Išsiruošus į egzotišką kelionę, norisi pamatyti kuo daugiau, bet kai manęs paklausia, kas iš tokių įstringa labiausiai, atsakau vienodai – žmonės. Vienąkart tai – kartu autobusu važiuojantys vietiniai, kitąkart – nedrąsiai besišypsantys vaikai ar vaisių pardavėjas, kantriai aiškinantis, kiek rūšių bananų jo gimtinėje reikia paragauti... Gera bent kelioms dienoms įsilieti į vietos žmonių gyvenimo ritmą – pasišnekučiuoti su kokosų riešutų pardavėju, kasdien pietauti tame pačiame restoranėlyje, apsipirkti vietos turguje...
Mūsų su drauge kelionė po Šri Lanką skilo į dvi dalis. Intensyvią savaitę po UNESCO saugomas įžymybes, esančias vadinamajame kultūriniame trikampyje, arba Karaliaus žemėje (tai Dambuloje esanti Auksinė šventykla, Sigirijos uolos tvirtovė, senoji sostinė Polonaruva), keitė lėtoji kelionės po apsnūdusį kalnų miestelį Elą (Ella) dalis. Lėtosiomis keliautojomis save ėmėme vadinti jau sėdėdamos Centrinėje Šri Lankoje esančio Nanu Ojos (Nanu Oya) miestelio traukinių stotyje. Vėliau mūsų laukė lėtas važiavimas traukiniu iki Elos.
Ir geriausiose kelionėse pasitaiko šiek tiek nepatogumų. Kita vertus, ar iškeitusi vietą ant žemės prie atvirų traukinio durų į patogią kėdę būčiau sakiusi, kad ši kelionė traukiniu buvo pati įsimintiniausia? Lėtai keliauti nebūtinai kainuoja daug – traukinio, riedančio vienu gražiausių pasaulyje maršrutų, bilietas kainuoja mažau nei porą eurų (aišku, jei neskaičiuosime lėktuvo bilietų į pačią Šri Lanką)...
Lėta kelionė traukiniu iš Kandžio, Nuvara Elijos ir Elos turistams yra viena didžiausių atrakcijų Šri Lankoje.
Geležinkeliai Šri Lankoje nutiesti britų kolonistų dėka. Kavos ir arbatos plantacijas atokiose kalnuotose vietovėse (Hill Country) užveisę britai panūdo derlių kuo greičiau atgabenti į sostinę Kolombą (Colombo). Į ją iš plantacijų kavos pupelės ir arbatos lapeliai geležinkeliais ėmė plaukti 1864-aisiais, iš Kolombo šie produktai keliavo į užsienį. Dabar geležinkelių bėgiai jungia ir didžiausius miestus. Turistams lėta kelionė traukiniu dabar yra viena didžiausių atrakcijų. Ypač populiarūs maršrutai iš antro pagal dydį šalies miesto – kultūros ir religijos sostinės Kandžio (Kāndy), Mažąja Anglija vadinamos Nuvara Elijos (Nuwara Eliya) ir Elos, tad bilietus rekomenduojama įsigyti iš anksto.
Traukiniu į kalnų miestelį
Ne visuose žemėlapiuose esanti Nanu Oja yra vos keli kilometrai nuo Nuvara Elijos. Miesčiuko stotyje stoviniuojame jau gerą valandą. Kaip gerai, kad atostogaudami esame laisvesni, drąsesni, kantresni, – valandą vėluojantis traukinys nuotaikos nesugadina taip kaip kasdienybėje dešimt minučių vėluojantis autobusas. Tyrinėjame stotyje laukiančius žmones. Šri Lanką itin mėgstantys vokiečiai ir prancūzai apsiginklavę fotoaparatais. Rusės damutės diskutuoja, kiek laiko užtruks kelionė. Ryškiu sariu pasipuošusi šrilankietė ilgesingai žvelgia į kalnus. Iš vieno kampo į kitą krykštaudami bėgioja vietiniai vaikai. Džiaugiasi, mat vokiečiai ką tik apdalijo spalvotais rašikliais. (Mokslas Šri Lankoje nemokamas, tačiau sąsiuviniai ir rašikliai nepigūs, todėl turistams rekomenduojama atvežti dovanų.) Vis prieinantys vietos prekeiviai pasiūlo indiškų trikampių pyragėlių (samosa) arba vandens. Vis dėlto šio šurmulio nepalyginsi su alasu Kandžio stotyje. Po šio didmiesčio Nanu Oja mums – ramybės oazė, laikas čia atrodo sustojęs.
