacijų maisto tema. Be populiariosios muzikos ir kūnui skirtų pramogų. Organizacijos „Caritas“ paviljone demonstruojamas vokiečių menininko Wolfo Vostellio kūrinys „Energija“ – tai penas akims, jausmams, protui. Pripažinsiu, nustebino, kad „Caritas“ pasitelkė judėjimo „Fluxus“ garsenybę Wolfą. Jo darbas provokuoja. Beatodairiškos prabangos simbolis amerikietiškas kadilakas stovi prie sienelės, sukurtos iš į laikraščius suvyniotų batono kepaliukų. Technika minta, eikvoja maistinę energiją.
„Expo 2015“ 145 valstybės rodo, ką ir kaip valgo, su kokia nuotaika, prie kokio stalo.
„Expo 2015“ išsiskiria nafta ir dujomis prekiaujančių valstybių požiūris į maistą. Jos atrodo gudrios ir šiek tiek pasipūtusios, jų paviljonuose karaliauja trimačiai interaktyvūs vaizdai. Kazachstanui, regis, labiau rūpi ne maistas, o kaip pralenkti Jungtinius Arabų Emyratus. Ir išraiškos priemonėmis, ir turiniu. Kazachstano siunčiama žinutė labai paprasta: tai visapusiška žemės ūkio, tausojamos gamtos, išpuoselėtos gyvulininkystės ir galutinio vartotojo harmonija. Netikite? Pirmyn į kazachų paviljoną! Išvysite tingiai plaukiojančius eršketus. Gyvus, ne kompiuterinius. Pasigrožėsite kilograminiais obuoliais. Galiausiai žvilgtelėsite į eksponuojamas nuotraukas ir neramiai sudrebės širdis: pasijusite tarsi Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje. Pamenate iš paveikslų kalbančius žmones? Tokie pasitinka ir Kazachstano paviljone. Dar neužsinorėjote apsilankyti šios šalies sostinėje Astanoje? Įtikins kupolo formos kino salė. Keturmatės erdvės pojūtį čia sukelia trimatis vaizdas ekrane ir tarsi nematomo režisieriaus paliepimu judinamas fotelis, kuriame sėdite. Aš žiūrėjau ne tiek į eršketus akvariume, kiek į paviljoną lankančių milaniečių veidus. Juose mačiau nuoširdų nustebimą ir vos pastebimą abejonės šešėlį: ar tikrai ten, Kazachstane, dronai prižiūri gyvulių bandas? Beje, „Expo 2017“ vyks būtent Astanoje. Ar iš tikrųjų kazachai diktuoja šio renginio madas.
Maisto esmė
Milane kai kurios valstybės atrodo kaip moterys pobūvyje. Šiek tiek gražesnės nei kasdien. Jų puošnios suknelės – tai garsių architektų sukurti paviljonų pastatai, o lūpdažius atstoja gigantiškos vaizdo projekcijos. Tiesa, yra ir trumpalaikio efekto nesivaikančių damų. Yra valstybių, kurios „Expo“ nesistengia atrodyti patrauklesnės, pajėgesnės, turtingesnės. Kad ir Prancūzija. Trečiojo tūkstantmečio technologijų varžybas Paryžius beviltiškai pralaimi Kazachstanui, Azerbaidžanui, Pietų Korėjai, netgi Ekvadorui su šio trimatėmis ore plūduriuojančiomis kakavos hologramomis. Prancūzija pristatoma kaip didelis turgus, panašus į vykstantį bet kuriame Burgundijos arba Normandijos miestelyje. Kita vertus, maisto esmė – ne trimačių efektų padažas, ne blizgi pakuotė, o pats produktas. Tikras, natūralus, pagamintas žmogaus rankomis. Prancūzai vieninteliai primena, kad maistas – tai didžiausias gyvenimo malonumas. Technologijomis neblizgančiame paviljone pajutau prancūziško ragelio aromatą ir prisiminiau, kad lankausi ne lazerių, ne naujųjų ar biotechnologijų, o maisto parodoje. Todėl prancūzams sakau „merci“ (pranc.; „ačiū“).
Po Prancūzijos dar paklajoju po Alpes – tik Šveicarijos. Tiesa, tipiško aukštikalnėse ganomų karvių varpelių tilindžiavimo šios šalies paviljone negirdėti. Kita vertus, jeigu karvių su varpeliais ir būtų, griausmingi grasai iš kazachų paviljono tilindžiavimą beviltiškai užgožtų. Šveicarai, kaip ir prancūzai, technologiniu požiūriu – tinginiai. Užtat drąsūs. Keturių kantonų ežero šalis nei fasadu, nei paviljonui statyti skirtomis lėšomis neketina nurungti Kuveito ar Angolos. Šveicarija „Expo“ lankytojui užduoda vieną vienintelį klausimą: „Ar maisto užteks visiems?“ Atsakymo ilgai laukti nereikės: spalio pabaigoje visi žiūrės į Šveicariją. Tiksliau tariant, ar malonūs lankytojai ką nors paliko šios šalies paviljone. Mat parodos metu iš jo galima neštis viską – kavą, obuolius, vandenį, druską – nemokamai. Tarptautinės lažybų kontoros šiame žaidime nedalyvauja ir nesiūlo statyti už maistą, kurį paliks malonūs lankytojai. Šveicarija liks tuščia?
