Savanorystę šiame žemyne ryžosi išbandyti ir dermatovenerologė Evelina Buinauskaitė (36 m.) Kaip ši patirtis pakeitė jos požiūrį į pasaulį ir save?
„Nuo pat vaikystės žinojau, kad būsiu dermatologė“, – plačiai šypsodamasi sako Evelina Buinauskaitė. Norą gydyti žmones ji veikiausiai paveldėjo iš savo giminės. Jos mama – gydytoja neonatologė, senelis – akušeris-ginekologas, močiutė – neurologė. Įdomu, kodėl Evelina pasirinko dermatologiją? „Geriausi mano senelių draugai buvo irgi gydytojų pora – akušeris-ginekologas ir dermatologė. Būdavo, ilsimės kartu, o ginekologams vis kas nors skambina, kviečia atvažiuoti, nuolat kažkas gimdo... Jie vis lekia ir lekia. O štai dermatologei niekada niekur skubėti nereikėjo. Visada atrodė rami ir be galo graži. Tuomet ir nutariau: „Kai užaugsiu, būsiu tokia kaip ji“, – prisimena Evelina. Per tą laiką supratimas, kokia iš tikrųjų yra dermatologės profesija, keitėsi ne kartą. „Paauglė, maniau, kad būti dermatologe – tai kurti grožį. Universitete susižavėjau chirurgija, bet mane įtikino, kad Lietuvoje į šią vyrų pasauliui priklausančią erdvę moteriai prasisprausti bus sunku. Baigusi studijas supratau, kad dermatologija – labai plati sritis. Tai ir grožio procedūros, ir odos ligos, ir lytiškai plintančios infekcijos, ir chirurgija. Lietuvoje, tiesa, chirurgijos nedaug – šios srities specialistai dažniausiai šalina apgamus ir neišplitusius nedidelius navikus. Stažuodamasi Vokietijoje pastebėjau, kad ten dermatologai daro kur kas daugiau – operuoja ir kojų venas, ir išplitusias melanomas, ir pažeistus limfmazgius, net atlieka estetines atkuriamąsias operacijas sergantiems odos vėžiu. Neklydau tik dėl viena – dermatologams, priešingai nei daugumai kitų gydytojų, nereikia budėti naktimis.“
E. Buinauskaitės karjera klostėsi sėkmingai: baigė Lietuvos sveikatos mokslų universitetą, įgijo daktaro laipsnį, dirbo gydytoja to paties universiteto ligoninėje Kauno klinikos ir privačiose klinikose, stažavosi Vokietijoje, Belgijoje, Danijoje, skaitė pranešimus tarptautinėse konferencijose... O vieną dieną nutarė palikti komforto zoną ir nerti į nežinomybę.
Sveika, Afrika!
„Pagalvojau, kad karjeros prasme esu daug pasiekusi, tad reikėtų išbandyti ką nors nauja, – motyvus tapti savanore paaiškina E. Buinauskaitė. – Labai norėjau padėti. Tuo metu įsivaizdavau, kad labiausiai pagalbos reikia Afrikai.“ Kai Evelina pradėjo ieškoti konkrečių fondų ir programų, iliuzijos prasisklaidė. „Nustebau sužinojusi, kad, norėdama išvykti į Afriką ir čia dirbti be užmokesčio, turiu susimokėti ir už savo kelionę, ir už pragyvenimą, ir net už tarpininkavimą, – sako ji. – Dabar apie tokį humanitarinį turizmą kalbama vis daugiau. Aiškėja, kad neretai, prisidengiant kilniais tikslais, daromas didelis verslas. Tarkim, iš asmens sumokėtų 2000 eurų vos dešimtadalis tenka ligoninei, likę lieka tarpininkams, o šie per metus gauna milijardus pelno.“ Laimė, E. Buinauskaitei pavyko rasti ir kitokį variantą. „Dalyvaudama Rygoje vykusioje konferencijoje, sužinojau apie Berlyno dermatologijos fondą (Berlin Foundation for Dermatology). Jis remia jaunus dermatologus – suteikia galimybę padirbėti Afrikoje apmokėdamas būtinas kelionės ir pragyvenimo išlaidas. Pateikiau savo kandidatūrą ir 2015 m. birželį jau skridau į Tanzanijoje esančią Mbėją“, – prisimena ji.
