„Vėl skinu gėles

Ankstyvas pavasaris skubino gėlių skynimą. Kiekviena uždelsta diena nešė didelį nuostolį laukų savininkams. Kaitrūs saulės spinduliai grasino gležnam gėlės pumpurui priešlaikiniu sužydėjimu. Skinant gėles reikėjo būti labai atidiems: tinkamas skinti pumpurėlis turi būti visiškai subrendęs, bet nė kiek neįtrūkęs, nepažeistas saulės spindulių, vadinasi, tik sodriai žalios spalvos. Vos parudavusi bent viena narcizo galvutė suskintoje puokštėje tuoj pat baigiasi visos dėžės išbrokavimu – prižiūrėtojas be jokio gailesčio sulaužo visus ryšelius.

Bosas aplinkinių agentūrų paprašė daugiau žmonių. Nespėjom susidoroti su gausiu gėlių derliumi. Saulė ir dažnas šiltas lietus taip sparčiai jas augino, kad, rodos, vakar švariai išskynėm lauką, o jau kitos dienos rytą vėl pilna naujai subrendusių, skinti tinkamų narcizų.

Atvažiavo du pilni mikroautobusai žmonių iš Vidurio Anglijos. Matyti, kad žmonės ne pirmus metus dirba lauko darbus. Daugiausia lenkai. Jų prižiūrėtojas anglas. Kartu su juo koja kojon laikosi graži moteris. Su anglu kalba angliškai, o su kitais darbininkais lenkiškai. Mes jau senbuviai, juk treti metai skiname gėles pas šį bosą. Laikomės nuo naujai atvykusiųjų nuošaliau, stebime juos, aptarinėjame. Nelabai esame patenkinti, kad padaugėjo skynikų ir sutrumpėjo mūsų darbo diena. Didžiulį lauką gan greit nuskynėm ir pradėjom kitą. Net ėmėm skaičiuoti, kiek sutrumpės mūsų darbo laikas ir kiek sumažės uždarbis. Pasigirdo kalbų, kad neapsimokės važiuot šitiek kelio į laukus, juk 50 mylių pirmyn ir atgal, neatsipirks degalai...

Atsipirks tie degalai, bet lietuviškas būdas skatina inkšti, prognozuoti ir dejuoti. O lenkų būta nepėsčių. Matosi, ištroškę pinigų, pasiruošę dirbti negailėdami savęs ir nesilaikydami jokių taisyklių. Vos nuskina savo vagą pirmesni už šalia esantį kaimyną, tuoj šoka skinti kaimyno vagą iš kito galo. Moterys puola ginčytis, aiškintis, čirškia it šarkos, o vyrai krūtines atstatę tuoj, žiūrėk, ir kimba vienas kitam į atlapus. Kokių tik išgirsti keiksmažodžių! Įdomu tai, kad atvykėlius palaiko prižiūrėtojas, dėl šventos ramybės prašo mūsiškių jiems nusileisti. Imamės visokių gudrybių: užsiimam kelias iškart vagas, atseit dar ateis draugas, ir jų abiejų galus greitai nuskinam. Po to pasigriebiam po keletą dėžių ir bėgte į kitą galą vagų. Belėkdami į priekį, dėžes išmėtom tarpuvagyje. Pasiekęs savo vagų galą nuskini jų galus, kad, gink Dieve, lenkai neperšoktų į tavo vagą. Aišku, tai laiko gaišimas ir nuovargis, juk reikia kulniuoti ilgiausiomis vagomis pirmyn ir vėl atgal parlėkt. Bet ko nepadarysi dėl savo piniginės. Būdavo ir kuriozų – beeidamas sumaišai tas vagas, nuskini galus visai ne savo vagų, kad tik neužpultų godūs lenkai tavo gėlių – būsimų pinigų.
Nemėgom mes jų ir dėl kitų priežasčių, buvo kažkokie arogantiški, kitokie. Jie tai puikiai matė ir suprato, todėl nuo mūsų laikėsi atokiau ir nebandė draugautis.

Bosui nė motais mūsų tarpusavio neapykanta, jam kad tik laukai būtų gražiai išskinti ir neliktų nė vieno parduoti tinkamo stiebelio. Matydamas, kad ir su lenkų pagalba nelabai spės nuimti derliaus, jis pasamdė žmonių iš kažkurios kitos fermos.

