Pagrindinė programa
Mūro ar smėlio pilys?
O. Jahano drama „Smėlio pilys“ bus paskelbta festivalio „Žiemos ekranai“ Vilniuje pradžia. Tėvo ką tik netekusi trisdešimtmetė Eleonora (E. de Caunes) išvyksta į Bretanę tvarkyti testamentu jai palikto namo reikalų. Moteris yra garsi fotografė, bet šiuo metu jai nesiseka, tad nekilnojamąjį turtą nutaria parduoti. Kompaniją Eleonorai palaiko senas draugas Samuelis (Y. Renier). Bretanėje jie kartu praleidžia neįtikėtiną savaitgalį – kupiną staigmenų, emocijų, įtampos ir prisiminimų. Iš pastarųjų Eleonora stengiasi pastatyti pilį ir įkalinti joje savo jausmus tėvui. Samuelio dėka ši niūri tvirtovė po truputį ima griūti. Režisierius yra teigęs, kad šį filmą būtinai norėjo kurti Bretanėje, savo tėvų namuose, atiduoti duoklę šeimai ir parodyti nuostabų šio krašto gamtovaizdį. Čia yra ir jaukių, ir atšiaurių, Mėnulio peizažą primenančių laukinių kampelių.
Nudegti ar pasmerkti save sąžinės priekaištams?
Ar atskleisti tiesą ir nudegti, ar tylėti ir pasmerkti save nuolatiniams sąžinės priekaištams – tokia dilema kyla pagrindinei dramos „Per arti saulės“ (režisierius – Y. Angelo) herojai Sofijai (S. Testud). Ikiteisminio tyrimo teisėja, nagrinėdama sukčiavimo bylą, apklausia Džiuljetą (M. Bisson). Paaiškėja, kad įtariamoji yra biologinė Sofijos įsivaikinto vaiko motina…
Laikina ar ilgalaikė nuoma?
Režisierius J. P. Améris praėjusiais metais drama „Mari istorija“ žiūrovus virkdė, šiemet juosta „Kaip aš išsinuomojau šeimą“ (juo bus atidarytas festivalis Kaune) – prajuokins. Filmo herojus Polis Andrė (B. Poelvoord'as) – drovus, nuobodžiaujantis, turtingas, vienišas keturiasdešimtmetis vyras – nusprendžia, kad jam reikia šeimos. Per televiziją Polis Andrė pamato Violetą (V. Efira). Ši energija trykštanti moteris yra įklimpusi į skolas ir gali būti iškeldinta iš namų. Vyrukas pasiūlo Violetai sandorį – išnuomoti jam save ir du savo vaikus: paklusnų berniuką ir maištingą mergaitę. Šis susitikimas pakeičia tiek vieną, tiek kitą sandorio puses. O laikina nuoma ima įgauti ilgalaikės bruožų. „Man gražiausia yra tokia šeima, kurią per chaotišką bendro gyvenimo jūrą sėkmingai ir saugiai plukdo racionaliai mąstantis vyras“, – sako filmo režisierius.
Gamta ar civilizacija?
Charizmatiškasis aktorius M. Kassovitzas režisieriaus C. Khano dramoje „Laukinis gyvenimas“ vaidina Filipą Furnjė (jis dar vadinamas Pako). Po skyrybų vyras nusprendžia neatiduoti savo 6-erių ir 7-erių metų amžiaus sūnų jų motinai, nors šiai priteista globa. Pako trokšta apsaugoti vaikus nuo civilizacijos, vartotojiškumo, išmokyti juos gyventi pagal gamtos ritmą. Po vienuolikos gamtoje praleistų metų sūnūs pradeda maištauti ir prieš tėvą, ir prieš gamtą... Jei ne filmo scenarijus, M. Kassovitzas ir C. Khanas gal ir nebūtų susitikę (aktorius yra prisipažinęs, kad kiti šio režisieriaus darbai jam nepatinka). 10 minučių pakako, kad aktorius pasakytų „taip“. M. Kassovitzas garsėja savo nonkonformistiškomis pažiūromis: kritikavo šalies vyriausybę dėl klestinčio rasizmo, galiausiai pareiškė išsikraustąs, nes nepritaria komerciškėjančiai Prancūzijos kino politikai. Šis filmas – tai ir tėvo santykių su sūnumis portretas. Tris vaikus (iš dviejų santuokų) turintis aktorius apie tėvystę yra sakęs: „Kai vaikinas tampa vyru, tai yra stebuklas. Šį nuostabų jausmą patyriau, kai vedžiau ir susilaukiau pirmagimio.“
Kalbėti ar tylėti apie seksą?
