Giljotiną gydytojas sukūrė iš gailesčio, bet tai neišgelbėjo Marijos Antuanetės

Laikinu humaniškos mirties bausmės įvykdymo įrankiu vadinta giljotina Prancūzijoje gyvavo 185 metus, giljotinuojant gyvybė buvo atimta karaliui ir karalienei, revoliucionieriams, šiuolaikinės chemijos pradininkui ir tūkstančiams manomų ir tikrų nusikaltėlių.

Humaniškumo samprata skirtingomis žmonių civilizacijos vystymosi epochomis skyrėsi ganėtinai stipriai. Dabar ganėtinai sudėtinga įsivaizduoti, tačiau tokia mirties mašina kaip giljotina dienos šviesą išvydo dėl pačių humaniškiausių priežasčių.

Vida Press

Humaniškasis gydytojas J. Guillotinas

Giljotinos tėvu įprasta vadinti prancūzų gydytoją Josephą Guillotiną, kurio garbei šis mirties bausmės įgyvendinimo prietaisas ir buvo pavadintas. Vis dėlto tenka pripažinti, kad anatomijos profesorius ir Revoliucinio steigiamojo susirinkimo deputatas J. Guillotinas su giljotina susijęs minimaliai.

Didžiosios prancūzų revoliucijos metais įsteigtos Konstitucinės asamblėjos narys J. Guillotinas buvo mirties bausmės priešininkas, tačiau manė, kad revoliucinių pasikeitimų epochos laikais visiškai atsisakyti mirties bausmės taikymo neįmanoma. Būtent dėl šios priežasties gydytojas J. Guillotinas iškėlė idėją: jei mirties bausmė kol kas yra taikoma, tegul ji bent jau būna greita ir vienoda visiems gyventojų sluoksniams.

Vida Press

XVIII a. pabaigoje Europoje egzistavo gana didelis mirties bausmės įvykdymo nusikaltėliams būdų pasirinkimas. Aukštesnių visuomenės sluoksnių atstovams būdavo taikomas nukirsdinimas kardu arba kirviu, nekilmingi nusikaltėliai būdavo ketvirčiuojami arba kariami. Dvasinių vadovų rūstybę užsitraukusiems nelaimėliams būdavo taikoma mirties bausmė be kraujo praliejimo, t. y. jie būdavo sudeginami gyvi.

Manyta, kad humaniškiausias iš visų šių metodų yra nukirsdinimas. Tiesa, viskas priklausydavo nuo budelio meistriškumo. Nukirsti žmogui galvą vienu smūgiu nėra paprasta, todėl dideliu meistriškumu pasižymėję budeliai būdavo labai vertinami. Jei kuris nors dvarininkas sugebėdavo stipriai supykdyti monarchą, ant ešafoto vietoje profesionalaus budelio galėdavo atsirasti paprastas kareivis arba kitas specialaus pasiruošimo neturintis žmogus. Tokiu atveju paskutinės prasikaltusio kilmingojo gyvenimo minutės virsdavo tikru pragaru. J. Guillotinas manė, kad humaniškiausias mirties bausmės įvykdymo būdas – tai nukirsdinimas, todėl ir pasiūlė sukurti mechanizmą, kuriuo būtų galima nukristi žmogui galvą ir nutraukti gyvybę greitai ir be didesnių kančių.

Vida Press

Į žygį – su giljotina

Prancūzijos nacionalinis susirinkimas patikėjo šio prietaiso parengimą savo darbais pagarsėjusiam chirurgui Antoine’ui Luis’ui. Jis parengė giljotinos brėžinius, o jų įgyvendinimas patikėtas vokiečių mechanikui Tobiasui Schmidtui, kuriam padėjo garsus budelis iš Paryžiaus Charlesas Henri Sansonas.

Pagrindinis giljotinos elementas – sunkus peilis, iš 2-3 metrų krintantis ant specialiu prietaisu užfiksuoto nuteistojo kaklo. Aukos kūnas užfiksuojamas ant specialaus suolo, o tada budelis patraukia rankenėlę, o krentantis peilis deda paskutinį tašką nusikaltėlio gyvenime. Naują prietaisą Prancūzijos nacionalinė asamblėja kaip mirties bausmės įgyvendinimo priemonę patvirtino 1792 m. kovo 20 d.

Vida Press

Pirmasis nukirsdinimas panaudojant giljotiną įvykdytas 1792 m. balandžio 25 d. Paryžiuje. Mirties bausmės įvykdymą stebėti susirinkę asmenys tąkart liko nusivylę, nes viskas buvo atlikta labai greitai. Vis dėlto vėliau revoliucinio teroro epocha dosniai kompensavo spartumą mirties bausmių kiekiu. Revoliucinei kovai pasiekus piką per dieną nukirsdinama būdavo iki 60 asmenų, o Prancūzijos revoliucinė kariuomenė vykdama į žygį, skirtą maištininkams malšinti, kartu veždavosi ir giljotinas.

Mirties mašina pavergia Europą

XVIII-XIX amžių sankirtoje mokslininkai manė, kad nukirsta galva dar būna gyva 5-10 sekundžių, todėl budelis nukirstą galvą pakeldavo ir demonstruodavo miniai, kad asmuo, kuriam įvykdyta mirties bausmė, dar spėtų pamatyti iš jo besijuokiančius susirinkusiuosius.

Gyvenimą po giljotina baigė Prancūzijos karalius Liudvikas XVI ir jo žmona Marija Antuanetė, Prancūzijos revoliucijos veikėjai Georges’as Dantonas, Maximilienas Robespierre’as, Camille’is Desmoulins’as ir netgi šiuolaikinės chemijos pradininkas Antoine’as Lavoisier.