Čia tinka posakis, kad „pleištą reikia išmušti pleištu“. Mūsų atvykėliai iš Vidurio Anglijos tapo draugiškesni ir glaudėsi prie mūsų. Pagaliau pripažino mūsų taisykles, skina savo ir tik savo vagą, nešokinėja į kaimyno. O jeigu reikia pabaigt dėžę ir trūksta gėlių, paprašai šalia esančio kaimyno, kad leistų pasiskinti. Mes taip elgėmės ištisus trejus metus. Manau, kad taip elgtis lenkus paskatino naujai atvykę dar brutalesni skynikai nei jie patys.

Šitie dirbo be jokių taisyklių – įbrenda į lauką, išskina, kur vešliausios gėlės, kitas ištrypia, išlaužo, po jų jau niekas nenori skinti. Net kitą dieną tose vagose sunku rasti normalių stiebelių. Toliau – dar gražiau. Pradėjo dingti mūsų suskintos gėlės, kurias palikdavom vagose. Tik vėliau jas surinkdavom, baigę visą iki galo vagą. Mūsų lenkai įskundė tuos atvykėlius ir bosas atsisakė jų paslaugų. Vėl likom tik mūsų, vietinių, gangas (Angl. gang – būrys, brigade) ir lenkai.
Po truputį atšilo santykiai, per pietų pertraukėlę jau pasikalbėdavom, pradėjom dalytis vandeniu, duona, aptarinėti, kaip geriau ir greičiau užsidirbti pinigų. Įsikalbėjom su prižiūrėtoju. Jo vardas Naikas, o lenkės – Marta. Naikas dirba supervaizeriu fermoje „Ginas“. O lenkai jos siunčiami skina slyvas, obuolius, dirba visokius ūkio darbus. Dabar vasario mėnuo, tad ta firma neturi darbų, tai jie ir pasiprašė agentūros surasti laikino darbo.

Taip ir atsidūrė mūsų boselio fermoje. Apsigyveno lenkai Niukvėjaus mieste, „Haven“ pramogų ir poilsio parko nameliuose, ir bando ištempti laiką, kol prasidės darbai jų fermoje.
Man maga sužinoti, kiek legalus darbas jų kompanijoje. Ar turi jie bent laikinus darbo dokumentus? Bet kaip paklausti? Juk tai opi tema emigrantams. Dažnas nusipirkęs tuos dokumentus.
Klausiu:

– Kaip jūs dirbate „Ginas“ kompanijoje? Legaliai?
Į mano klausimą jie atsako:
– Lygiai kaip ir tu, pusiau legaliai, pusiau ne.

Nejaukiai nutylu. Laukiam, labai laukiam, kai galėsim dirbti laisvai, be baimės. Atsivers daug platesnės galimybės. Svajojam, kad jau ko, o žemės ūkio darbų tikrai nedirbsim.
Marta su Naiku tikra pora. Matosi, kad įsimylėję vienas kitą.

Naikas įdomus žmogus, ilga plaukų kasa surišta gėlių gumytėmis, rankų riešai išmarginti tatuiruotėmis. Vos tik atsiranda pertraukėlė, sėda ant žolės ir tuoj suka tabako suktines. Rūko labai daug. Aš padariau išvadą, kad jis labai neturtingas, nes rūko suktines. Jos pigios ir tikrai iš kontrabandinio tabako. Man visad keista, kad ir anglų būna neturtingų, dirbančių tokius niekingus darbus kaip mes, emigrantai nelegalai. Jeigu gerai mokėčiau anglų kalbą ir turėčiau šitiek draugų, tikrai nesimurgdyčiau šiame gličiame molyje, rasčiau kokį geresnį darbuką.

Bet Naikas kažkoks kitoks, neangliškas, priplaukęs menininkas ir tiek. Jaukiai šalia jo prisėda Marta, linksmai su juo čiauška, pasakoja linksmą istoriją. Naikas tingiai glosto jai nugarą. Marta iš malonumo murkia kaip katė. Rodosi, nusirengs visų akivaizdoje ir priguls ant žolės su juo. Užkiša Naikas ranką jai už liemenėlės, Marta dar grakščiau išsiriečia. Nusuku žvilgsnį.

Stebiu kitas lenkaites. Jos moka vilioti vyrus, daug meilesnės ir linksmesnės nei mūsų rimtuolės lietuvės. Mūsiškės visad susirūpinusios, lūpų kampučiai dažniausiai žemyn nukarę, o va lenkaitės seksualios. Jos rengiasi atviriau, palaidinukė visad aptempta, pabrėžiamas krūtinės grožis, gan dažnai atidengiama dalis pilvo, matosi bamboje šviečiantis auskaras. O ir vyrai labai jau limpa prie jų. Ypač anglai. It musės prie medaus. Dauguma lenkaičių gan gerai kalba angliškai, man rodosi, jos gabesnės anglų kalbai nei lietuvaitės. Mūsų gėlių lauke iš lietuvių mažai kas kalba angliškai, o va lenkų brigadoje tik čiauška, tik flirtuoja merginos laisvai su anglais ir portugalais. Viena portugalė štai ką iškrėtė: palėkėjo į lauko galą, nusimovė kelnaites visų akivaizdoj ir atliko savo gamtinius reikalus.

Pasmardino orą aplink, mums beliko garsiai stebėtis, piktintis, o jai nė motais.
Šiandien bosas sugalvojo:
– Gana. Kiek priskynėt, neškit viską į traktorių ir atsiimkit pinigus.
Visi nusivylėm:
– Ką, jau namo?
Juokiasi bosas:
– Ne, ne namo. Dabar visi skinsim dar po dvi dėžes ir tai, ką suskinsit, teks vienam žmogui.

Paruošiau loteriją. Visos dėžės atiteks tik vienam žmogui. Štai čia lapeliai su jūsų visų vardais. Lapelį trauks traktorininkas, jis kaip ir nešališkas asmuo. Kurio vardą ištrauks, tam teks visos priskintos dėžės ir pinigai už jas.

Puolėm sąžiningai skinti vildamiesi, kad kuriam iš mūsiškų teks tos dėžės. Skinam, juokaujam ir taip su smagia ugnele greit pririnkom po dvi dėžes gėlių. Sunešėm visas – išėjo 40. Už kiekvieną po 6 svarus. Pinigų suma nemaža – 240 svarų. Smagu bus ją gauti tam, kuriam šiandien šypsosis fortūna. Laiminguoju tapo mūsų žmogus Kostas. Jis labai susijaudino, sutriko, net šaltas prakaitas žmogų išpylė. Sako:

– Va, kai sekasi, tai sekasi, gal todėl, kad šiandien mano gimtadienis...
Dar visi sudainavom „Laimingo gimtadienio“ (angl. „Happy birthday“), plojimų banga ir kibirėlių triukšmingom salvėm vyruką palydėjom link traktoriaus, kad supervaizeris paduotų laimėtus pinigus.

Tik vėliau supratau, kad bosas žinojo Kosto gimimo dieną ir ant visų lapelių užrašė tik jo vardą, o traktorininkui beliko vieną jų ištraukti. Toks originalus būdas visiems pasveikinti bendradarbį.
Kitą dieną per pietų pertraukėlę klausinėju lenkę Martą:
– Kokius darbus dirbi, kiek moka už valandą?
Marta noriai pasakoja:
– Dažniausiai atvykstu slyvų skynimo sezonui. Tada gali uždirbt daugiausia. Moka už nuskintą kiekį. Kuo daugiau ir kuo vikriau dirbi – tuo didesnis atlyginimas.
O slyvos kumščio dydžio, va tokios.
Rodo Marta iškėlusi kumštį. Kraipau galvą, netikiu.
Naikas patvirtina:
– Tikrai, vos kelias šakas apskini, jau, žiūrėk, kibiras pilnas, nespėji nešti ir pilti į dėžes. Šios slyvos vadinasi ‘President’. O dar yra geros rūšys ‘Jubiliej’, ‘Heron’ kurios, priklausomai nuo metų derlingumo, veda įspūdingo dydžio vaisius.

Bet būna ir tokių mažų slyvaičių ‘Damson’. Panašios į geltonąsias slyvas, kurios auga ir Lietuvoje. Geltonųjų slyvų ypač daug auginama Prancūzijos Lotaringijos regione. ‘Damson’ slyvos, auginamos „Ginas“ fermoje, yra tamsiai mėlynos spalvos, beveik juodos. Ir skinamos pusžalės, kietos kaip akmenukai. Jos yra rūgštut rūgštutėlės. Labai gerai išsilaiko 4 laipsnių temperatūroje iki gruodžio mėnesio.
Tik va skynikui su jom vargelis, kol priskini dėžę, vargsti bent 20 minučių. O už dėžę moka tik 2 svarus.
Viena sau galvoju: kokie jie protingi, net slyvų rūšis žino. Gera ten kompanija – skina slyvas ir nereikia susirietus ligi žemės vargti.