Tanzaniečiai vaikai rodydavo į mane pirštais, kviesdavo tėvus, kad pažiūrėtų. Jaučiausi kaip zoologijos sode.
Paklausta, kokį pirmą įspūdį padarė Afrika, neslepia: „Buvau drąsi, bet tikrai nepasiruošusi tam, kas laukė. Pirmiausia negalėjau susikalbėti. Nors anglų yra antroji tanzaniečių valstybinė kalba (po suahilių) ir teigiama, kad ja dėstomi visi dalykai mokykloje, bene vienintelė frazė, kurią moka tikrai visi, yra: „I love you. Give me money.“ (angl. k.; „Aš tave myliu. Duok man pinigų“) Susikalbėdavau tik su gydytojais ir tik todėl, kad jie rezidentūrą atlieka užsienio šalyse.“
Evelina buvo bene vienintelė baltaodė visame mieste. „Vaikai rodydavo į mane pirštais, kviesdavo tėvus, kad pažiūrėtų. Jaučiausi kaip zoologijos sode“, – šypteli prisiminusi. O gal kaip žvaigždė? „Kaip žvaigždė jausdavausi nuvykusi į lankytinas vietas. Ten visi puldavo su manimi fotografuotis. Iš pradžių pasiųsdavo drąsiausią, o paskui jį vienas po kito eidavo likusieji. Neretai tokios fotosesijos tęsdavosi 15 minučių ir ilgiau“, – sako gydytoja.
Ją stebino ir tai, kad vietiniai beveik viską valgo rankomis: tiek namie, tiek restoranuose. „Prisimenu, vienas gydytojas nusivežė mane pavalgyti. Prie mūsų prisėdo ir gydytojo draugas. Padavėjas atnešė didelį dubenį kiaulienos, troškintos su daržovėmis, ir kukurūzų košės. Sėdžiu, laukiu įrankių. Atnešė vandens rankoms nusiplauti, nusiplovėme, ir vietiniai be jokių ceremonijų sukišo rankas į dubenį, – prisimena Evelina. – Patiekalas valgomas taip – pasemi į saują košės, suspaudi, tuomet ta pačia ranka pakabini troškinio ir viską dedi į burną. Nenuostabu, kad nusiplauti rankų prieš valgį, priešingai nei pas mus, čia nepamiršta niekas. Aišku, gydytojai namie turi ir stalo įrankių, jei paprašai, juos atneša, bet niekas nesusipras pasiūlyti neprašytas.“
Tik atsidūrusi Afrikoje gydytoja suprato, kaip gera gyventi Europoje, nes čia viską gali padaryti pati. „Nemokėdama vietinės kalbos, būdama moteris ir dar užsienietė baltaodė, kiekviename žingsnyje rizikuoji būti apgauta. Tarkim, man pietūs kainuodavo dvigubai daugiau nei vietiniams. Nori pakeliauti, turi ieškoti bendrakeleivio kolegos vyro, kad būtų saugiau, aiškiau ir kad kelionės kaina nebūtų kosminė. Jų autobusų stotis – tai daugybė kioskelių. Jokių krypčių ar grafiko nėra. Eini nuo kioskelio prie kioskelio ir aiškiniesi, kur veža jų šeimininkų autobusai. Kadangi vietiniai nekalba angliškai, išsiaiškinti yra gana sunku“, – pasakoja dermatovenerologė.
