Batumis – Gruzijai priklausančio autonominio Adžarijos regiono sostinė. 1991–2004 metais šis regionas netgi bandė vadintis nepriklausoma respublika, bet po Rožių revoliucijos buvo prijungtas prie Gruzijos.
Adžarijos ambicijas galima suprasti. Dar antikos laikais į šį turtingą kraštą, anuomet vadintą Kolchide, Jasono vadovaujami garsiausi graikų didvyriai plaukė grobti aukso vilnos. Vargu ar jiems būtų pavykę, jei ne Medėjos meilė Jasonui, – užmigdžiusi vilną saugantį drakoną, ji kartu su mylimuoju ir grobiu paspruko iš Kolchidės. Šį mitą iliustruoja Batumio centre stovinti milžiniška Medėjos su auksu tviskančiu avinėliu rankose skulptūra. Legendos legendomis, bet šis regionas iš tikrųjų išsiskiria turtinga praeitimi. Pasak garsių senovės istorikų Herodoto ir Ksenofonto, pietvakarių Gruzijoje jau mūsų eros pradžioje buvo apdirbami metalai, klestėjo žemės ūkis ir gyvulininkystė.
Eklektikos žavesys
Šiandien Adžarija ir jos sostinė daro dvejopą įspūdį. Vienas po kito dygstantys prabangūs penkių žvaigždučių viešbučiai, erdvūs prospektai, palmių alėjos, šokantys fontanai ir neoninėmis spalvomis tviskantys kazino liudija Batumio ambicijas tapti naujuoju Las Vegasu ar bent jau panašiam į vos už 20 kilometrų esančios Turkijos kurortus. O gausus sovietinis palikimas – duobėtos gatvės, nešienautos pakelės, seni automobiliai – šiek tiek kičiniam spindesiui suteikia kasdienybės dvelksmo.
Stilių eklektika kartais atrodo stulbinama. Kiekvienas namas ar statinys rodo savitą jo statytojo skonį ir stebina architektūriniais sprendimais, neretai – gana abejotinais. Vakare, kai tamsa paslepia tai, kas dieną šiek tiek bado akis, o dirbtinės šviesos išryškina svarbiausius akcentus, Batumis dvelktelėja prabanga. Išnyra dieną nepastebimos žavios detalės, jos suteikia miestui modernumo. Kaip kad viduryje skvero prie staliuko sėdinti elegantiška metalinė porelė ar netoli jos lyg netyčia pamiršta metalinė Guliverio dydžio batų pora. Į ją įsilipę noriai pozuoja praeiviai. Sukasi spindintis apžvalgos ratas, visai netoli – viena prie kitos artėjančios visomis spalvomis žaižaruojančios milžiniškos plieninės vyro ir moters figūros. Ši gruzinų menininkės Tamaros Kvesitadze's skulptūra „Nino ir Ali“, įamžinanti musulmono ir katalikės gruzinės meilę, laikoma savotišku šiuolaikinio Batumio simboliu.
Figūros susilieja, kažkaip stebuklingai perneria viena per kitą ir vėl nutolsta. Dieną jos atrodo neįsimintinos, bet stebėdamas šį meilės šokį naktį negali neaikčioti iš susižavėjimo. Modernumo suteikia ir judėjimo „Fluxus“ menininkų darbai – prancūzo Jeano Dupuy skulptūra „Where“, jo tautiečio Beno Vautier „Liberté“ ir daugybė kitų. Kiekvienas kampelis džiugina netikėtais atradimais, miestas bando tave prisijaukinti, ir jam pavyksta. Trečią rytą žvilgtelėjusi pro viešbučio „Radisson Blue“ langą nebepastebiu didžiulės statybvietės prieš pat nosį. Matau tik už jos plytinčią jūrą. Kai vakare 19-ame šio viešbučio aukšte esančiame „Debesų bare“ („Clouds Bar & Restaurant“), skambant gyvai atliekamai muzikai, gurkšnoju mochitą ir žvelgiu į po kojomis plytinčią miesto šviesų jūrą, dingsta laiko ir vietos nuovoka. „Beveik kaip Niujorke“, – sušnabžda kažkas šalia.