Pagaliau pasirodo traukinys. Laipteliai – lyg kopėčios, vadinasi, patogumų tikėtis neverta. Mūsų bilietai yra antros klasės, be pažymėtų vietų, bet sėdėti neketinu. Laukiu, kol atsilaisvins vieta prie atvirų traukinio durų. Dar pagalvoju, ką pasakytų mama pamačiusi, kaip sėdžiu tarpduryje nuleidusi kojas!
Traukiniai čia juda lėtai – 70 km atstumą įveikiame per tris valandas. Kita vertus, mums ir nėra ko skubėti, reikia atsipalaiduoti ir ramiai stebėti, kaip pro šalį plaukia arbatos plantacijos, tolumoje šmėžuoja spalvotais sariais pasipuošusios arbatos rinkėjos, kalnai, ryžių laukai, upės, kriokliai... Aplink – tokia begalybė žalumos ir erdvės, kad apima neapsakomas, neaprėpiamas laisvės pojūtis. Vaizdai gniaužia kvapą, – mano fotoaparatas spragsi nepaliaujamai. Krūmus ir medžius, regis, galėtum paliesti ranka. Traukinys važiuoja per daugiau kaip penkiasdešimt tunelių, – prieš jam įsmunkant į kiekvieną, susikeliu kojas.
Neįkyrų perpildyto vagono šurmulį vis pertraukia prekeiviai – siūlo šviežiai supjaustytų papajų, ananasų, cinamonu apibarstytų mangų gabaliukų, indiškų pyragaičių ir kitokių užkandžių. Skanu, bet kaip aštru!
Traukiniui bildant pro kaimus, mums moja vaikai, spalvotais sariais pasipuošusios ir baltais skėčiais nuo saulės prisidengusios moterys. Sustojus vieno kaimelio stotyje, pamojuoja mergina iš greta stabtelėjusio traukinio. Kai atsakau tuo pačiu, ištiesia ranką siūlydama kokosinių sausainių. Neatsisakau.
Palmes keičia pušynai, kylant į kalnus darosi vėsiau, traukinys pasiekia net 1890 m virš jūros lygio ir pradeda leistis žemyn Elos link. Tokia palaiminga ramybė... Regis, pamiršti, ir kas, ir iš kur esi. Šalia tarpduryje sėdintis čekas pasilenkęs filmuoja traukinio ratus. Juokiamės, kad Europoje taip sėdėti negalėtume. Čia saugumo reikalavimai niekam nė motais. Ir aš savo vietos nekeisčiau į jokią verslo klasės.
