Priėjus prie žmonių, turinčių psichikos negalią, reabilitacijos centro „Al Basma“ durų pirmiausia į akis krenta užrašas: „Daryk gera, kiek gali. Visomis priemonėmis, kuriomis gali. Visais būdais, visur, nuolatos. Visiems žmonėms. Visada ir amžinai.“ Šis palinkėjimas ar paraginimas yra centro moto, – jo įkūrėjai tiki, kad jei juo vadovautųsi kiekvienas žmogus, pasaulis būtų teisingesnis. Taip mano ir Basma Giacaman, centro „Al Basma“ įkūrėja ir direktorė. Negana to, plačios šypsenos moteris (beje, „Basma“, išvertus iš arabų kalbos, reiškia šypseną) taip ir elgiasi.
Kaskart sutiktų gerus darbus daryti atsidavusių žmonių klausiu, kokių paskatų vedami tuo užsiima. Bemaž visi kukliai sutrinka ir po pauzės sušnabžda: „Kaip kodėl? Juk tai savaime suprantama. Kai kuriems žmonėms reikia pagalbos, o aš galiu padėti, tad ir padedu.“ Basmai tokių klausimų taip pat nekyla. Ji tiesiog dirba.
„Raudonkepuraitė“, vilnos kilimėliai...
Šiuo metu centre penkios mokytojos dirba su 32 žmonėmis. „Nemėgstu hierarchijos, – sako Basma. – Dirbame visos kartu, be kolektyvo nebūtų ir šio centro.“ Ką žino direktorė, žino ir jos kolegės, – informacija dalijamasi, nėra jokių paslapčių, dėl kiekvieno sprendimo moterys tariasi tarpusavyje. „Jei vieną dieną išeičiau iš centro, veikla nenutrūktų“, – tokio darbo pobūdžio priežastį nurodo pašnekovė. Centre vyrauja pagarba ir lygybė, galbūt dėl to čia dirbančios moterys nejaučia įtampos ir konkurencijos, kabinetų bei klasių durys nuolat atviros. Veikiausiai todėl tyliai besidarbuojanti Hanan, paklausta, ar jai labiau patinka čia triūsti, ar žiūrėti namie televizorių, nedvejodama atsako, kad centre ne tik pusdienį, bet ir visą dieną mielai praleistų... Tokia atmosfera įkvepia ir mokinius. Jie įstaigą lanko penkias dienas per savaitę. Dienotvarkė daugmaž įprasta: kasdien 9 val. ryto geriama arbata, aptvarkomos patalpos; 10–12 val. vyksta užsiėmimai; vidurdienį ruošiami pietūs, 13 val. renkamasi į teatro salę repetuoti arba į parduotuve vadinamą patalpą – čia mokiniai mokomi elgtis su pinigais. Paskui autobusiukas visus išvežioja po namus.
Vienam psichinę negalią turinčiam vyrui yra 40 metų. Kaip galiu jo nepriimti? Jei paprašyčiau nebesilankyti, tai jam reikštų mirtį.
Centrą lanko 12–35-erių metų žmonės. Kartais šiai taisyklei nusižengiama, nes nenorima atstumti nė vieno, kuriam reikia pagalbos. „Vienam vyrui yra 40 metų. Kaip galiu jo nepriimti? Jei paprašyčiau nebesilankyti, tai jam reikštų mirtį“, – sako Basma. Čia susirenka įvairių psichikos sutrikimų turintys žmonės, tačiau nė vienam jų nereikia nuolatinės gydytojų priežiūros, jie nevartoja vaistų. Jie čia trokšta tik įgyti įgūdžių. Kokių? Įvairių. Basma glostydama ant stalo gulintį vilnonį kilimėlį sako: „Šį nuaudė mūsų mokiniai. Aš pati nemoku tokių gražių gaminti!“ Audimas šiame centre – vienas pagrindinių užsiėmimų. Audžiama staklėmis iš vilnos ir audinių atraižų. Vilna brangi – maždaug 25 JAV doleriai už kilogramą, o audinių (paklodės, rūsiuose užsilikę nenaudojami drabužiai) atraižoms prirenkama iš gyventojų.