Vida Press

Giljotinos sukūrimo pradininkui J. Guillotinui pasisekė – jis nebuvo giljotinuotas ir 1814 m. mirė natūralia mirtimi. Jo giminaičiai dar ilgai reikalavo giljotinos pervadinimo, tačiau jų noras nebuvo patenkintas, todėl jiems teko pakeisti pavardę.

Iki XIX a. vidurio Europoje giljotina naudota nedaug, nes ji buvo siejama su prancūzų revoliuciniu teroru. Vis dėlto vėliau daugelyje šalių buvo nuspręsta, kad giljotina yra praktiškas, nebrangus ir patikimas prietaisas.

Ypač aktyviai giljotina naudota Vokietijoje. Hitlerio valdymo laikais panaudojant giljotinas mirties bausmė įvykdyta apie 40 tūkst. pasipriešinimo dalyvių. Paaiškinimas buvo štai koks: kadangi pasipriešinimo kovotojai nebuvo reguliariosios kariuomenės kariai, vietoje sušaudymo jiems buvo taikomas „neorus“ nusikaltėliams skirtas metodas. Įdomu pastebėti, kad po karo giljotina naudota tiek Vokietijos Federalinėje Respublikoje, tiek ir Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Vakarų Vokietijoje jos atsisakyta 1949 m., o Rytų – tik 1966-aisiais. Vis dėlto tenka pripažinti, kad itin jautrus požiūris į giljotiną išliko Prancūzijoje, kur jos naudojimo tvarka nesikeitė nuo revoliucinio teroro epochos pabaigos iki mirties bausmės panaikinimo.

Nukirsdinimas pagal tvarkaraštį

Pasirengimas mirties bausmės įvykdymui būdavo pradedamas 2:30 val. nakties. Valandą budelis kartu su pagalbininkais ruošdavo mechanizmą darbui, jį tikrindavo. 3:30 val. kalėjimo direktorius, advokatas ir kiti oficialūs asmenys būdavo siunčiami į asmens, kuriam buvo skirta mirties bausmė, kamerą. Jei žmogus tuo metu miegodavo, kalėjimo direktorius jį pažadindavo, informuodavo, kad jo prašymas pasigailėti atmestas, žmogus turi keltis ir ruoštis mirčiai.

Vida Press

Po to nuteistajam būdavo leidžiama atlikti gamtinius reikalus, būdavo įteikiami specialiai paruošti marškiniai ir švarkas. Lydimas dviejų kalėjimo darbuotojų nuteistasis būdavo nuvedamas į kambarį, kuriame galėdavo parašyti atsisveikinimo raštelį artimiesiems ar bet kuriems kitiems asmenims.

Vėliau nuteistam asmeniui būdavo skiriamos kelios minutės pasikalbėti su šventiku. Kai tik pokalbis būdavo baigiamas, policininkai perduodavo nuteistąjį budelio padėjėjams, kurie greitai nuvilkdavo nuo nuteistojo švarką, surišdavo rankas už nugaros ir kojas, o tada pasodindavo ant taburetės.

Vida Press

Kol vienas iš budelio pagalbininkų žirklėmis nukirpdavo marškinių apykaklę, nuteistajam būdavo pasiūloma romo stiklinė ir cigaretė. Kai formalumai būdavo užbaigti, budelio pagalbininkai griebdavo auką ir ryžtingai ją vesdavo prie giljotinos. Viskas trukdavo vos kelias sekundas: nuteistasis būdavo guldomas ant suolo, kaklas fiksuojamas, o budelis vienu judesiu įvykdydavo mirties nuosprendį. Aukos kūnas nuo suolo nedelsiant būdavo numetamas į iš anksto paruoštą dėžę su kraują sugeriančia medžiaga, ten pat atsidurdavo ir nukirsta galva. Visas procesas būdavo užbaigiamas apie 4 val. ryto.

Budelių dinastiją nutraukęs Prancūzijos prezidentas

Paskutine vieša giljotinavimo ceremonija Prancūzijoje tapo 1939 m. birželio 17 d. septynių asmenų žudiko Eugeno Weidmanno mirties nuosprendžio įvykdymas. Tą kartą viskas vyko šiek tiek vėliau, 4 val. 50 min., kai jau buvo pradėję švisti, todėl užsispyrusiems operatoriams pavyko užfiksuoti tai filmavimo juostoje.

Vida Press

Nederamas susirinkusiųjų minios ir žurnalistų elgesys E. Weidmanno mirties bausmės įgyvendinimo metu paskatino Prancūzijos valdžią atsisakyti viešų egzekucijų. Nuo tada iki mirties bausmės panaikinimo ši procedūra būdavo atliekama uždaruose vidiniuose kalėjimų kiemeliuose.

Paskutiniu Prancūzijoje giljotinuotu žmogumi tapo imigrantas iš Tuniso, kuriam mirties bausmė skirta už 21-erių pažystamos moters kankinimus. 1981 m. Prancūzijos prezidentas Francois Mitterandas pasirašė įstatymą, panaikinantį šalyje mirties bausmę. 2008 m. mirė paskutinis Prancūzijos valstybinis budelis Marcelis Chevalier. Įdomu pastebėti, kad šias budelio pareigas paveldėjęs iš savo dėdės M. Chevalier norėjo ateityje jas perduoti savo sūnui, dirbusiam tėvo pagalbininku. Vis dėlto prancūzų budelių dinastija nutrūko.

Vida Press

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis