Šiuolaikinė visuomenė gana gerai įsisąmoninusi tai, kad šeimos – kaip ir bet kurio kito reiškinio ar dalyko – koncepcija yra nuolat kintanti, tačiau tai nereiškia, kad tokiu būdu mažėja jos vertė ir svarba. Neseniai tradiciniam XIX a. pabaigos kortų žaidimui „7 šeimos“ (pranc. „Les 7 familles“) atsirado modernus konkurentas – „8 šiuolaikinės šeimos“ (panc. „8 familles d’aujourd’hui“), apimantis įvairius aktualius šeimos modelius.
Netradicinės šeimos vaizdavimas seniai nebėra tabu ir prancūzų kine. Kinas – kaip ir gyvenimas nestovi vietoje, o vienas iš prancūziškojo kino tikslų, iškeltų dar „Naujosios bangos“ (pranc. „La Nouvelle vague“) judėjimo – kino ekranuose parodyti realybę (arba, bent jau apgauti žiūrovus taip, kad šie patikėtų ją matą). Itin gausus filmų šeimos tema kiekis 2015 m. savaime padiktavo šiemetinio prancūzų kino festivalio „Žiemos ekranai“ (pranc. „Ecrans d‘hiver“) pagrindinės programos temą. Šeima – tai vertybė, tai ryšiai, besitęsiantys iš kartos į kartą, nenutrūkstantys net ir vienam ar kitam šeimos nariui iškeliavus Anapus. Pagrindinės „Žiemos ekranų“ programų filmai daug dėmesio skiria šeimos narių bendravimui, prarasto ar dėl vienokių ar kitokių priežasčių susilpnėjusio tarpusavio ryšio atradimui iš naujo, susitaikymui su dabartimi ir pasiruošimui rytdienai.
Apie suaugusių vaikų santykį su senais tėvais pasakoja du festivalio filmai: Pascale Pouzadoux „Paskutinė pamoka“ (pranc. „La dernière leçon“) ir Stéphane‘o Brizé „Kelios pavasario valandos“ („Quelques heures de pritemps“). Nors filmai panašūs savo tematika – prasta brangiausio žmogaus – mamos sveikatos būklė, verčianti ją priimti skausmingą sprendimą, bet artimųjų reakcijos šiuose dviejuose filmuose atskleidžiamos visiškai skirtingai. „Paskutinėje pamokoje“ filmo centru tampa motinos ir dukters, kurią vaidina Sandrine Bonnaire (ją taip pat galima išvysti retrospektyvos programos filme „Ceremonija“/ „La Ceremonie“), o „Keliose pavasario valandose“ – motinos ir iš kalėjimo grįžusio sūnaus, kurį įkūnija pernai Kanų kino festivalyje už vaidmenį filme „Žmogiškumo matas“ (pranc. „La Loi du marché“) apdovanotas Vincentas Lindonas (taip pat vaidinantis retrospektyviniame filme „Panelė Šambon“ / „Mademoiselle Chambon“). Tai filmai, užmenantys nelengvą teisės į garbingą mirtį temą.
Dukros ir tėvo santykiai šiltai atskleidžiami dviejose juostose: festivalio atidarymo filme Olivier Jahan „Smėlio pilys“ („Les chateaux de sable“) ir Ada Loueilh „Sudie, Afrika“ (pranc. „Papa Lumiere“). Pirmajame parodoma tėvo svarba dukters gyvenime – net po mirties jis išlieka vyro etalonu savo dukrai, kurią vaidina tokiuose filmuose kaip „Skafandras ir drugelis (pranc. „Le scaphandre et le papillon“) bei „Miego mokslas“ („Le science des reves“) pasirodžiusi aktorė Emma de Caunes. Savo ruožtu filmo „Sudie, Afrika‘ personažų – tėvo, kurį vaidina prancūzų veteranas Nielsas Asterupas, ir jo keturiolikmetės dukters Safi santykiai yra įtempti ir jie iš naujo mokosi vienas kitą pažinti, prisijaukinti, mylėti.