Erdvūs prospektai, palmių alėjos, šokantys fontanai ir neoninėmis spalvomis tviskantys kazino liudija Batumio ambicijas tapti naujuoju Las Vegasu.
Adžarų pastangos suteikti miestui vakarietiško rafinuotumo ir šiuolaikiškumo daro įspūdį, tik didelius norus kartais riboja kuklios finansinės galimybės. Karą neseniai išgyvenusi šalis dar tik keliasi naujam gyvenimui. Vidutinis atlyginimas čia yra maždaug 400 larių (160 eurų), minimali pensija – 150 larių (60 eurų).
Bokalas alaus ar taurelė vietinio gėrimo čačos centrinėje miesto aikštėje esančioje kavinukėje „Piazza“ (sakoma, kad čia koncertavo žvaigždės Placido Domingo, Stingas ir kt.) kainuoja apie 3,5 euro. Kainos turistų, akivaizdu, nebaugina. Per atostogų sezoną Batumį aplanko beveik 2,5 mln. žmonių iš viso pasaulio. Daugiausia svečių sulaukiama iš Ukrainos, mat šios šalies gyventojams Adžarija iš dalies atstoja prarastąjį Krymą. Atvyksta ir kaimynų turkų. Sakoma, kad juos čia labiausiai vilioja galimybė palošti kazino. Pilnas lietuviškai kalbantis kompanijos „Wizzair“ lėktuvas rodo, kad šį kraštą atranda ir lietuviai.
Laukinės tropikų karvės
Daugumą žmonių į šį Gruzijos regioną vilioja nuostabi gamta. Smaragdinis Juodosios jūros vanduo kviečia pasinerti, tiesa, tokio smėliuko kaip prie Baltijos jūros Adžarijoje nerasite. Užtat vanduo – šiltas. Jau gegužės mėnesį jis siekia 18 laipsnių, vėliau įšyla dar labiau, o maudynių sezonas tęsiasi iki pat spalio. Tiesa, įlįsti į jūrą viešint čia gegužės pradžioje taip ir nepavyksta – lyja ir gana vėsu. Vietiniai mus tikina, kad tai – bene vienintelė savaitė per trejus metus, kai taip ilgai lyja. Kolegės juokauja, kad tokia „vienintelė savaitė“ jau buvo pernai... Laimė, išsigiedrijus dvelktelėja vasariška šiluma. Vis dėlto Adžarijos klimatas subtropinis, šis regionas yra drėgniausias visoje Gruzijoje. Batumyje per metus vidutiniškai iškrenta 2 500 mm kritulių (Lietuvoje net lietingiausiais metais – mažiau kaip 1000 mm). Laimė, lietūs čia stiprūs, bet trumpalaikiai, o temperatūra retai pakyla tiek, kad jaustumeisi kaip garinėje pirtyje.
Užtat tokiomis subtropinėmis sąlygomis klesti augalija – vynuogienojai, apelsinmedžių su dar nuo rudens ant šakų kabančiais pavieniais oranžiniais vaisiais giraitės, magnolijos, rožės. Dar didesnę floros įvairovę galima išvysti Batumio botanikos sode – viename didžiausių pasaulyje (užima 112 ha). Čia sėkmingai tarpsta apie 2000 augalų rūšių iš visų pasaulio kampelių – pradedant Kalifornijoje paplitusiomis šimtametėmis visžalėmis sekvojomis, baigiant Japonijoje labiausiai puoselėjamais bonsais.
