Žvarbių vėjų ir skaudžiai besižnaibančių dulkių sūkurių gaubiama Bolivija kantriai kažko laukia. Gal lietaus? Greičiau nukristų koks lašas, paskui kitas, ir imtų lenktyniauti viena už kitą greičiau srūvančios upės. Norėčiau sėdėti ir laukti, kol didžiuliai randuoti kanjonai šioje iki skausmo išdžiūvusioje žemėje prisipildys versmių, bet, saulei nusileidus, skubu nesušalti. Slepiuosi po devyniais apklotais, nuo aukščio ir reto oro skausmo varstomą galvą dedu ant vėstančios pagalvės, šiltos upės teka tik iš akių. Teka ir drėkina iki baltumo išdžiūvusią odą. Giliai kvėpuoju. Atrodo, kad viską tik sapnuoju.
Gyvenimo šventė
Įsikūrusi ant tarp Andų kalnagūbrių įsiterpusio Altiplano – antro pagal aukštį (po Tibeto) pasaulyje plokščiakalnio, Bolivija augina beveik devynis milijonus gyventojų. Dauguma jų iš mažučių molinių namelių atokiose šalies teritorijose traukia į miestus, o šie plečiasi į viršų stačiomis įkalnėmis. Tarp uolų įsispraudę namai atrodo lyg paukščių inkilai. Į neregėto statumo įkalnes dusdami ir kosėdami juodais dūmais kyla automobiliai ir autobusai.
Gyvenimo čia nestabdo nei įkalnės, nei sausros, nei praretėjęs oras, nei naktimis kai kur spaudžiantis stingdantis šaltis. Gatvėse netyla dainos, šokiai, – kasdien randama, ką švęsti ir ką garbinti. Spalvoti tradiciniai drabužiai – visiška aukštesnėse vietose spalvas praradusios gamtos priešingybė. Nors apdarai sunkūs, daigiasluoksniai, kaitina saulė, o kūnu žliaugia prakaitas, visi šoka iki nukritimo.
Gyvenimo čia nestabdo nei įkalnės, nei sausros, nei praretėjęs oras, nei naktimis kai kur spaudžiantis stingdantis šaltis.
Burnoje nedingsta kokainmedžių lapų skonis – visi vis primena pakramtyti, sako, kad padeda priprasti prie aukščio, bet prisipratinti 4000 m. aukštį sunku. Žingsniai lėtėja, skausmas vis duria, kamuoja, dusina, turi nepasiduoti, giliai kvėpuoti... Priekyje, tarp kalnų ir debesų, raitosi ilgas kelias: Andai, Amazonės džiunglės, akis baltumu geliančios druskos platybės, legendomis apipintas Titikakos ežeras... Čia kai kurie žmonės dar tiki, kad fotokamera gali iščiulpti jų sielą, todėl pastebėję objektyvą nusisuka ar prisidengia veidą.
Pakeliui – tik kapinaitės (tarsi visi žmonės būtų išmirę) ir likę griūvantys namukai. Mažučiai, moliniai, lyg žaisliniai, išdygę iš žemės ir susilieję su aplinka. Ir gyvena juose ne nykštukai, o žmogiukai. Liko vienas kitas. Ir retkarčiais netikėtai išlenda – neaišku iš kur, dar neaiškiau – į kur. Vėjo nugairintais ir saulės nukandžiotais raukšlėtais veidais, spinduliuodami kalniečiams būdinga ištverme ir kantrybe, gano ožkas, karves ir lamas. Pastarosios, palinkusios prie tarp apvalainų akmenų pūpsančių sausų žolės kuokštų, atrodo lyg krūmai. Netrukus ištiesia savo ilgus kaklus, pakarpo ausimis – duoda ženklą, kad yra gyvos, o tada ir vėl palinksta rupšnoti žolės, virsta krūmais.
Margaspalvis moterų pasaulis
„Ar esate ragavusi krabų? Koks jų skonis?“ – paklausė manęs anądien Vitichi kaimelyje gyvenanti Judit. Jai 19-a metų, pernai baigė mokyklą ir jau augina sūnelį. Sako niekada nebuvusi už kaimelio ribų. „O ar esate plaukiojusi jūroje?“ – paklausia dar nedrąsiau. Ir akys sužiba, kai pasiūlau pažiūrėti vandenynų nuotraukas ir video. Iš tolybių atvežta upinė žuvis lėkštėje atšąla, kol Judit sustingusi žiūri, kaip žvejai iš Indijos vandenyno tinklais traukia gėrybes.