Šeima – tai ne tik ryšiai, bet ir mūsų pačių istorija ir tapatybės dalis. „Žiemos ekranų“ programoje atrasime keletą filmų, kurių personažai kaip tik tai ir bando padaryti – pažinti savo šeimą, atrasti savo šaknis. Tiesa, tai galima padaryti visiškai skirtingais būdais – Nassimo Amaouche‘o dramoje „Apačiai“ („Des apaches“) Samiras, tik po motinos laidotuvių pažinęs savo tėvą, įtraukiamas į iš Alžyro kilusių kabilų bendruomenę; o seserų Rose ir Alice Philippon komedijoje „Kvailysčių kokteilis“ (pranc. „Les bêtises“) nevykėlio Fransua pastangos patekti į biologinės motinos organizuojamą vakarėlį privers ne kartą nusišypsoti. „Apačiuose“ išvysime tokius aktorius kaip Leatitią Castą, atkartojusią legendinę Brigitte Bardot filme „Gaisnbourg‘as. Didvyriškas gyvenimas“ (pranc. „Gainsbourg (l avie heroïque)“) ir prancūzų kino veteraną André Dussolier. „Kvailysčių kokteilį“ kartu pakvies gerti Jérémie Elkaïmas, vaidinęs filmuose „Polisija“ (pranc. „Polisse“), „Ranka rankon“ (pranc. „Main dans la main“), „Karas paskelbtas“ (pranc. „La guerre est déclaré), kurio manieros kai kam galbūt šiek tiek primins legendinį išsiblaškėlį poną Julo (pranc. monsieur Hullot), kurį įkūnijo Jacquesas Tati, bei Sara Giraudeau.
Lengvesnių filmų kategoriją papildo „Zuzu“, „Kaip aš išsinuomojau šeimą“, bei „Liūdesio klubas“. Debiutiniame ilgametražiame Blandine Lenoir filme „Zuzu“ (pranc. „Zouzou“) susitinka kelios tos pačios šeimos skirtingų kartų moterys ir laisvai kalbasi apie gyvenimą, apie seksualumą apie buvusias jaunystės meiles ir naujai atrastas dabartines. „Kaip aš išsinuomojau šeimą“ (pranc. „Une famille à louer“) linksmai atsiliepia į festivalio temą, pasiūlydamas kiek absurdišką situaciją – savaime suprantama, kad šeima – tai vertybė, kurios nenusipirksi už jokius pinigus, tačiau... pagrindinis filmo personažas su moterimis nedrąsus ir į depresiją linkęs, be to, didelis pedantas ir šiaip keistuolis milijonierius Polis Andrė, kurį vaidina populiarusis belgų aktorius Benoît Poelwoorde‘as, visai neseniai įsijautęs ir į dievo vaidmenį juodojoje komedijoje „Naujausias testamentas“ (pranc. „Le tout nouveau testament“), pabando tai padaryti. Savo ruožtu komedijoje „Liūdesio klubas“ (pranc. „Tristesse Club“) personažai aiškinasi tokius sudėtingus tikrus ir netikrus šeiminius ryšius, kad tiesa galiausiai paaiškėja tik pačioje pabaigoje – šiame filme, ko gero, bus smagu išvysti talentingąją Ludivine Seignier, pažįstamą iš juostų „Meilės dainos“ (pranc. „Les chansons d‘amour“), „8 moterys“ (pranc.„8 femmes“) ar „Baseinas“ (angl. „Swimming Pool“).
Sudėtingus šeimos ryšius narplios ir Yves‘o Angelo dramos „Per arti saulės“ (pranc. „Au lus près du soleil“) personažai, kurių istorija galiausiai išvirsta į modernią Edipo mito interpretaciją. Čia žiūrovai išvys Silvie Testud, ne taip ir seniai matytą Lietuvoje rodytame filme „Po merginų sijonais“ (pranc. „Sous les jupes des filles“) ir Grégory‘į Gadebois, vaidinusį 2013 m. „Žiemos ekranuose“ rodytame filme „Tu išgydei mano sielą“ („Mon âme par toi guérie“).
Netikėtų atradimų apie savo sūnų, savo šeimą ir net pačią save patirs pagrindinė dramos „Kelionė į Kiniją“ (pranc. „Voyage en Chine“) veikėja Liliana. Kartu su ja režisierius Zoltanas Mayeris savo debiutiniame filme leidžia pažinti mums, europiečiams, vis dar ganėtinai egzotišką Kiniją ir pamatyti ją būtent ne ko nors kito, o atvykusio svetimšalio akimis. Į kelionę, lydimą nepaprastai gražios muzikos leisimės kartu su belgų aktore Yolande Moreau, sukūrusia daugybę įsimintinų vaidmenų tiek prancūzų, tiek belgų kine – galbūt kai kas ją įsiminė iš įspūdingo vaidmens filme „Serafina“ (pranc. „Séraphine“), o kai kam ji gal – „Amelijos iš Monmartro“ (pranc. „Le fabuleux destin d‘Amelie Poulain“) kaimynė Madeleina iš pirmo aukšto.
Taigi prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“ siūlo plačią ir įvairią pagrindinę programą, kurios filmai leis atrasti gal kiek netikėtų aspektų ir suteiks galimybę į šeimą pažvelgti taip, kaip ji atsispindi šiuolaikinio prancūzų kino prizmėje.