Bet kada vietos laiku
E. Buinauskaitė juokiasi prisiminusi ir pirmąją savo darbo dieną. „Vos atėjusi buvau perspėta, kad esu netinkamai apsirengusi. Visos mano atsivežtos suknelės nedengė kelių, o slėpti juos šiame regione yra įprasta. Moterys čia vaikšto susisupusios audinių juostomis, man nelabai sekėsi taip apsirengti, tad įsigijau ilgų sijonų, – pasakoja ji. – Negana to, atėjusi nustatytu laiku, atsitrenkiau į užrakintas duris. Pamaniau, kad paklydau ar ne taip supratau. Nieko panašaus – tiesiog susidūriau su reiškiniu, kuris vadinamas african time (angl. k.; „Afrikos laikas“). Darbuotojų registracijos sistema čia labai moderni (jie atpažįstami pagal pirštų antspaudus), vis dėlto tai nekeičia Afrikos laiko suvokimo. Tarkim, gydytojų susirinkimas turi prasidėti pusę aštuntos, bet žmonės renkasi pamažu, vienas po kito, iki pat susirinkimo pabaigos. Niekas nemato reikalo atsiprašinėti, kad vėluoja. Būna, kad pranešimą turėjęs skaityti žmogus išvis neateina. Sėdime, laukiame, pranešėjo nėra... Išsiskirstome.“
Ligoniai Mbėjos klinikoje registruojami tam tikrai dienai, valandų nenurodoma. Jie ateina, kai patogu, ir laukia, kiek reikia, – kad ir 6 valandas. „Būna, į pavakarę jau ima trūkti tvarsliavos arba baigiasi įrankiai, nes reikia juos sterilizuoti. Tada lankytojai pakyla ir ramiai išeina, o kitą dieną ir vėl sėdi bendroje eilėje, – begaline vietinių ramybe vis dar negali atsistebėti E. Buinauskaitė. – Tiesa, mes, dermatologai, stengdavomės priimti visus, kurie buvo užregistruoti, net jei tekdavo dirbti viršvalandžius, bet vidaus ligų gydytojai nesismulkindavo. Pusę keturių atsistoja ir išeina, nors koridoriuje dar yra ligonių.“
Buvau drąsi, bet tikrai nepasiruošusi tam, kas laukė Afrikoje.
Ramiai vietiniai reaguoja ir į mirtį: „Pas mus, netikėtai mirus žmogui, visi liūdi, blaškosi, aiškinasi mirties priežastį. Ten kiekvieną dieną miršta po 2 ar 3 žmones, bet nė vienam giminaičiui nešauna į galvą aiškintis, galbūt gydytojas padarė kokią nors klaidą. Gydytojai ten labai gerbiami, jų sprendimai neginčijami.“
Evelina džiaugiasi, kad profesiniu požiūriu per tuos 5 mėnesius labai patobulėjo: „Iki tol nebuvau dirbusi su juodaodžiais. Kai kurie serga mums žinomomis ligomis: žvyneline, atopiniu dermatitu, akne, tik juodaodžių bėrimai yra kitokie. O ir ta pati liga gali skirtingai vystytis – tarkim, lytinių organų melanoma vietiniams išplinta kur kas greičiau nei baltaodžiams, o kitų kūno vietų – priešingai. Vieną moterį melanoma kankino 15 metų, bet navikas buvo neišplitęs. Mokslininkai tiria, kodėl taip yra, galbūt tai padėtų kovoti su šia klastinga liga visame pasaulyje.“
Yra čia ir specifinių problemų. Viena jų – pirmuonių sukeliamos ligos. „Kai įkanda maliarinis uodas, musė cėcė ar kiti vabzdžiai, po oda suleidžiami parazitai pirmuonys, – aiškina dermatovenerologė. – Jei laiku neužfiksuoji ligos pradžios, tie pirmuonys dauginasi, plinta kraujyje, gali net įsiskverbti į smegenis, sukelti negrįžtamų pokyčių. Maliarija esu sirgusi ir aš. Atvykusi į viešbutį, pastebėjau virš lovos tinklą. Jis nuleidžiamas apsisaugoti nuo uodų. Nutariau, kad taip miegoti bus nepatogu, tad tinklo net nepajudinau ir jau pirmą naktį sukandžiojo uodai. Po 10 dienų pasirodė pirmieji ligos simptomai. Tris dienas gėriau vaistus ir pasveikau.“
E. Buinauskaitei teko dalyvauti albinizmo prevencijos programoje. Tai tokia liga, kai oda negamina melanino. Afrikoje tai ypač pavojinga. „Dauguma šia liga sergančių žmonių čia išsiskiria labai specifine veido išraiška – primerktomis akimis, atsikišusiais dantimis ir giliomis mimikos raukšlėmis. Taip jie atrodo todėl, kad nuolat markstosi saugodamiesi saulės spindulių – juk melanino negamina ir jų akies ragenos. Daugelio veidai sužaloti išplitusių vėžinių ar ikivėžinių darinių. Apmaudu, kai supranti, kad dauguma jų išsigelbėtų, jei paprasčiausiai žinotų, kaip saugotis nuo ultravioletinių spindulių“, – pasakoja gydytoja.