Vietiniai ir atvykėliai Batumyje itin mėgsta vaikščioti 7 kilometrus pajūriu besitęsiančiu bulvaru. Jį dar 1881 m. projektavo prancūzų architektai, vėliau tobulino ispanai. Jei pasiseks, vaikštinėdami pamatysite jūroje nardančius delfinus. Jei ne, galite ieškoti jų netoli esančiame delfinariume. Bulvare gausu jaukių kavinukių, atrakcionų, įdomių skulptūrų. Beje, net vėsoką dieną vaikščioti pajūriu jauku ir šilta. Dar smagiau bulvaru pralėkti dviračiu. Galima išsinuomoti mūsų oranžinio atitikmenį žaliąjį (2 lariai, arba 0,8 Eur/val.). Tik reikėtų Turizmo informacijos centre įsigyti specialią kortelę. Ji kainuoja 20 larių, arba 8,50 Eur, bet pusę šios sumos sudaro nuomos mokestis. Taigi jei ketinate važinėti ne trumpiau kaip 5 valandas, apsimoka. Jei dviračio norisi trumpam, galima pasinaudoti privatininkų paslaugomis. Tiesa, jie už valandą dviračio nuomos prašo per 2 eurus.
Pasivažinėti Batumyje tikrai yra kur. Pavyzdžiui, galima pakilti į kalnus, aplankyti pačiame Turkijos pasienyje esantį Machačkalos slėnį. Čia įrengta maždaug 20 km besitęsianti Mirvečio (Mirveti) dviračių trasa (pavadinta pagal Mirvečio krioklį). Tiesa, jį patį galima pasiekti tik pėsčiomis. Sėdame ant dviračių ir leidžiamės žvyruotais kaimo keliukais pro jaukias sodybėles, kabančiu tiltu skrodžiame upę, neriame pro žalius medžių tunelius, dardame dar XII a. pastatytu lenktu akmeniniu tiltu. Žaliomis samanomis apaugę medžių labirintai primena fantastinių filmų „Žiedų valdovas“ ir „Įsikūnijimas“ dekoracijas. Grįždami atgal aplenkiame tuo pačiu keliu traukiantį karvių pulkelį, – jų čia netrūksta. Riestaragės ramiai sau vaikštinėja ne tik po kaimus, bet ir tarsi ožkos laipioja miškingais skardžiais, drąsiai žingsniuoja greitkelių pakraščiais visiškai nepaisydamos pro šalį važiuojančių sunkvežimių. Karvės Batumyje gerokai liesesnės ir mažesnės už savo gentaines Lietuvoje. Tai suprantama – maisto turi susirasti pačios. Šeimininkai jas ryte išleidžia, o vakare prisiganiusias įleidžia ir pamelžia. Dabar aišku, kodėl sūriai Adžarijoje tokie skanūs – juk pagaminti iš beveik laukinių karvių pieno.
Šventė pilvui
Skanūs čia ne tik sūriai. Šiame Gruzijos regione dominuoja miltų ir pieno patiekalai. Vienas nacionalinės virtuvės pasididžiavimų – chačapuris. Kiekviename šalies krašte šis patiekalas gaminamas vis kitaip, bet svarbiausi komponentai – tie patys. Tai – miltai ir varškė. Adžarijos chačapuris iš savo gentainių išsiskiria ir išvaizda, ir sudėtimi. Jis primena ne blyną, o laivą riestais galais, su varškės įdaro deniu. Įdaro centre tarsi saulė jūroje skęsta ką tik įmuštas žalias kiaušinis. Tiesa, išmaišius jį karštoje varškėje, „žalumo“ pojūtis dingsta.
Laužiame „laivo“ šonus, dažome juos į įdarą ir ragaujame. Skanu. Vis dėlto nė vienas neįstengiame įveikti viso chačapurio – jis nenusakomo dydžio. Įspūdingai atrodo ir chinkaliai – gruziniški koldūnai. Maždaug delno dydžio, dailiai susuktomis viršūnėlėmis, su skania mėsyte viduje. Jie ne tik gražūs pažiūrėti, bet ir labai skanūs. Valgomi rankomis. Paėmęs chinkalį už viršūnėlės atsargiai prakandi jo šoną, išsrebi viduje esantį sultinį, o tada jau valgai kąsdamas plonytėlę tešlą kartu su mėsyte. Sakoma, kad šis patiekalas atkeliavo iš kalnų. Piemenys, gindami gyvulius ilgiems mėnesiams, su savimi pasiimdavo tik miltų. Užpylę juos vandeniu, iškočiodavo tešlą, įdarydavo ją ką tik paskersto gyvulio mėsa ir sumesdavo į ant laužo kunkuliuojantį puodą.
