Jo galvoje sukasi šimtas minčių, kaip scenoje pristatyti kiekvieną dainą, į kokį rūbą ją įvilkti, kaip sujungti gyvą grojimą su vaizdais. Mat S.Prūsaitis pasižymi tuo, kad beveik visos jo dainos turi ir vaizdinį apipavidalinimą. Jis ir pats yra be galo vizualus, įvairiaspalvis ir stebinantis. Toks, į kurį scenoje norisi žiūrėti vėl ir vėl.
„Vaikas iš didelės raidės“ – turbūt nėra žodžių, kurie geriau nusakytų šio išskirtinio ir itin talentingo dainų kūrėjo asmenybę. Niekas nežino, ko iš jo tikėtis, niekas negali nuspėti, koks bus naujas jo kūrinys.
Kai visi jau pripranta prie skoningų iki smulkmenų apgalvotų bei išgyventų dainų, tokių kaip „Pasaka be galo“ arba „No more drama“, jis staiga tėškia ant stalo „Vasara 3016“ ir „Norim šokti“. Vieni gerbėjai lieka be žado, tyliai svarstydami, kaip galima taip juokauti. Tuo pat metu radijo stotys griebia transliuoti naujus kūrinius, o kitų gerbėjų armija per koncertus skanduoja „Vasara, vasara“ ir kelia rankas į viršų per „Norim šokti“.
„Ateikite į koncertus ir išgirsite pilną paletę: nuo „No more drama“ iki patys žinote ko...“, – netęsia Saulius ir pratrūksta savo firminiu juoku. Surimtėjęs prisipažįsta, kad būsimas albumas ir koncertai – svarbiausias jo gyvenimo įvykis, kurio link jis ėjo ne vienerius metus.
Solinę karjerą S. Prūsaitis pradėjo 2011 metais, tuo pat metu būdamas ir garsios grupės „Happyendless“ vokalistu. Pasak jo, visada buvo kūrinių, kurie gimdavo šalia grupės veiklos ir nesinorėjo jų laikyti stalčiuje.
Viskas įgavo pagreitį 2011 m., kai dainininkas sulaukė pasiūlymo kurti muziką Oskaro Koršunovo spektakliui „Išvarymas“, pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę. Muzika spektakliui atnešė ir pirmąjį hitą – dainą „Meilė tu“. Tai buvo ir pirmas išpopuliarėjęs S.Prūsaičio kūrinys lietuvių kalba.
Po kelių metų S. Prūsaitis vėl atkreipė į save dėmesį su kūriniu „No more drama“. Vėliau rekordinis žymių žmonių būrys filmavosi jautriame mokyklos baigimui skirtos dainos „Būkim draugais“ vaizdo klipe.
2016-ieji tapo dainininko kūrybinio ir koncertinio spurto metais. Jis valandomis neišlįsdavo iš studijos, kurioje į albumą „Vaikas iš didelės raidės“ gulė visa jo solinė kūryba. Jis pakeitė muzikantus ir pritariančias vokalistes bei pradėjo aktyvią koncertinę veiklą. „Tiesiog ilgai galvoje dėliota mozaika galų gale susidėjo į bendrą vaizdą“, – laimingas konstatuoja jis.