Vis krykštauja ir kviečia kitus pažiūrėti, kaip lūžta bangos ir kaip nesibaigia vanduo, tęsiasi iki begalybės. Aplink Vitichi kaimelį – tik kalnai, dulkės ir sausuma. Irgi be pabaigos. Kažkada Bolivija turėjo priėjimą prie vandenyno, o dabar yra įstrigusi žemyne – mat per XIX a. vykusį Ramiojo vandenyno karą Čilė atėmė iš Bolivijos Atakamą ir užkirto kelią pakrantės link.
Aplinkui girdisi ne tik ispanų, bet ir kečųjų, aimarų kalbos, žmonės iki šiol meldžiasi Pačamamai – Motinai Žemei. Ispanai į Boliviją atvežė krikščionybę, ši, susimaišiusi su vietiniais indėnų tikėjimais, įgavo ryškių pagonybės bruožų. Jie matomi ne tik kasdienėse smulkmenose, bet ir religinėse apeigose, architektūroje. Religiniai piešiniai, kuriuose vaizduojama kalno pavidalą įgavusi Mergelė Gvadalupė, primena Mergelę Mariją krikščionių piešiniuose, aplink sukasi ir inkų dievybės – saulės dievas Inti bei mėnulio deivė Kilja (Killa).
Čia kai kurie žmonės dar tiki, kad fotokamera gali iščiulpti jų sielą, todėl pastebėję objektyvą nusisuka ar prisidengia veidą.
Negaliu atsigrožėti nuo klubų platėjančiais spalvotais klostuotais daugiasluoksniais moterų sijonais, dengiančiais iki kelių užtemptas ornamentuotas kojines, į dvi kasas supintais juodais it smala plaukais ir skrybėlaitėmis, atkartojančiomis aplink stūksančių kalvų kontūrus. Ant nugarų – didžiuliai nešuliai, šiuos moterys lyg sraigės kartu tempiasi visur. Tik kas juose? Užklotas pečiams apsigaubti dar vienu sluoksniu atšalus vakarui, maisto atsargos, pirkiniai? Retkarčiais tie nešuliai ima krutėti, inkšti, muistytis... Pagaliau iš po spalvotų audinių išlenda koks raudonskruostis kūdikis. Vyrai prieš moteris čia, tiesą sakant, – menki antraplaniai veikėjai. Mažučiai, kuklūs, beveidžiai.
Sidabro amžiaus atgarsiai
Bolivija – viena skurdžiausių šiuo metu Pietų Amerikos šalių, bet žmonės dar atsimena ir turtingas dienas. Potosi mieste, kioskelyje, dirbanti Sandra pasakoja prisimenanti, kaip vaikystėje po kolonijinio stiliaus pastatais apstatyto miesto gatves vaikščiodavo beprotiškai gražiai, elegantiškai pasidabinę jo gyventojai. Geri laikai čia prasidėjo XVI a., kai pasiklydusios savo lamos ieškojęs indėnas Diego Huallpa kalne rado sidabro. Jau po metų Sero Riką (Cerro Rico, išvertus iš ispanų kalbos, – turtingas kalnas) pradėjo kasinėti konkistadorai ir jo papėdėje įkūrė miestą. Šis dabar vadinamas Potosi.
Sidabro rūda iš pradžių buvo lengvai pasiekiama kalno paviršiuje, ispanai ją kasė didžiuliais kiekiais, čia pat įrengė ir monetų kalyklą, ši sidabro monetomis maitino visą imperiją. Potosi augo, iki tapo turtingiausiu miestu Pietų Amerikoje ir vienu turtingiausių pasaulyje (greta Londono, Venecijos ir Sevilijos). Iki šiol ispanai labai turtingą žmogų apibūdina posakiu „valer un potosi“.