Adžarijoje rastų ką valgyti ir glitimo netoleruojantys žmonės – mat čia itin mėgstami kukurūzų miltai. Iš jų gaminami ir tradiciniai krosnyje kepami paplotėliai (mčadi), ir lydytu sviestu užpiltus varškės virtinukus primenantis patiekalas (borano). Beje, dėl ypatingo riebumo šio valgio daug neįveiksi.
Smaragdinis Juodosios jūros vanduo kviečia pasinerti, tiesa, tokio smėliuko kaip prie Baltijos jūros Adžarijoje nerasite. Užtat vanduo – šiltas.
Adžarijos virtuvėje itin svarbūs yra baklažanai. Jų suktinukai išnykdavo nuo stalo, vos šeimininkas spėdavo pastatyti lėkštę. Per iškylą ragavome ir šašlykų. Tiesa, mus labiau sudomino kartu patiekiamas kaukazietiškų slyvų padažas (tkemali). Beje, vietiniai šašlykus laiko armėnų, o ne savo krašto virtuvės patiekalu. Mėsos mėgėjams verta paragauti ėrienos ir jautienos troškinių. Mėsos gabaliukai su pupelėmis ar žalumynų padažu tokie minkštutėliai, kad tirpsta burnoje. Padažus gruzinai neretai tirština ne miltais, o trintais riešutais. Gardumėlis... Vis dėlto jei reikėtų įvardyti Adžarijos virtuvės karalienę, ja be konkurencijos taptų kalendra. Šiais žalumynais gausiai gardinami ir šaltieji, ir karštieji patiekalai, ir salotos, ir sriubos. Kalendrų dedama tiek daug, kad imi abejoti, ar tai prieskonis, ar svarbiausias patiekalo komponentas.
Gruzinų valgymo ritualas šiek tiek primena lietuvių – visi valgiai sunešami iš karto ir surikiuojami ant stalo. Kiekvienas įsideda tiek, kiek nori. Skirtumas gal tik tas, kad, atnešus naujų patiekalų, ankstesni nenurenkami, lėkštės statomos viena ant kitos. Sakoma, kad šeimininkų vaišingumas vertinamas pagal tai, kiek tuščio stalo matyti pro lėkščių kraštelius. Idealu, kai nematyti. Prie tokio gausaus stalo ne nuodėmė paragauti ir taurelę naminės čačos. Padauginti nevertėtų, nes yra tokios, kurios stiprumas siekia net 60 laipsnių. Vis dėlto iš gėrimų dominuoja naminis vynas. Šio kiekvienas namų ūkis paprastai pasigamina pats.
Meilė iš pirmo žvilgsnio
Kai liejasi vynas, netrūksta ir tostų. Gebėjimu juos sakyti gruzinai garsėja nuo seno. Šiam procesui prie stalo paprastai vadovauja tamada. Jis sako pirmąjį tostą. Paskui kiekvienas sėdintis prie stalo stengiasi pasakyti ką nors ta pačia tema. Tada eilė – antram tostui, trečiam, ir taip iki begalybės. Pirmas tostas paprastai būna už Dievą ir taiką, antras – už meilę. Jis palydimas visų garsiai tariamu „gaumardžos“, šis žodis reiškia pritarimą tam, kas pasakyta. Kavinėse ar restoranuose prie skirtingų stalų švenčiantys žmonės prieina vieni prie kitų, sveikina, sako vieni kitiems tostus, o galiausiai viskas virsta viena didele bendra švente.