Audimo mokytoja Gambla sukinėjasi tarp mokinių, juos kalbina, juokauja. Štai 20-metis Achmadas audžia iš vilnos, o Abedas – iš atraižų. Vienam jų suraizgius siūlus, mokytoja ramiai paaiškina, kaip teisingai išnarplioti. Pasak Gamblos, mokiniai labai didžiuojasi, kai jų austus kilimus nuperka lankytojai. Rodo juodomis, baltomis ir rausvomis juostomis puoštus kilimėlius, pagamintus žmogaus, kuris centre nebesilanko, nes nebeleidžia tėvai. Tad jis namie parvertė ant šono neįgaliųjų vežimėlį, išdėliojo ant grindų atraižas ir savo rankomis sukūrė šiuos kilimėlius. Vėliau atnešęs į centrą paklausė, ar gražūs. Labai gražūs.
Kita veiklos kryptis – gaminiai iš perdirbto popieriaus. Panaudoto maišuose atneša aplinkinių biurų darbuotojai; iš perdirbto gaminamos užrašų knygutės, kalėdiniai atvirukai, jis tarnauja kaip kuras. Kuras? Centro „Al Basma“ patalpos jau kelerius metus šildomos ne dujomis ar elektra (Vakarų Krante nėra centrinio šildymo sistemos), o krosnimi. Joje šaltuoju sezonu vienas po kito dygsta popieriniai kūgiai, – šie statomi iš plytas primenančių suspaustų perdirbto popieriaus gabalų. Taip centras kasmet sutaupo tūkstančius šekelių. Basma pripažįsta, kad tiek pinigų jie apskritai neturėtų iš ko paimti. Jei ne perdirbtas popierius, mokiniams ir mokytojoms žiemą, temperatūrai nukritus iki 2 laipsnių šilumos, tektų šalti. Šias popierines plytas planuojama pardavinėti ir taip užsidirbti pinigų centrui išlaikyti. Laukiama iš Kinijos atkeliaujant specialios mašinos, tada šie planai pajudės į priekį.
Be rankdarbių, mokiniai užsiima ir kitokia menine veikla. „Al Basmos“ dramos repertuare – septynių pjesių pastatymai. Tarp jų – „Raudonkepuraitė“, „Jamo“ (mamoms skirtas muzikinis spektaklis) bei „Ryla“ (istorija apie meilę, kuri įkvepia nuversti kalnus ir perplaukti vandenynus). Kalėdoms ruošiamas spektaklis apie Jėzaus gimimą – su šiuolaikinės politikos elementais. Praėjusiais metais šeši centro mokiniai lankėsi Nyderlanduose – rodė savo spektaklius. Olandai, pastebėję, kad svečiai gabūs muzikai, padovanojo jiems muzikos instrumentų. Nuo tada savanorė iš Danijos dukart per savaitę centre veda muzikos pamokas.
Užsidirbti galime patys
Basma dėkinga užsienio partneriams, vis dėlto į savo veiklą ji labai nori įtraukti vietos bendruomenę. Juk nuo šios priklauso, ar laukiamas ir gerbiamas jaučiasi kiekvienas narys, „Al Basmos“ mokiniai – taip pat. Klausiu, galbūt vietos jaunimo ateina padirbti savanoriais? „Ateina, tačiau greit pabėga – išsigąsta atsakomybės ar neišgali dirbti už dyką, juk duona ir kefyras brangsta bene kasdien“, – atsako moteris. Kiti, atsiųsti iš Betliejaus universiteto atidirbti privalomų 80 valandų socialinio darbo, dažnai jau pirmą dieną pradeda kaulyti Basmos parašo. Pažįstama situacija, ar ne?
Su savanoriais ar be jų, veiklos centre prigalvojama visokios. Štai vidiniame kieme, šalia didžiulės lauko palapinės, žaliuoja mėtos ir petražolės. Tai – „Al Basmos“ mokinių daržas. Jau greitai čia bus pastatyta komposto dėžių. Dar neseniai puikavosi ir šiltnamis, tik šios erdvės prireikė žaidimų aikštelei įrengti, – antrame pastato aukšte veikia vaikų darželis.