Informacijos trūkumas lemia ir kitos afrikiečių sveikatos rykštės AIDS išplitimą. „Pastaruoju metu sergamumas šia liga sumažėjo ir siekia 5–7 proc., prieš tai buvo 14 proc. Į kovą su šia liga labai daug investuoja Europos valstybės, JAV. Jos daug dėmesio skiria prevencijai, suteikia nemokamą gydymą, tik ne visi tuo naudojasi. Mat labiau tiki ne Vakarų gydytojais, o vietiniais „pranašais“. Ko norėti iš paprastų žmonių, jei net Pietų Afrikos Respublikos prezidentas tikino, esą AIDS neegzistuoja, prezervatyvai yra blogis, o pasimylėjus užtenka nusiprausti po dušu, ir užkratas bus sunaikintas“, – atsidūsta E. Buinauskaitė.
Apie vyrus ir vaikus
Pasak pašnekovės, vietinių žmonių lytinis neišprusimas išties stulbina. Kalbantis su vietos moterimis, Evelinai susidarė įspūdis, kad šios net nežino, kaip atsiranda vaikai, neįžvelgia ryšio tarp sekso ir nėštumo. Vaikus vietiniai priima kaip Dievo dovaną, jų yra daug, bet tai nebūtinai reiškia, kad vaikai yra didelė vertybė. „Iš pradžių nesupratau, kodėl kai kurių žmonių vardai yra tokie negatyvūs, tarkim, išvertus reiškia „nelaimė“, „nelauktas“. Man atsakė, kad vardas duodamas pagal tai, kaip mama jaučiasi nešiodama kūdikį, kokiu gyvenimo etapu jis atsiranda, – pasakoja Evelina. – Jei vaikas yra nelaimė, galima juo ir atsikratyti. Teko bendrauti su 12-os metų berniuku, kurį mama išmetė į gatvę, nes nebeįstengė išmaitinti. Jis elgetavo, vogė, buvo visiškai išsekęs, anemiškas. Vaikai priimami kaip natūrali gyvenimo dalis – kadangi jos suplanuoti negali, tad ir didelės atsakomybės už vaikų gyvenimą jausti neprivalai. Aišku, labiau pasiturinčios šeimos, mano kolegos gydytojai augina tik po du ar tris vaikus, nes jaučia atsakomybę už tai, kaip juos tinkamai užauginti, išleisti į mokslus.“
Afrikietės nuolat tepa veidą aliejumi ar vazelinu, kad spindėtų iš tolo.
Evelinai didelį įspūdį padarė vietinių bendruomeniškumas. „Jei į ligoninę paguldytas žmogus neturi pinigų, visa giminė susimeta už jo gydymą. Jei šeima neišgali išmaitinti vaikų, jai padeda visas kaimas. Moterys vienos kitoms padeda juos auginti. Gimus kūdikiui įprasta, kad į šeimą atsikrausto vyro motina ir padeda jaunai mamai, iki vaikui sukanka metai“, – pasakoja ji.