Per vieną tokią vakarienę kavinėje prie mūsų stalo priėjęs ir savo tostą pasakęs gruzinas panoro išgirsti ką nors panašaus ir iš mūsų. Jis pritariamai lingavo galva klausydamas, kaip giriame nuostabią Gruzijos gamtą ir skanų maistą, bet vis atrodė, kad mūsų tamada sako ne visai tai, ką vyras norėtų išgirsti. Galiausiai neiškentęs nutarė padėti. „O žmonės? Kokie jums pasirodė mūsų žmonės? Tokie keistoki, ar ne?“ – paklausė gudriai prisimerkęs. Ir tada supratome, kad svarbiausias šios šalies turtas yra būtent jie – svetingi, nuoširdūs, draugiški ir nėmaž neišpuikę žmonės.
Ir tada suprantame, kad svarbiausias šios šalies turtas yra būtent jie – svetingi, nuoširdūs, draugiški ir nėmaž neišpuikę žmonės.
Gal todėl lankydamiesi kalnuose gyvenančio Noe svečių namuose jaučiamės kaip namie. Nežinodamas neįtartum, kad šiam puikiai atrodančiam ir neįtikėtinai energingam kalniečiui – jau 75-eri. Jis moko mus šaudyti savo šautuvu, pasakoja apie meškas ir šernus, nudėtus šiuo ginklu, tada vedasi į namus, vaišina paties gamintais čača ir vynu, o jo marti, dukra bei padėti pakviesta kaimynė vis neša ir neša į stalą įvairius patiekalus. Išleisti neprivaišintą svečią gruzinui būtų baisiai gėda, tad Noe vis atsiprašinėja dėl kuklių vaišių, o mes karštai prieštaraujame. Noe labai šiuolaikiškas. Pasigiria, kad dar anais gūdžiais laikais pirmasis kaime įsigijo televizorių. Sumanęs įsiamžinti su mumis, išsitraukia išmanųjį telefoną, o paklaustas, ar turi feisbuko puslapį, nė nemirktelėjęs atsako: „Tris.“ Dar Noe turi 5 vaikus, 17 anūkų ir 4 proanūkius. Vienas jo sūnus su žmona ir trimis anūkais gyvena kartu, kiti vaikai – Batumyje. Prie stalo atėjusi anūkė Miriam – tą dieną ji šventė 19-ąjį gimtadienį – švelniai priglunda prie senelio, pakedena plaukus. Vėliau nesigėdydamas senolį apkabina ir paauglys anūkas. Toks įprastas artimas fizinis gruzinų ryšys lietuvius šiek tiek glumina. Ypač matant besiglėbesčiuojančius, vienas kitą į skruostą bučiuojančius ar pašnekovui per galvą bei pečius nuolat tapšnojančius, glostinėjančius vyrus.
Tostai prie stalo liejasi visomis kalbomis – angliškai, rusiškai, gruziniškai, lietuviškai. Vis kylame eiti ir vėl esame verčiami sėsti, galiausiai atsibučiuojame kaip geriausi giminės, pažadame būtinai grįžti ir atsivežti draugų. Tokių svečių namų Adžarijoje yra ir daugiau. Jie atrodo visiškai kukliai – paprasta kaimo troba su minimaliais patogumais ir sovietinius laikus menančiais baldais. Vis dėlto norint pajusti tikrą Gruzijos kvapą ir skonį, vertėtų tokiuose namuose apsistoti bent vienai parai. Tik štai imti pinigus iš savo svečių gruzinams vis dar neįprasta. Mus lydinti Turizmo departamento atstovė juokdamasi pasakoja istoriją, kaip kartą po vienos šeimos viešnagės tokiuose namuose paskambino šeimininkams paklausti, kaip sekėsi. Jie atsakė, kad sekėsi puikiai – labai susidraugavo, nuostabiai leido laiką ir verkė atsisveikindami. Kai moteris pasiteiravo, ar svečiai atsiskaitė, kaip buvo sutarta, šeimininkai pasipiktinę atsakė: „Pinigus? Kaip mes galim imti iš savo draugų pinigus?!“ Laimė, viešėjusi šeima pinigus pervedė (beje, gerokai daugiau, nei buvo sutarę) vėliau. Ir dabar kiekvienais metais atvyksta atostogauti.