Vakarėja, Sandra gūžiasi, siaučiasi susidėvėjusiu apklotu ir gailiai šyptelėdama sako, kad dabar nei išsidabinusių ponų, nei elegancijos nebelikę. Per tris šimtus besaikio sidabro rūdos kasimo metų turtingiausios gyslos išdžiūvo, miestas ėmė nykti, tūkstančiai sunkiomis sąlygomis kasyklose dirbusių čiabuvių mirė, tačiau Sero Rikos viduriai darinėjami ir toliau, sprogdinamas dinamitas, kasamasi vis toliau ir giliau ieškant ne tik sidabro, bet ir alavo, vario, stibio, volframo.
Kiekvienoje šachtoje kalnakasius saugo požemių velnias ir kartu Dievas, visų pagarbiai vadinamas Dėde (El Tio). Jam aukojami kokainmedžių lapai, cigaretės, kalnakasių geriamas 96 proc. stiprumo alkoholis, o kartais net ir visa lama. Dėdė saugo kalnakasius, šie požemių karalystėje dažnai praleidžiančius po 12 valandų per dieną. Nepamaitintas Dėdė gali supykti ir juos pražudyti.
Šachtose pradėję dirbti žmonės paprastai ilgiau nei 20 metų neišgyvena, vidutinė jų gyvenimo trukmė – 40 metų. Polikarpio, galima sakyti, pasisekė – jam jau šešiasdešimt, o kasykloje jis praleido net 38-erius metus. Tik kečujų kalba kalbantis vyras prieš pradėdamas gerti stiprų alkoholį (96 proc.) pirmiausia kelis lašus šliūkšteli ant žemės. „Auka Dėdei“, – paaiškina. Išgėręs suraukia raukšlėtą kaktą ir užsikišęs už žando kelis kokainmedžių lapus užsimeta ant pečių iškasenų pilną maišą. Nuo penktos ryto iki penktos vakaro drėgnuose, tamsiuose, sveikatai kenksminguose ir įvairiausiais aštriais kvapais nosį raitančiuose kalno tuneliuose praleidęs Polikarpio pradeda lėtai žingsniuoti išėjimo link.
Retkarčiais tie nešuliai ima krutėti, inkšti, muistytis... Pagaliau iš po spalvotų audinių išlenda koks raudonskruostis kūdikis.
Bendras visų kalnakasių veido bruožas – lyg nuo baisiai sugedusio danties ištinę žandai. Į juos vyrai prisikiša kokainmedžių lapų – taip reguliuoja kraujotaką ir malšina alkį. Šie lapai atstoja ir pusryčius, ir pietus. Tvankiuose labirintuose temperatūra keičiasi nuo labai vėsios iki prakaitą mušančios karštos, todėl kalnakasiai dažnai peršąla, serga, būtent dėl to, sako, ir alkoholį vartoja. Patys labirintai tai išplatėja, tai susiaurėja, tenka ne tik bristi per takus užsėmusį vandenį, bet kai kur ir ropoti keturiomis. Į kasyklą užsukęs dažnas smalsuolis greitai sukasi atgal – išsigąsta, supykina ar šokiruoja.
Druskos lyguma
Tuo tarpu Ujūnio (Uyuni) druskos lygumoje, didžiausiame pasaulyje druskožemyje, – visai kitokia kasyba. Čia kasmet iškasama beveik 25 tūkst. tonų druskos. Ir čia, palyginti su Potosi sidabro kasyklų pragaru, – lyg rojus. Baltos druskos platybės užima 10,5 tūkst. kv. km. Altiplano vietoje kažkada telkšojo didžiulis Minchino ežeras, šio likučiai – Titikaka. Ežerui džiūstant, susidarė druskos lygumos. Jomis vaikštant atrodo, lyg eitum suaižėjusiu jūros dugnu.
Lygumos pakraščius juosia kalnai, rūksta spalvotas Tunupos ugnikalnis, jo papėdėje ganosi būrys labai elegantiškų lamų, o po pelkes braido dar elegantiškesni flamingai. Druskos lygumos viduryje stūkso sala, iš šios kyla didžiuliai kaktusai. Saulė virš galvos beveik keturiais kilometrais arčiau nei namie, kepina be gailesčio, oda parausta ir suskirsta kaip pats druskožemis.
Saulei leidžiantis, šešėliai ilgėja. Traukinių kapinėse dar nuo praėjusio amžiaus dūla lokomotyvai ir vagonai, – geležinkeliu iš Bolivijos iki pat Ramiojo vandenyno gabenti mineralai, tačiau menkstant kasybos pramonei ėmė nykti ir ši transporto priemonė.