Sekso pilna visur – spaudoje, televizijoje, internete, kine, teatre, muzikoje... Deja, mažiausiai apie tai kalbama šeimoje. Įkvėpta pirmųjų P. Almodovaro filmų, šios temos ėmėsi ir B. Lenoir. Būdama 15-os, ji, kaip aktorė, debiutavo kontroversiškame G. Noe filme „Mėsa“ apie kraujomaišą. Daug vėliau B. Lenoir yra sakiusi, kad filmuodamasi, kaip ir visos paauglės, labiausiai gėdijosi savo nuogumo. Seksualumo tema šią moterį lydi per visą jos karjerą. Intymumui B. Lenoir daugiausia dėmesio skiria ir debiutiniame savo, kaip režisierės, filme „Zuzu“. Šioje dramoje trijų kartų moterys – Solanža (O. Broche), trys jos dukterys ir vaikaitė – perteikia menopauzę išgyvenančios, brandžių moterų ir paauglės jausmus, baimę kalbėti intymiomis temomis. Filme daug paslapčių, moteriškų pašnekesių ir tragikomiškų situacijų.
Liūdėti ar paleisti?
Liliana (Y. Moreau) vyksta į Kiniją parsivežti savo sūnaus, žuvusio automobilio avarijoje, palaikų. Pažintis su kitokia, nepažįstama, savita kultūra ir paslaugiais, nuoširdžiais žmonėmis atveria moters širdį gniaužusius gedulo spąstus... Režisieriaus Z. Mayero drama „Kelionė į Kiniją“ terapijos seansu tapo ir pagrindinei filmo herojei 62-ejų metų Y. Moreau. Prieš penkerius metus pradėjusi gydytis nuo krūties vėžio, atlaikiusi ne vieną chemoterapijos kursą, moteris džiaugiasi sugrįžusi į kiną ir gyvenimą. „Džiaugiuosi kiekviena akimirka, stengiuosi kuo daugiau laiko praleisti su savo šeima, artimiausiais žmonėmis“, – sako prancūzė.
Būti atviram ar neperlipti per savo ego?
48-erių metų Alanas (V. Lindo) praranda darbą ir yra priverstas grįžti gyventi pas savo mamą (H. Vincent). Gyvenimu nusivylęs vyras lieja ant savo artimiausio žmogaus praeities nuoskaudas – iki sužino, kad jo motina sunkiai serga. Komiškos dramos „Kelios pavasario valandos“ režisierius S. Brizé, norėdamas perteikti pagrindinio herojaus padėties beviltiškumą, filmavo labai mažose erdvėse, tad visas dėmesys kreipiamas tik į pagrindinius herojus. Aktorius V. Lindo teigia, kad šis filmas apie mamos ir sūnaus ryšį rodo, kaip privalu artimiausiems žmonėms pasakyti visa, kas svarbu. Kartais mes nedrįstame atverti širdies, nes bijome perlipti per savo ego, arba manome, kad artimieji nesupras. Atsiverti privalome, kad, netekę mylimų žmonių, sau nepriekaištautume: „Galėjau...“
Ignoruoti pasirinkimą ar gerbti?
Sylvie Dufaur, „Žiemos ekranai“ programos sudarytoja
„Visi šiųmečio festivalio filmai skirti šeimai, nes ji yra tai, kas mus kuria ir jungia. Jisiejasi su gražiausiais ir įvairiausiais prisiminimais. Kartais šeima mūsų nesupranta, ir santykius lydi apgailestavimų, nesutarimų šešėlis. Į visa tai per amžių amžius gilinasi kino kūrėjai. Sudarydami festivalio programą apie šią temą negalvojome, bet akivaizdu, kad paskutiniu metu ji labai rūpi prancūzų režisieriams. Šiais metais sukurta daug puikių autorinių filmų apie šeimą plačiąja prasme. Rodomi festivalyje sužadins įvairius jausmus – nuo juoko iki ašarų, nuo liūdesio iki džiaugsmo.“