Tikrų vyrų pasiilgusioms moterims Gruzijoje irgi turėtų patikti. Savimi pasitikintys džigitai tiesiomis nugaromis, plačiais pečiais, aukštai pakeltomis galvomis atrodo visiška gyvenimo ir valdingų žmonų į ragą susuktų lietuvaičių priešingybė. O svarbiausia – jie vis dar aktyviai siekia, o ne pasyviai laukia. Atėjusi vakarieniauti į kavinę vietinių dėmesio turbūt sulaukia kiekviena moteris (ypač šviesiaplaukė ir aptakesnių kūno formų, – šiuo požiūriu gruzinų skonis nesikeičia). Jau po antro šokio tave pakvietęs gruzinas klaupiasi iš susižavėjimo ant kelių, o pamatęs, kad ruošiesi išeiti, iš sielvarto grąžo rankas, nes, pasirodo, esi jo lemtis. Tiesa, kai po 5 minučių grįžti pasiimti pamiršto šaliko, netikėtai pamatai jį pakilusį į naują kovą už, deja, jau kitą lemtį. O štai prie krikštynas švenčiančio gretimo stalo mažumą sudarančios gruzinės sūpuoja kūdikį ir kantriai laukia, kol jų vyrai išsakys visus tostus ir pašokdins visas lietuvaites. Beje, šoka gruzinai fantastiškai. Ko gero, jau gimsta tai mokėdami. Kai viename kaime mums pasiūlo pažiūrėti vietinių vaikų folkloro pasirodymą, sutinkame iš mandagumo. O netrukus verkiame iš susižavėjimo – judesių grožiu, nuoširdumu, temperamentu ir iš scenos besiliejančia jėga.
Trumpas gidas
Kaip nuvykti? Patogiausia rinktis kompanijos „Wizzair“ skrydį į Kutaisį, o iš ten autobusu arba taksi vykti į Batumį. Autobusu kelionė trunka apie 2 valandas. Skrydžio kaina – nuo 60 eurų.
Kur apsistoti? Norintieji prabangos ir komforto gali rinktis iš tarptautinių tinklų viešbučių „Radisson Blue“, „Sheraton“, „Hilton“ ir kt. Para juose kainuoja nuo 100 eurų. Pigiau atsieis poilsis apartamentuose. Portale booking.com siūloma daugiau kaip 800 neblogai įrengtų butų ir kambarių, jų kaina – 30–150 eurų. Jei autentika traukia labiau nei patogumai, verta apsigyventi pas gruzinus. Tai kainuos 15–18 eurų.
Vietinė valiuta. Eurais čia atsiskaityti, deja, nelabai pavyks. Juos reikėtų išsikeisti į vietinius larius (GEL). 1 euras – 2,5 lario. Tiesa, valiutos keityklų čia negausu, o štai bankomatų netrūksta.
Ką pirkti? Geriausias pasirinkimas – prieskoniai. Populiariausi – svanetiška druska, adžika, „Chmeli suneli“ ir kiti mišiniai. Stiklinė kainuoja maždaug 1–2 larius (0,40–0,80 Eur). Paprašykite, kad pardavėjas sumaišytų unikalų mišinį tik jums. Žavu stebėti, kaip jis lyg tikras alchemikas žongliruoja stiklinėmis. Ir kaina gera – už 400 g tokio mišinio sumokėjau 5 larius (2 Eur). Iš vyno rūšių vietiniai rekomenduoja raudonąjį „Saperavi“ (12 larių, arba beveik 5 Eur). Iš saldumynų visi veža „dešrelę“ (čurčhela) iš riešutų ir vynuogių (ar kitokių) sulčių bei dramblio ausį primenantį skanėstą iš džiovintų sulčių. Pigūs ir riešutai. Už 1 kg lazdynų riešutų sumokėjau 18 larių (per 7 Eur).