Kokosai ir karis
Pagaliau ir Ela. Motorinių rikšų vairuotojai siūlosi pavėžėti, bet miestelis nedidelis, čia yra vos viena pagrindinė gatvė. Užsimetusios kuprines leidžiamės nuo kalno. Pirmiausia pavalgysime, o nakvynės ieškosime vėliau. Restoranėlyje pirmiausia užsisakau šviežio kokosų vandens. Už jį nėra nieko gaiviau. O koks malonumas gerti per šiaudelį tiesiai iš vaisiaus! Ir dar tai, kad jis labai naudingas sveikatai bei grožiui. Jaunų kokosinių palmių vaisių skystis – vienas natūraliausių gėrimų po vandens, jame gausu mineralų – kalio, magnio, mangano, cinko, taip pat vitamino C ir kt. Šių atsargas papildyti keliaujant pravartu, nes mineralų netenkama prakaituojant. Kalio vidutinio dydžio kokoso (švieži vaisiai Šri Lankoje yra geltoni, o ne žali kaip Tailande) vandenyje yra beveik du kartus daugiau nei viename banane. Užtat kokosinių palmių vaisiai dažnai rekomenduojami po intensyvių karštosios jogos treniruočių. O kur dar plaukams, odai teikiama nauda – naikina senėjimo požymius, atstoja toniką. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad, kasdien naudojant kokosų aliejų, plaukai ima labiau žvilgėti, oda tampa daug švelnesnė. Gaila, kad Lietuvoje, ekologiško maisto parduotuvėse, už šį vaisių prašoma apie 3,5 euro, o Šri Lankoje jis kainuoja ne daugiau kaip 50 rupijų (30 euro centų).
Sveikatinimo paslaugų, ajurvedinių procedūrų Eloje – kur tik pasisuksi.
Prieš rinkdamasi patiekalą prisiekinėjau, kad penktą dieną iš eilės kario (curry) nevalgysiu. Patyrinėjusi nedidelį kavinės valgiaraštį užsisakau... daržovių kario. Nors Šri Lankos virtuvei įtakos turėjo šios salos kolonistai portugalai, olandai, britai, labiausiai čia jaučiama kaimynės Indijos, tiksliau – pietinės jos dalies, įtaka. Todėl neatskiriama salos virtuvės dalis yra ryžiai, kokosai, labai aštrūs prieskoniai ir karis. Pastarasis patiekalas centrinėje šalies dalyje populiariausias iš žuvų, vištienos, jautienos, lęšių ar daržovių, patiekiamas su ryžiais ar paplotėliais (popodum) su indinėmis pupuolėmis ir čatniu. Beje, šrilankiečiai valgo pirštais (mokyklose vaikai mokomi naudotis įrankiais)!
Saldumynų mėgėjams, deja, teks nusivilti, nes desertai Šri Lankoje neypatingi. Populiarus skanėstas – į graikišką jogurtą panašus buivolių pieno pudingas, aplietas kokosų sirupu, mums su drauge ne itin patiko. O kokosų piene virtų ryžių rutuliukai, įdaryti saldžiomis kokosų drožlėmis, buvo labai skanūs. Vis dėlto pats geriausias desertas yra šviežiai spaustos tropinių vaisių – papajų, ananasų, mangų, pasiflorų – sultys. Tik paprašykite nedėti cukraus – saldumo ir šiaip užtenka!
Kavą Šri Lankoje geriau pamiršti, nes daugumoje kavinių ji silpna, dažniausiai – tirpi. Pavykus atrasti puodelį geros, apima begalinis džiaugsmas!
Tarp debesų
Mielas restoranėlio savininkas pasiūlo išsinuomoti kambarį apartamentuose ant kalno. Terasa su gražiu kiemu ir vaizdu nuo kalno paperka iškart. Įsikuriame greitai, nes iki saulėlydžio dar turime įveikti kalną. Iš Elos populiaru lipti į 2000 m aukščio Elos uolą (Ella Rock), bet mes apsiribojame mažesne. Lengvu žingsniu kylame į Mažąją Adomo viršukalnę (Little Adam’s Peak, 1141 m). Iš tolo atrodžiusį statų kalną įveikiame mažiau nei per valandą. Gidas nebūtinas, nes kelias pažymėtas labai aiškiai. Šrilankiečiai pataria kopiant į kalną negalvoti, per kiek laiko pasieksite viršukalnę, ir į ją nežiūrėti. Geriausia susitelkti į kelią priešais, žingsnis po žingsnio judėti pirmyn ir kartkartėmis paganyti akis. Dar – nusišypsoti sutiktoms arbatos rinkėjoms. Viršukalnę pasiekiame besileidžiant saulei. Vaizdai – nenusakomi: Elos dauba (Ella Gap) skendi debesyse ir rūke, iš jų viršun kyla kalnai. Atrodo, lyg būtum ant pasaulio krašto. Apima didingas ramybės, lengvumo, begalybės jausmas (ak, kad taip pavyktų jį išlaikyti ilgiau)!
Prieskonių soduose vedamos ir kulinarijos pamokos, bet kario man užteks ilgam.
Temstant leidžiamės žemyn – į atgijusį miestelį. Vakarais čia koncertuoja muzikantai, šurmuliuoja vietiniai ir turistai. Ryte – vėl tuščia ir ramu. Po sočių ir sveikų pusryčių nusprendžiame pasilepinti sveikatos ir grožio procedūromis, o jų Eloje – kur tik pasisuksi. Mes sukame į kalną (miestelyje dažnai reikia gerokai palypėti). Pakilus akmeniniais laipteliais, atsiveria takelis į nedidelį saloną, panašų į matytą filme „Valgyk, melskis ir mylėk“. Salono savininkas vardija čia atliekamas ajurvedos procedūras: masažai, vaistažolių vonios. Pasirenku masažą, suderame kainą. Vyras šypsodamasis patikina, kad bus ir nuolaida. Angliškai beveik nekalbanti masažuotoja Yuvani nuveda į specialų kambarį. Jis neprabangus, užtat jaučiu maloniai nuteikiantį vaistažolių kvapą. Raminamai veikia pro pravertą langą girdimas paukščių čiulbėjimas ir tyli muzika per radiją. Keista jausti ant galvos pilamą aliejų, tačiau švelnus kvapas ramina, grimztu į miegą. Kojų masažas stipresnis, o gal taip tik atrodo, nes daug vaikščiojau? Atgaivina vėsus veido masažas su alavijų aliejumi. Po valandą trukusios procedūros jaučiuosi lyg lengvai pakilusi nuo žemės. Salono savininkas dar pasiūlo žolelių arbatos, papasakoja, kad ajurveda užsidegė nuo tėvo ir senelio. Ir kad jų salone ir apskritai beveik visoje Šri Lankoje naudojami aliejai yra vietos žmonių gamybos. Vaistažolių ir prieskonių sodus čia veisia daugelis gyventojų.
Iš masažo salono pasukame į Elos prieskonių sodą pasisemti žinių ir nupirkti lauktuvių. Sužinome apie čia tarpstančių cinamonų, ciberžolių, alavijų, imbierų, kitų prieskoninių ir vaistinių augalų auginimo ypatumus, gydomąsias ir maistines savybes. Siūlomų kulinarijos pamokų atsisakau – kario man užteks ilgam.
Eloje norėjosi pasilikti ilgiau. Čia nėra daug pramogų, bet taip gera po ajurvedos procedūrų ir sočios vakarienėse sėdėti verandoje leidžiantis saulei. Šis apsnūdęs miestelis užburia ramybe. Turėjome atsisveikinti, nes mūsų laukė drambliai ir leopardai pietinėje salos dalyje. Sustojame prie vos už šešių kilometrų nuo Elos esančių Ravanos krioklių – vienų didžiausių Šri Lankoje. Čia maudosi vietiniai, braido vaikai, ant saulės įkaitintų akmenų šildosi šunys. Atsigręžiu atgal, tolumoje – apsnūdęs kalnų miestelis, Elos dauba, uolos... Palaimingos ramybės netrikdo net beprotiškas eismas. „Nėra kelių į laimę, pats kelias yra laimė“, – sakė Dalai Lama. Ak, kad pavyktų tą kelionės lengvumo jausmą parsivežti namo! Ir išmokti skubėti lėtai.