Trečdalis Tanzanijos gyventojų yra musulmonai, trečdalis – krikščionys, o likusieji praktikuoja vietos tikėjimus, bet visos šios religijos ir vertybės susipynusios. Tarkim, esama krikščionių, kurie mano, kad nieko bloga turėti kelias žmonas. Šeimų tipas – patriarchalinis: vyras turi uždirbti pinigų, o žmonai tenka visas ūkis. „Buvau apstulbusi, kiek jos susikrauna ant galvos: nueina į mišką, prisikerta trimetrinių šakų ir su didžiausiu ryšuliu grakščiai traukia namo. Arba susikrauna ne kelias pakuotes kokakolos, „Fantos“ butelių ir taip pat grakščiai eina į autobusų stotelę jų pardavinėti. Labai norėčiau išmokti taip gražiai siūbuoti klubais kaip jos...“ – sako Evelina. Mergina prisipažįsta tokio populiarumo tarp vyrų kaip Afrikoje gyvenime nesulaukusi: „Jei esi šviesiaodė, blondinė ir dar stambesnė, dėmesio tikrai sulauksi.
Prisimenu, vienas gydytojas pažadėjo mane nusivežti vakarieniauti, ketino atvažiuoti 19 val. Išėjau iš viešbučio ir laukiu. Atvažiavo tik aštuntą vakaro, nors jam iki viešbučio – vos kelios minutės kelio. Per tą laiką gal 15 automobilių buvo sustoję, vairuotojai siūlėsi mane pavežti.“ Tiesa, siūlymų tuoktis Evelina nesulaukė. „Svetimtaučius jie priima atsargiai. Kad pakviestų tave į savo namus, turi praeiti laiko, – sako ji. – Be to, ir turtinė nelygybės čia labai ryški. Gydytojai, tarkim, uždirba iki 2 tūkstančių eurų. Net ir pas mus tai normalūs pinigai, o ten tiek gaudamas gali jaustis esąs tikras milijonierius. Pasiturintys yra ir advokatai, verslininkai. Oriai gyventi gali ir žemdirbiai. Problema tik ta, kad dirbti nori mažuma. Kiti pernelyg įpratę viską gauti. Jiems taip natūralu, kad baltaodžiai turi jais pasirūpinti, jog nustemba, kai atsisakai tai daryti. Tarkim, perki gėrimą iš automato, prieina vietinė moteris ir sako: „Nupirk ir man.“ Kai sakai, kad nepirksi, klausia: „O kodėl?“ Viešbutyje vis pasigesdavau tai ant stalo paliktos pusės bloko kramtomosios gumos, tai pusės dėžutės saldainių.“ Kaip ir visose skurdžiose šalyse, čia itin vertinami statusą liudijantys prekių ženklai. Jei jau telefonas, tai būtinai turi būti iPhone'as. Kad jį gautų, vietinis atiduos viską, ką turi.