Antrina Marta:
– Aš dažniausiai gaunu skinti didžiąsias, nes mane į tą gerąjį sodą visad Naikas paskiria. Galiu uždirbti per dieną net 70 svarų.
Vėl mąstau, bet nieko jiems nesakau. Kas tie 70 svarų, aš juos skindama gėles kasdien užsidirbu. Klausiu:
– Jeigu ten tokia gera ferma, ko atvažiavot čia?
Naikas sako:
– Šiuo metu turime 3 savaičių tarpą tarp darbų. Kad neišsilakstytų žmonės kitur, gavom jiems darbo čia. Tuo pačiu parūpinom transportą, nakvynę ir visa kita.

Na, galvoju, išties gerulė ta firma, žiūrėk, kaip rūpinasi savo žmonėmis. Kad taip man rasti tokią. Deja, belieka svajoti apie tai. Puikiai žinau, kad pasibaigus gėlėms teks ieškotis kito darbo. Esu numačiusi kelias fermas, kurios priimtų kirsti kopūstų. Dar Ditė gal padės susirasti valymo darbų ar pas Braškinį (taip vadinom braškių fermos bosą) eisim skinti braškių.

Mano dukra įsitvirtino. Turi gerą ūkininką, kuris duoda darbo kasdien. Be to, kad kartais ištaiko kokią dieną paskinti gėles, kerta žieminius kopūstus, ravi ką tik pasodintus vasarinius, keletą dienų per savaitę vakarais važiuoja valyt viešbučio. Gražus jaukus viešbutukas ant jūros kranto. Ten ja pasitiki ir net davė atsarginius raktus nuo visų kambarių. Šeimininkas sudarė visas sąlygas, kad Ditė galėtų bet kada įeit ir sutvarkyt.

O kur dar pažintis su braškių fermos bosu. Jis turi nemažus šiltnamius ir juose apskritus metus randa darbo Ditei ir Esmantui. Labai dažnai ten reikia papildomų rankų, tada Ditė skuba siūlyt darbus man, Algiui, Nestai bei Mindui. Dukart per savaitę Ditė su Nesta valo gerojo ūkininko Polo namą ir jo viešbutuką. Džiaugiasi merginos didėjančiom pajamom ir vis dažniau pamąsto apie grįžimą Lietuvon. Kalba apie tai, kad pirksis sau butus, ir netgi drįsta pasvajoti apie sodybą.

Mane iš apmąstymų pažadina Marta:
– Julija, paskubėk baigt vagą, nes bosas žadėjo geresnį lauką duoti, kai baigsim šitą.
Apsidairau aplink, visi skuba, lekia, o aš trypčioju vidury vagos, kurios galas dievai žino kur. O gėlių tikra jūra. Ach, gerulė vaga man teko šįkart. Iš vienos vagos išpešiu kokius 50 svarų, o jeigu kitas laukas dar geresnis, žiūrėk, ir bus visas 100 svariokų.

Tik pradėjau skaičiuot pinigus, čiūžt lietaus debesis iš niekur atūžė. Ir pasipylė iš dangaus liūtis. Skubu, skinu, nesitraukiu iš vagos, tegu ir kuolais kris, reikia ją išskint, juk šitokios geros gėlės – stiebelis į stiebelį. Dauguma skynikų bėga, slepiasi nuo lietaus kas po krūmu, kas į traktorių įšoko. O aš neatsitiesdama skinu. Čaižo lietus nugarą, teka per pažastis, batai pilnutėliai purvino vandens, pati čiuožinėju pirmyn atgal, mano vaga tokia ilga ir bėga tolyn, į kalną. Skinu ir čiuožiu vis žemyn, netgi savotiškai prisilaikau už stiebelių, kad nenuslysčiau atgal.

Sugebu juoktis pati iš savęs. Na ir gražiai atrodo tokia skynikė kaip aš. Vos išsilaikau ant kojų ir vis po truputį pirmyn iriuosi, pagriebusi už vėjo ir lietaus talžomo stiebelio jo prisilaikau.
Ko gero, žvengia visa skynikų komanda iš manęs, bet reikia nuskint tą vagą. Ištežęs molis limpa prie batų, nepavelku kojų.

Batai pasidarė kaip su platformomis. Tokie buvo labia madingi praėjusio amžiaus aštuntąjį dešimtmetį Lietuvoje. Madinga dabar ir aš, šlapia, nudrengta lietaus ir vėjo, varvančia nosimi ir sulytais plaukais. Bet skinu, vis tiek skinu.