Darbo įgūdžių mokiniai įgyja ir kitoje gatvės pusėje įsikūrusiuose Arabų moterų sąjungos svečių namuose „El-Beit Guesthouse“. Kas rytą trys ar keturi žmonės, lydimi mokytojos, pakloja lovas, sutvarko kambarius. Prie Basmos kabineto durų stovi lova. Moteris juokauja: „Lankytojai manęs klausia, ar čia prigulu pogulio. „Taip taip, – atsakau, – labai pavargusi esu!“ Iš tikrųjų lova yra įgūdžių lavinimo priemonė: mokiniai mokosi teisingai ją užkloti, sulankstyti paklodes, gražiai papurenti pagalvę. „Užsienio turistams nesvarbu, kas jų lovas tvarko. O vietos bendruomenė – man labai gaila jums tai atskleisti – mūsų paslaugų priimti nenori. Tokias pažiūras privalome keisti.“
Vienas pagrindinių Basmos veiklos tikslų – mokėti mokiniams algas, t. y. įgalinti juos būti bent kiek finansiškai nepriklausomus. Neįgaliems žmonėms įsidarbinti kur kas sunkiau, o šiame regione dėl didelio nedarbo (apie 20 proc.) beveik neįmanoma. Kol kas pinigai, gauti už parduotus atvirukus ir kilimėlius, plaukia į bendrą katilą centro išlaidoms padengti. Basma stengiasi kuo plačiau skleisti informaciją apie vos už kelių minučių kelio automobiliu nuo Betliejaus esančius svečių namus „El-Beit Guesthouse“. Pasirinkusieji čia nakvynę tiesiogiai parems ir Arabų moterų sąjungą, ir „Al Basmos“ centrą. „Galime patys užsidirbti. Jei pavyktų, nereikėtų prašinėti žmonių paaukoti, įstaigų ar fondų skirti pinigų“, – sako Basma. Pasikeistų įstaigos statusas, ji būtų ne žemintis priversta prašytoja, o gavėja, jos nariai gautų sąžiningą užmokestį už prekę ar paslaugą, ir taip jie galėtų išsilaikyti. Laimėtų visi.
Kova su neracionaliomis baimėmis
Basmos galvoje knibžda daugybė idėjų, ir jai knieti apie tai papasakoti. „Šįryt tariausi su mokytojomis. Noriu lauke įrengti porą stalų, apdengti baltomis staltiesėmis, papuošti gėlėmis. Pakviesime bendruomenę – galbūt po kelias moteris kas dvi dienas – apsilankyti mūsų „kavinėje“. Mokiniai priiminės užsakymus: „Ko norėtume atsigerti?“ Valgiaraštis gali būti su patiekalų nuotraukėlėmis, prie jų mokiniai pasižymės užsakytą kiekį, tarkim, prie kavos nuotraukos – vieną... Kaina būtų minimali – vienas šekelis (0,25 euro). Kartą apsilankęs klientas kitiems papasakos: „Buvau, mane aptarnavo psichikos sutrikimų turintys jauni žmonės, viskas buvo labai puiku!“ Supranti mano mintį?“
Suprantu, Basma. Pasakau jai, kad Lietuvoje susiduriame su labai panašiomis problemomis: socialine psichikos negalios baime, nepasitikėjimu, kartais net prieš neįgaliuosius nukreipta agresija – fizine ar verbaline. Kad sugriūtų neigiami stereotipai, išankstinės nuostatos, būtina į bendrą gyvenimą integruoti visus bendruomenės narius, ypač silpniausius, apleistus. Dėl visų gerovės. Basma tam skyrė savo gyvenimą. Juokiasi, kad kartais lankytojai bijo centre būti apvogti, ir patikina, kad tokia baimė yra visiškai nepagrįsta. „Štai dviejų šimtų banknotas. Jei palikčiau jį čia ant stalo ir palikčiau atvertas duris, po savaitės rasčiau pinigus toje pačioje vietoje“, – neabejoja moteris.
Kviečiame vaikus įsitikinti, ką gali padaryti turintieji psichikos negalią. Vaikai mano, kad užsidarę kambaryje liūdime, o mes svečiams rodome spektaklius!