Pinigų tanzaniečiai gal ir neturi, bet užtat laisvalaikio – per akis. „Kartais atrodo, kad visas jų gyvenimas yra nesibaigiantis laisvalaikis, – šypteli pašnekovė. – Ką veikia? Vyrai mėgsta žaisti kauliukais, kortomis. Tiek vyrai, tiek moterys renkasi į kavines, barus, geria alų, bendrauja. Kadangi televizorių namie turi retas, jo žiūrėti visi eina į kavines. Įdomu tai, kad tu neprivalai būtinai valgyti tos kavinės, kurioje sėdi, maistą. Gali paprašyti padavėjo, kad nubėgtų į užeigą kitoje gatvės pusėje ir atneštų maisto iš ten.“
Spindi oda, plaukai ir dantys
Pasak E. Buinauskaitės, Afrikoje moterys mėgsta, kad oda spindėtų, blizgėtų. Lietuvės blizgesį bando maskuoti biriomis pudromis ar kitomis priemonėmis, o afrikietės elgiasi atvirkščiai – nuolat tepa veidą aliejumi ar vazelinu, kad spindėtų iš tolo. Riebalų gausios ir jų plaukų priežiūros priemonės. „Prisimenu, kai, pasinaudojusi vietiniu šampūnu ir kondicionieriumi, niekaip negalėjau normaliai išplauti plaukų ir ryžausi į darbą eiti tokia pusiau riebaluota galva. Komplimentų sulaukiau kaip niekada, – pasakoja Evelina. – Plaukams vietinės moterys skiria itin daug dėmesio. Eina į kirpyklą bent kartą per mėnesį, o galinčios sau leisti – kas dvi savaites. Pagrindinė šukuosena – daugybė supintų ir gausiai aliejumi suvilgytų kasyčių. Šios kartais susukamos į didžiulius, kelis kilogramus sveriančius kuodus ir sukeliamos ant viršugalvio. Neįsivaizduoju, kaip moterys tai gali kiekvieną dieną nešioti?“
Gal natūralaus aliejaus šalininkės neklysta – esą jis yra geriausia viso kūno priežiūros priemonė? „Nežinau, nepasakyčiau, – juokiasi Evelina. – Aliejus užkemša odą, nesvarbu, ar ji – tamsi, ar šviesi. Afrikietės itin dažnai susiduria su riebios odos problemomis: užsikišusiomis poromis, komedonais ir pan. Gal tik senėjimo požymius pastebėti sunkiau. Neretai išties sunku atpažinti, ar moteriai 30, ar 50 metų. Manau, taip yra todėl, kad jų oda dėl melanino gausos praleidžia mažiau ultravioletinių spindulių. Mums apsisaugoti sunkiau – juk net ir tie ultravioletiniai spinduliai, kurie prasiskverbia pro lango stiklą, žaloja gilesnius odos sluoksnius, dermą, dėl to ji dumba, formuojasi raukšlės.“
Nuostabą dermatologei kėlė ir pavydėtinai balti, sveiki tanzaniečių dantys. Net ir gerokai vyresni žmonės turi nemažai savų dantų, nors odontologų paslaugos čia yra mokamos ir anaiptol ne kiekvienam įkandamos. „Vienas 42-ejų metų kolega prisipažino nė karto gyvenime nebuvęs pas odontologą. Mano paragintas, nutarė pagaliau nueiti, ir ką gi – nerasta nė vienos skylutės! – stebisi Evelina. – Gali būti, kad tai irgi nulemta genų. Kita vertus, kitokia ir jų mityba. Tarkim, saldumynų ten yra labai mažai. Maistas natūralus. Vištos užaugintos be jokių hormonų, mėsos ant jų kauliukų – ne kažin kiek, bet užtat ji sveika. Vietiniai valgo daug kiaulienos, ryžių, aliejaus, bulvių. Beje, Tanzanijoje – labai skanūs ryžiai. Niekur kitur neteko tokių ragauti.“
E. Buinauskaitė prisipažįsta nė kiek nesigailinti dėl šios avantiūros. Nors į būtinybę padėti Afrikos šalims dabar žiūri kiek atsargiau, ten įgyta patirtis jai, kaip dermatovenerologei, yra neįkainojama. „Prieš išvažiuojant, kolegos ir artimieji klausinėjo, ar nebijau viską mesti, prarasti lojalius pacientus, darbo vietą. Vis dėlto gyvenimas viską surikiuoja būtent taip, kaip reikia, – sako ji. – Dar prieš išvažiuojant į Afriką mane susirado vienos klinikos Didžiojoje Britanijoje vadovas ir pakvietė dirbti. Jie išlaukė, kol sugrįšiu. Tad po mėnesio išskrendu į Angliją.“