Saulė kyla iš Titikakos ežero, Saulės salos, kur, pasak legendos, prasidėjo inkų civilizacija ir kur, pagal inkų tikėjimą, gimė saulės dievas. Ežero pavadinimas kečujų kalba – „švino uola“, o kečujų ir aimarų kalbų kombinacija – „akmeninė puma“, nes ežero kontūrai esą primena pumą, gaudančią triušį.
Paslaptingas Titikakos ežeras
Tais pačiais vardais vadinama ir eukaliptais apaugusi Saulės sala. Joje yra dar nuo XV a. likęs inkų civilizacijos palikimas – aukojimo stalas, labirintas, fontanas, šventa uola su šios civilizacijos pradininko Manco Capaco atvaizdu... Žmonių čia gyventa jau XV a. prieš mūsų erą, į grublėtą salos paviršių įsispaudusios seniausios istorijos. Išilgai pereiti salą galima per keturias penkias valandas, bet kelias gana varginantis.
Druskos lygumos pakraščius juosia kalnai, rūksta spalvotas Tunupos ugnikalnis, jo papėdėje ganosi būrys labai elegantiškų lamų.
Mums skrodžiant ežero mėlynę mažu laiveliu, prisimenu, kad prieš šešerius metus tuos pačius vandenis plačiais rankų grybšniais skrodė ultratriatlonininkas Vidmantas Urbonas. Raumenis kandžiojantis vandens šaltis, vėsus oras, aštri saulė, vėjas ir bangos... Kaip plaukti, kaip įveikti šitas negailestingas vandens platybes?
Titikakos ežeras priklauso ir Bolivijai, ir Peru. Tai aukščiausiai virš jūros lygio esantis ežeras, kuriame plėtojama laivyba. Jį maitina bent 25 upės, vandenys skalauja virš keturiasdešimt salų, o gelmėje plauko ežeriniai upėtakiai. Juos aplink esančių kaimelių gyventojai mielai ruošia pietums ar vakarienei.
Peru priklausančioje ežero pusėje plūduriuoja iš nendrių ryšulių suręstos urų salos. Urai – tose plaukiojančiose salose gyvenanti indėnų tauta. Aplink galima paplaukioti nendriniais arklių formos laiveliais ir pasiklausyti vietos moterų dainų, bet Peru – jau kita istorija.
ŠIEK TIEK FAKTŲ IR SKAIČIŲ
Geriausias laikas keliauti – nuo balandžio iki spalio, nes tai – sausasis laikotarpis šalyje. Nuo lapkričio iki kovo – liūčių sezonas.
Klimatas skirtingose Bolivijos vietose labai įvairus – nuo drėgno tropinio iki šalto ir stepių.
Kalbos. Bolivijoje yra 37 oficialios kalbos, plačiausiai paplitusios –ispanų, kečujų, aimarų. Bolivijoje gausu mokyklų, kur rengiami ispanų kalbos kursai užsieniečiams, gyvenamoji vieta jiems suteikiama pas vietines šeimas.
Maistas – bulvės ir mėsa (jautiena, vištiena, lamiena). Čia taip pat valgomos jūrų kiaulytės ir triušiai. Vienas populiariausių patiekalų (chicharron) – aliejuje virta mėsa. Maistas dažnai patiekiamas su aštriu padažu (llajhua). Valgis paprastose miesto užeigose ar turguje kainuoja nuo kelių euro centų iki kelių eurų. Miestuose galima rasti ir prabangesnių restoranų, juose už patiekalą sumokėsite 10–20 eurų.
Nakvynė. Nakvynės pasirinkimas Bolivijoje platus – nuo pigiausių svečių namų (už 3–10 eurų) iki brangesnių kelių žvaigždučių viešbučių (už 60-200 eurų). Šaltesnėse šalies teritorijose esančiuose pigiuose svečių namuose nėra šildymo, todėl naktį temperatūra kambaryje nukrenta iki vos kelių laipsnių.
Viza. Lietuviai Bolivijoje be vizos gali keliauti 90 dienų. Turint galvoje Europą, geriausių bilietų pasiūlymų galima rasti skrendant iš Ispanijos.
Religija – krikščionybė (95%)