Paklausta, kaip plačioji Betliejaus visuomenė priima žmones, turinčius psichikos sutrikimų, Basma atsako: „Daugel metų dirbame su mokyklomis ir universitetais, kviečiame vaikus įsitikinti, ką gali padaryti turintieji psichikos negalią. Vaikai mano, kad liūdime užsidarę kambaryje, o mes svečiams rodome spektaklius! Paskui kartu žaidžiame, rungtyniaujame. Beje, dažnai ir laimime. Būna, kai kurie nedrįsta net eiti į vidų, tokiems nedarome jokio spaudimo, jie pasilieka lauke. O tie, kurie visgi užeina, grįžę namo pasakoja tėvams ir draugams, kaip buvo smagu ir kad niekas į juos nemėtė daiktų, nebandė primušti.“
Centras „Al Basma“ yra seniausia regione tokio pobūdžio įstaiga. Viskas prasidėjo 1991-aisiais. Tada Basma su bendramintėmis paruošė studiją apie psichikos sutrikimų turinčių žmonių padėtį Betliejuje ir Beit Sahūre. Paaiškėjo, kad čia labai trūksta socialinių paslaugų ir infrastruktūros. „Psichikos negalią turinčiais žmonėmis namuose niekas nesirūpina, su jais nedirbama, – pasakoja Basma. – Dažna mama nežino, kaip elgtis, kaip spręsti problemas, pavyzdžiui, išmokyti naudotis tualetu, valgyti, apsirengti.“ Direktorė ir kolegės tada sulaukė Beit Džaloje esančios Arabų reabilitacijos draugijos pagalbos, jos nariai moterims surengė kursus, išnuomojo namelį. Rytais jų atsiųstas autobusas surinkdavo visus septynis psichikos sutrikimų turinčius žmones ir atveždavo mokytis. Taip Basma su dar trimis savanorėmis dirbo metus, tačiau galiausiai liko viena. Kitos moterys tiesiog negalėjo ilgiau dirbti be užmokesčio. Ilgainiui Basma sulaukė pagalbininkų. Maždaug tuo pačiu metu vietos ir užsienio geradariai iš įvairių organizacijų pradėjo aukoti baldus, įrangą. „Užėję į namelį lankytojai pamatydavo visiškai tuščias patalpas. Nieko neturėjome“, – pasakoja moteris. Po šešerių metų centras persikraustė į dabartines patalpas, priklausančias Arabų moterų sąjungai. Ši sutiko „Al Basmą“ priglausti po savo stogu. „Dirbame su bendruomenės vaikais, o vienas sąjungos tikslų yra paremti moteris ir vaikus, – sako centro vadovė. – Bendradarbiaudama su mumis, Arabų moterų sąjunga stiprėja. Stiprėjame ir mes.“
Bet kuris, prisidėjęs prie ne pelno siekiančių įstaigų socialinių iniciatyvų, žino, kad viena didžiausių kliūčių yra pinigai, tiksliau – šių trūkumas. Basma smarkiai nesiskundžia. Ji tvirtina, kad aukojančiųjų atsiranda: vieni sutvarko patalpas, kiti nuperka įvairių priemonių, įrankių. Deja, atlyginti savanoriams už paslaugas niekas nesisiūlo. Arabų reabilitacijos draugija moterims visą dešimtmetį mokėjo iš savo biudžeto, tačiau vos 58 eurus per mėnesį. Iš jų pragyventi nei anuomet, nei dabar neįmanoma. „Norėjome tęsti darbus, tad likome“, – sako Basma.
Atsisveikindama ji man dovanų įdeda perdirbtų plastikinių maišelių pluoštu dengtą centro mokinių pagamintą užrašų knygelę. Siūlomų pinigų atsisako. Kiekvienam nufotografuotam mokiniui parodau jo nuotrauką. Žmonės kukliai šypsosi, sako, kad gražu. Kai kurie išdrąsėja ir patys ima prašyti, kad nufotografuočiau. Pasigirdus autobuso signalui, nė vienas mokinys neskuba palikti centro. „Išgyvename, – šypsosi Basma. – Žmonės pasitiki mūsų darbu ir nori mums padėti.“
Trumpai apie Beit Sahūrą
Lokacija. Beit Sahūras yra įsikūręs į pietryčius nuo Betliejaus.
Gyventojai. Tai – krikščionių miestelis, viena iš trijų Betliejaus trikampio gyvenviečių (kitos dvi – šiauriau įsikūrusi Beit Džala ir pats Betliejus). Kadaise Beit Sahūras garsėjo tuo, kad čia gyveno daugiausia visame arabų krašte universitetinį išsilavinimą turinčių gyventojų. Šiandien tai – gana pasiturintis miestelis. Per pirmąją palestiniečių intifadą (sukilimą prieš Izraelio okupaciją, vykusį 1987–1993 m.) Beit Sahūro gyventojai vieningai atsisakė mokėti mokesčius okupacinei valdžiai, o per blokadą sugebėjo kontrabanda atsigabenti ir namuose paslėpti 18 karvių. Jos maitino daugybę šeimų (apie tai sukurtas animacinis dokumentinis filmas „The Wanted 18“).
Architektūra. Beit Sahūro senamiestis iš šviesaus akmens – puikus tradicinės architektūros pavyzdys. Šios vietos krikščioniškasis palikimas traukia piligrimus, mat Evangelijoje pagal Luką sakoma, kad piemenims apsireiškęs angelas pranešė apie būsimą Jėzaus Kristaus gimimą.