Lietus kaip atsirado iš niekur, taip ir dingo. Nurimo ir vėjas. Bosas liepė visiem lįst iš krūmų ir užbaigt darbą. Pasidžiaugiau, kad niekur nėjau iš savo vagos. Jau tuoj ją baigsiu. Labai nesinori vėl iš naujo ateit, kai būni nusprendęs mest darbą ir susiradęs sausą vietelę pasislėpti nuo audros. Gėlės šlapios, visur telkšo balos, ir štai reikia lįsti į šlapią lauką iš sausos slėptuvės. O aš šlapia, daugiau nebesušlapsiu. Algis padėjo tą vagą nuskint, pagailo žmogui manęs. O bosas melavo, neturėjo jis kito lauko šiandienai. Sulyti ir sušalę išvažinėjom visi namo kas sau. Bosas pasakė, kad ryt nėra darbo, nes kitas laukas dar nepribrendęs. Liūdnoka, nes gėlių skynimas eina į pabaigą.

Sakė bosas turintis keletą laukų ir mums duosiantis darbo kokiai savaitei. Po kelių dienų vėl skinam, bet laukas prastas, gėlės kažkokios saulės nudegintos, surūdiję jų stiebeliai. Nedaug uždirbam. Darosi visi pikti ir irzlūs. Jau nelabai draugiški esam ir su lenkų komanda. Dažniau skersuojam į juos, juk jeigu ne jie, mes būtume turėję daugiau darbo. Aišku, protas sako, kad bosui nerūpi mūsų norai, jam svarbu gelbėt gėlių derlių.

Pavakariais užbaigiam paskutinį tos dienos lauką. Mažai uždirbę, pavargę, pikti. Matau, kad Naikas su Marta bando užbaigti savo dėžes ir ruošiasi vykti namo. Jų vagos trumpos, gėlės prastos. Paprašo vieno skyniko, kad leistų iš savo vagos paskinti gėlių dėžei užbaigti, – neleidžia. Žiūriu – eina pas antrą, trečią, niekas neleidžia, aiškina, kad patys nežino, kaip užbaigs savo dėžes.

Nežinau kodėl, bet tąkart pasiūlau:
– Ateikit į mano vagą ir pasiskinkit. Kiek jums trūksta?
Naikas ir Marta choru sušunka:
– Nedaug, tik 22 ryšulėlių.
Raginu:
– Skinkit kiek reikia, aš vis tiek nebaigsiu dėžės.
Jie dar nedrįsta, sako:
– Oi, Julija, juk tau pačiai daug trūksta iki pilnos dėžės.
Patikinu juos, kad man Algis duos, o jau mes pasidalysime pinigus.
Labai dėkingi ir laimingi jie prisiskynė savo dėžes ir atsisveikindami štai ką pasakė:
– Mes šiandien čia dirbam paskutinę dieną. Ilgai jus stebėjom. Norim žinoti, kur eisit dirbti, kai baigsis šios gėlės.
O Dieve brangiausias, pagalvojau, jie nori išpešti iš manęs informaciją ir patys ten įsidarbinti.
Meluoju:
– Neturiu, kur eit, ir nežinau, ką teks veikt. Ko gero, reiks grįžt į Lietuvą, – meluoju ir net neraudonuoju.
Bjauriuosi pati savimi, bet meluoju.

