Aš kiekvienais metais pasižadu per festivalį pasiimti atostogų ir ramiai pažiūrėti visus suplanuotus filmus. Bet, kaip sakoma, mes planuojam, o Dievas gardžiai juokiasi. Vis dėlto, kaip rodo gyvenimo patirtis, viską įmanoma suspėti, kai labai nori. Aišku, kaina ne tokia jau maža: sumuštiniai, kava, kelios varganos valandos miego, o dar reikia spėti darbus padaryti... Tik skųstis kažkaip nesiverčia liežuvis (kuo daugiau darai, tuo daugiau padarai). Kaip tik praėjusį šeštadienį pirkdama kavą kine gavau puodelį su štai tokiu iškritusiu „burtu“ (kokia puiki idėja popierinius kavos puodelius papuošt lipdukais su filmų citatomis!). Taigi kas sėdi ir nieko nedaro, nieko ir negauna.
Pastebiu, kad kasmet visai tai beprotybei pasibaigus kažko ima trūkti. Filmų užsikraunu tiek, kad apmąstymams užtenka ilgam. Kaip sakoma, „atsivalgau“.
Šiųmetinį festivalį jo direktorė Gražina Arlickaitė apibūdino kaip festivalį apie meilę, nes jame itin daug filmų apie žmonių santykius, jausmus ir dramas. „Scanoramos“ sumanytoja žadėjo ir rimtų, sunkių filmų, ir šarmingo humoro bei prancūziško šampano. Šį įrašą, nešiotą galvoje visas tas beveik dešimt dienų, tinklaraščiui parašiau grįžusi kaip tik po vieno tokio filmo, „Mano karalius“ („Mon Roi“, rež. Maïwenn Le Besco), kurį pristatydama G. Arlickaitė apibūdino kaip šampaną: traukiantį, svaiginantį, šėlstantį. „Išgerkite šį vakarą šią taurę ir pasimėgaukite“, – štai koks puikus palinkėjimas.
Iš tiesų tokį filmą galėjo sukurti tik prancūzai. Ir jausmine prasme jis absoliučiai tobulas (varžėsi Kanų kino festivalio konkursinėje programoje). „Filmas atskleidžia viską, kas dviejų žmonių santykiuose gražiausia ir juodžiausia, nepagražinant nė vienos dalies“, – festivalio spaudos konferencijoje filmą apibūdino G. Arlickaitė. Nors nuo santykių dramos ir beprotiškos meilės analizės žiauriai pavargau, į Vincentą Casselį ir Emmanuellę Bercot (ji buvo apdovanota Kanuose kaip geriausia aktorė) būčiau galėjusi žiūrėti dar dvi valandas. Salė buvo pilnutėlė.
Gera žinia ta, kad šį filmą nuo lapkričio 20 iki 26 dienos rodys kino teatruose (tiesa, ne visuose, berods, „Skalvijoje“, „Pasakoje“ ir „Multikino“ „Oze“ Vilniuje, „Cinamone“ Kaune (ten, rodos, iki ateinančio trečiadienio), Panevėžyje „Garse“ ir Varėnoje, pasitikrinkit), tad, jei tik gausit, čiupkit bilietus ir būtinai pažiūrėkite šią įspūdingą jausmų dramą (kuri vietomis tikra komedija, bet tik iš pirmo žvilgsnio – šiaip ar taip, prancūzai nemoka ilgai liūdėti ir gedėti, net jei tai pasibaigusi (?) meilė).
Daug kam įspūdį paliko ir filmas apie praeitį ir dabarčiai ir ateičiai trukdančią (?) meilę „45 metai“ („45 years“, rež. Andrew Haigh) su nepakartojamąja Charlotte Rampling. Berlyno kino festivalyje abu aktoriai (Ch. Rampling ir Tomas Courtenay) pelnė „Sidabrinį lokį“. Manęs šis filmas dar tiktai laukia – eisiu į specialųjį seansą. Kam pasitaikys proga būti šį savaitgalį Šiauliuose, šis filmas kino teatre „Forum Cinemas“ bus rodomas šeštadienį.
„Laukimas“ („The Wait“) su Juliette Binoche vieniems labai patiko (aš iš jų), kiti įstrigo laukimo būsenoje, nes laukė ir tikėjosi kažko daugiau. Pastarojo meto kino dievo Paolo Sorrentino mokinys Piero Messina sukūrė, mano akimis, be galo vizualų, estetišką, gražų filmą (veiksmas, jei tai galima pavadinti veiksmu, vyksta Sicilijoje) apie netektį. Iki šiol ausyse skamba filmo garso takelis („The XX“, „Missing“), o akyse stovi vakarėlio scena, skambant Leonardo Coheno „Waiting For A Miracle“).
Kasmet paėmusi į rankas Europos šalių kino forumo „Scanorama“ filmų katalogą, pirmiausia permetu akimis citatas ir išsirenku savo favoritus. Intuicija paprastai neapgauna.
Šiemet išsirinkau 13 filmų: kai kurie atkrito, į kai kuriuos nespėjau, o kai kuriuos atradau visai netikėtai. Kartais verta paragauti ir slyvų vyno („Mūsų mažoji sesutė“, „Our Little Sister“, neįtikimai šviesus ir gražus japonų rež. Kore-eda Hirokazu filmas, tikras netikėtas atradimas), o prancūzišką šampaną atidėti ypatingai progai.
Kas žino, kokių atradimų dar atneš gyvenimas? O juk jame, pasak žurnalistės Erikos Umbrasaitės, kurios knygą „Vienos krūties istorija. Moteris katė ir jaunas mėnulis“ visai neseniai perskaičiau, dažnai nutinka dalykų kaip kine.
