1862 metų kovo 29 dieną Sankt Peterburgo Kalinkino ligoninėje buvo atidaryta prieglauda „nepadoraus“ elgesio moterims. Beje, pataisos įstaigos, skirtos nusidėjėlėms ir paleistuvėms, sostinėje veikė dar nuo Petro Pirmojo laikų.
Marijos Magdalietės prieglauda atgailaujančioms moterims atsirado Kalinkino ligoninėje, kuri garsėjo savotiška specifikacija. Ši įstaiga buvo įkurta XVIII amžiaus viduryje vieno iš vadinamųjų „audimo namų“, kurie egzistavo nuo Petro Pirmojo laiku, pagrindu. Tai buvo kalėjimai prostitutėms, taip pat damoms, įvykdžiusioms kitus nusikaltimus.
„Nepadorios žmonos ir merginos“
Seniausioji profesija Rusijoje egzistavo ir iki Petro Pirmojo reformų. Bet būtent XVIII amžiuje, kai sostinėje atsirado europietiškos linksmybės, atsirado įvairiausių naktinių pasilinksminimo įstaigų mada. Vis dažniau duris atverdavo pogrindiniai viešnamiai, o jų skaičiui išaugus, Sankt Peterburge ėmė plisti vadinamosios „prancūziškos ligos“.
Trečiajame aštuoniolikto amžiaus dešimtmetyje Petro Pirmojo nurodymu imta steigti audimo dvarus – pramonės įstaigas, kurios buvo ne tik verpalų gamybos fabrikai, bet ir pataisos kolonijos laisvo elgesio moterims.
Šią idėją imperatorius nusižiūrėjo Europoje per savo užjūrio keliones. Viena iš žinomiausių tokio pobūdžio įstaigų veikė Kalinkino kaime, kur 1720 m. specialiai pagal architekto N. F. Grebelio projektą buvo pastatytas ilgas dviejų aukštų akmeninis pastatas ir cerkvė su varpine. Juos galima pamatyti Petro Štelino graviūroje.
Pirmą kartą Kalinkino pataisos įstaiga „nepadoraus ir pašėlusio elgesio moteriškos lyties asmenims“ paminėta Rusijos imperijos įstatymų rinkinyje, Elžbietos Pirmosios 1750 metų rugpjūčio 1 dienos įsake. Jame kalbama apie „visų nepadoriai besielgiančių žmonų ir merginų suėmimą ir nugabenimą į Kalinkino namus“.
O dar vėliau, praėjus daugiau nei šimtui metų, 1862 metais pagal europietišką pavyzdį čia įsteigta didžiausia Rusijoje Marijos Magdalenos prieglauda atgailaujančioms moterims. Į šią priglaudą buvo priimamos „nepilnametės merginos, praradusios nekaltybę“, „atgailaujančios laisvo elgesio moterys“ bei „jaunos moterys ir merginos, išėjusios iš kalėjimo su sugadinta morale.
Mušimu priversti atgailauti
Yra žinoma, kad pirma tokio pobūdžio prieglauda buvo įsteigta Airijos sostinėje Dubline 1767 m. Pradžioje skelbtas doras tikslas padėti „puolusioms moterims“ vėl atrasti savo vietą gyvenime labai greit buvo iškreiptas. Perauklėjimo įstaigos tapo itin žiauraus elgesio, alinančio darbo ir begalinių fizinių ir moralinių kankinimų vietomis. Vienuolėms, kurios prižiūrėjo auklėtines, buvo suteikta teisė taikyti griežtas priemones, kad išmuštų moterims norą palikti prieglaudą ir priverstų jas atgailauti. Neretai bažnyčios tarnaitės savo pareigas vykdė ypač uoliai ir atgailą iš paklydusių sielų tiesiog išgaudavo mušimu.
Tokių įstaigų valdžia visuomenėje greitai augo ir įsitvirtino. Pradžioje į jas pakliūdavo tik moterys iš gatvės, bet vėliau jose uždarydavo vienišas motinas, išprievartautas moteris ir net merginas, kurių išvaizda jų artimiesiems atrodė pernelyg gundanti.
Sunku patikėti, bet „moterų katorga“ Airijoje egzistavo iki pat 1996 metų! O ir išaiškintos jos buvo tik po garsaus skandalo, kurio metu išaiškėjo kraupios detalės iš prieglaudų auklėtinių gyvenimo.
Iš pradžių vienos iš tokių įstaigų teritorijoje buvo rasti 155 moterų palaikai, palaidoti bevardžiuose kapuose. Vėliau kelios buvusios „Magdalenos prieglaudų“ auklėtinės viešai papasakojo apie daug kartų patirtą seksualinį, psichologinį ir fizinį smurtą. Pagal šiuos faktus 1997 metais buvo sukurtas dokumentinis filmas „Seksas šaltame klimate“.
O 2013 metais po daug metų vykdyto tyrimo Airijos vyriausybės vadovas Enda Kenny atsiprašė tūkstančių savo tautiečių už baisias darbo „Magdalenos skalbyklose“ sąlygas.
Baisiau, nei viešnamiuose
Beje, Rusijoje sąlygos nebuvo geresnės. Iš pradžių „ištvirkėlių“ kalėjime, kurį miestiečiai vadino „slaptu namu Fontankoje“, moterys buvo mušamos, kankinamos ir laikomos surakinos geležniais kojų apkaustais. Dauguma areštančių taip niekad ir neišėjo už prieglaudos ribų – ten baigė savo dienas. Aleksandro Kuprino apysakoje „Duobė“ tokios įstaigos aprašomos kaip baisi vieta, kur nelaimingosios patiria fizinį ir seksualinį smurtą. Viena iš kūrinio veikėjų, prostitutė Ženia sako, kad prieglaudose baisiau, nei viešnamiuose.
Visiškai nauja era Kalinkino namams išaušo jau Jekaterinos Antrosios laikais. 1779 metais jie nustojo veikti kaip pataisos įstaiga ir tapo slapta ligonine, kurioje buvo gydoma nuo „prancūziškų ligų“ – iš esmės, tai buvo pirmoji venerinių ligų klinika Rusijoje.
Gydymas buvo anoniminis, pašaliniai asmenys į teritoriją nebuvo įleidžiami, o visi pacientai konspiraciniais sumetimais galėjo nešioti kaukes.
Dabar palaido elgesio moterų čia niekas nemušė ir nežagino, o tik gydė. Vis dėlto gydomos jos buvo ne savo noru.
1862 metais čia įsteigtoje Marijos Magdalenos prieglaudoje sąlygos jau buvo daug geresnės – personalas auklėtines lavino, mokė ir pratino prie darbo. Vėliau jos pagal galimybes buvo įdarbinamos tarnaitėmis miestiečių šeimose.
O Nikolajaus Pirmojo laikais prostitucija Rusijoje buvo apskritai legalizuota.