Prancūzai vieninteliai parodoje primena, kad maistas – tai didžiausias gyvenimo malonumas.
Juk maistas yra malonumas nebent prancūzams. O šiaip – juodas verslas. Kiekviena sekundė – milijonai maistui išleistų eurų. Tai liudija pats kad ir paviljonas „Zero“ (it.; „Nulinis“), ant kurio fasado puikuojasi Plinijaus posakis „Divinus halitus terrae“ („Dieviškas žemės burnos dvelksmas“). Iš pradžių jame leidžiama pasigrožėti milžiniškomis gražiausių planetos kampelių videoprojekcijomis, bet galiausiai be gailesčio nuleidžiama ant žemės. Vienoje paviljono salių mirgančiuose daugybėje ekranų rodomas... maisto akcijų rinkos svyravimas. Grūdų, alyvuogių aliejaus, kavos, pieno kainos. Toks, švelniai tariant, nelabai dieviškas žemės burnos dvelksmas. Bet toks paprastas požiūris į maistą – tai irgi „Expo“.
Kompaso rodyklė
Italija? Jos „Expo“ nėra. Kaip nėra? Negali būti... „Expo“ šeimininkė sumąstė pašokiruoti. Nepatikėjote? Užsukite į Italijos paviljoną ir pamatysite pasaulį be Italijos. Žiūrėjau į jį ir stebėjau savo pačios emocijas. Iš pradžių norėjosi juoktis. Paskui pasidarė liūdna. Paskui suėmė pyktis. Galiausiai norėjosi šiek tiek verkti. Pasaulį be Italijos ši šalis pristato kaip didžiulį reljefinį Europos žemėlapį, kuriame vietoje Apeninų bato – tuštuma. Europa baigiasi ties Austrija ir Šveicarija. Toliau plyti Viduržemio jūra ir prasideda Afrika. „Italija yra Vakarų kultūros centras, kompaso rodyklė. Aš nežinau, kaip galėtų atrodyti pasaulis be Italijos“, – čia pat videointerviu aiškina garsus prancūzų dizaineris Philippe‘as Starckas. Katalonų virtuvės dievas, molekulinės virtuvės pradininkas Ferranas Adria irgi gūžčioja pečiais: be Italijos pasaulis neįmanomas.
Savo stačiokišku klausimu Italija mane sunervino, prirėmė prie sienos. Be ceremonijų, arogantiškai, iš anksto žinodama, koks bus poveikis ir atsakymas. „Koks pasaulis be manęs?“ Tokį klausimą gali sau leisti užduoti tik labai charizmatiška asmenybė. Arba labai charizmatiška valstybė. Tokio klausimo negalėtų užduoti dauguma „Expo 2015“ valstybių, provokuojančių trimatės erdvės efektais. Italija yra teatras. O teatras yra emocijos.
Sumanus „Expo 2015“ teatro režisierius abejingų nepalieka. Iš pradžių, pradėjusi nuo Olandijos paviljono, gavau blogų emocijų dozę. Kas pasakė, kad „Expo 2015“ – tai linksmas atrakcionų parkas? Nieko panašaus. Tai man įrodo Italija ir jos paviljone pristatomi potvynių, žemės drebėjimų, milžiniškų purvo nuošliaužų vaizdai. Maisto ir patogumų poreikis žaloja gamtą. Tai tarsi fiziškai pajuntu paviljono juodamekambaryje: čia klesti chaosas. Nuo blogos šviesos, blogų garsų ir blogų emocijųnorisi kuo greičiau sprukti lauk. Trokštu atsigerti šalto vandens. Einu toliau. Užrašas ant kitų durų skelbia: „Potenza della bellezza“ (it.; „grožio galia“). Atidarau duris ir pakimbu virš Alpių. Prieš mane atsiveria visa Italija ir... subyra į mažus kristalus. Tai sukuria veidrodžiai, ant kurių rodomi videovaizdai, veikiantys kaleidoskopo principu. Esu nuskraidinama į Toskanos kalvas, stabteliu akimirką prie Lečės baroko, grožiuosi Apeninų viršukalnėmis, trispalve Švč. Mergelės Marijos Gėlių katedros varpine, Sienos katedra, Asyžiaus rozetėmis, Venecijos Dodžų rūmų ažūru.
Stop. Vėl atsiduriu prietemoje. Jaučiu duonos, šviežių daržovių aromatą. Girdžiu prekeivių balsus, šurmulį. Turgus. Tai kunkuliuojantis ir aromatais svaiginantis Palermo turgus „Vucciria“. Prieš mano akis – meno šedevras: Renato Guttuso drobė „La Vucciria“.
Pasaulis be Italijos? Be emocijų? Be baltos staltiesės su raudonais kvadratėliais? Be mocarelos ir alyvuogių aliejaus, Tropėjos svogūnų ir Cilento figų, neapolietiškų romo bobų ir vyno, senesnio už Romą. Be kasdienio mūsų visų ir „Expo 2015“ klausimo, ką šiandien valgysime?“ Tai nebūtų mūsų pasaulis, nebūtų mūsų istorija ir nebūtų mūsų maistas.
Nuotraukos – iš parodos „Expo 2015“ archyvo