Galvoju viena sau – va klausinėja, kur eisiu, ir jie pirma manęs nulėks į tą fermą. Žinau tokius klausinėtojus kaip nuluptus. Išgauna informaciją, o kai ateini įsidarbinti, žiūri – jie jau sėdi toje fermoje ir sau smagiai dirba kokią gerą savaitę prieš tau ateinant. Esu ne kartą nudegusi pirštus per atvirą širdį. Viską kuo nuodugniausiai išaiškindavau, kur yra darbų, kas per ūkininkai, kiek moka, ar kasdien būna darbo. Tokie klausinėtojai dar nusistebi:
– Matai, tik tiek moka už valandą, mažoka... Va kur mes dirbam, tai už piece work (Angl. piece work – atlygis, mokamas už padarytą tam tikrą kiekį produkcijos) moka. Ten daug geriau.
O kai paklausiu:
– Kurgi tu dirbi? Kokia tai ferma? Ar dirbi per agentūrą?
Tai taip nežymiai numykia:
– Pas tokį Džoną, tu nežinai, aš ir pats nerasčiau, kaip pas jį nuvažiuot, bet va Petras toks ten dirba, tai aš per jį vos įsiprašiau...
Ir nesuprasi, ar pėdas mėto, ar tiesą sako.
Todėl ir aš išsižadėjau visų savo ūkininkų, pas kuriuos esu numačiusi dirbti, ir dėl šventos ramybės meluoju, kad neturiu, kur eiti.
Sunkai atsiduso Naikas, prisėdo ant mano vagos ir sako:
– Jūs, Julija, su savo draugu galit man paskambint, kai neturėsit darbo ir norėsit dirbt geroj, stiprioj kompanijoj. Darbas po stogu, ne laukuose. Ta kompanija vadinasi „Mango“. Moka valandinį atlygį, bet duoda daug valandų. Štai telefono numeris, kuriuo galit man skambinti bet kuriuo paros laiku. Aš jums padėsiu įsidarbint, – tvirtai pažada jis.
Kokia gėda! Aš sukuosi, meluoju, o jis man darbą siūlo. Iš geros širdies, nuoširdžiai.
Kiaurai žemę norisi prasmegti. Čia bąlu, čia raustu. Nesitikėjau, dievaž, esu pritrenkta jų gerumo.

Mekenu padėkos žodžius:
– Koks tu geras, Naikai. Ačiū. Kodėl būtent man siūlai?
Marta kalba už jį:
– Jūs vieninteliai su Algiu mus priėmėt kaip normalūs žmonės, tik su jumis galėjom plepėti, juoktis ar verkt, – linksmai tvirtina ji. – Mes stebim, kaip jūs gerai dirbat, ir nusprendėm, kad esate vertesni geresnių darbų nei šitie lauko darbai.
Klausiu:
– Kodėl tu, Marta, ten neini dirbt?
Ji atšauna gan greitai, lyg būtų laukusi mano klausimo, ir, prisipažinsiu, man tai nepatiko, kėlė abejonių:
– Aš gerai uždirbu lauko darbuose, o kai slyvas skiname, mušu visus rekordus, man niekas neprilygsta. Aš mėgstu piece work darbus, nenoriu būti valandstumdė.

Oho, pagalvojau, ji nenori būt valandstumdė, kai mokamas atlygis už išdirbtas valandas, o man siūlo tokiai būti. Vis tiek smagu, kad pasiūlė darbą, davė netgi du telefonų numerius. Jei vienu neatsilieptų, tai skambinti kitu.

Džiaugiausi tuo, bet iš tiesų nė negalvojau skambinti, nesiruošiau kur nors judėti iš Kornvalio. Buvo malonu, kad likau pastebėta, įvertinta. Nesvarbu, kad tokio paties ubagėlio darbininkėlio, bet vis tik pastebėta. Šito man trūko Lietuvoje. Niekad neišpeši gero žodžio, šypsenos ar paskatinančio žvilgsnio iš darbdavių ar kolektyvo.

Kiek nedaug žmogui reikia, tik mažos kibirkštėlės vilties, ir jis jau laigo lyg ant sparnų.
Įsijaučiau – va trenksiu visus taškuotus ūkininkų kopūstus, visas braškes su žaliais krašteliais, puvinio pažeistus žiedinius kopūstus ir išvyksiu ten, kur būsiu labai svarbi kažkokiai kompanijai „Mango“. Ten tapsiu svarbiu žmogumi ir tada pažiūrėsim, kaip jūs be manęs, pažiūrėsim.
Atsisveikinom su Naiku ir Marta labai sentimentaliai, pažadėjom paskambinti ir atvažiuoti į jų rekomenduotą kompaniją. Apsikabinom kaip geri giminės ir palinkėjom vieni kitiems sėkmės.
Dar kelias dienas padirbėjome gėlių lauke ir sulaukėme kvietimo kirsti kopūstus senojoje fermoje pas Ričardą.

Martos ir Naiko duotus telefonų numerius padėjom saugiai į piniginę, gal prireiks kada nors. Važiuoti kažkur toli, į vidurį Anglijos, netroškom, kaip ir nesinorėjo keisti gyvenamos vietos, palikti draugus.

Labai stipriai laikė mane tai, kad Kornvalyje gyveno mano Ditė su šeima, o Algiui rūpėjo gyventi ir dirbti šalia dukros Nestos su šeima. Gal toje pažadėtoje žemėje ir meduoliais lyja, bet čia esame susikūrę savo mažą pasaulėlį.“