Šiemet jis bus kitoks dar ir „dėl kūno“. Taip festivalį organizuojančio „Skalvijos“ kino centro direktorė Vilma Levickaitė įvardijo faktą, kad žiūrovai galės išbandyti naująsias po rekonstrukcijos atidaryto teatro kėdes. Iš renginio, kuris prasdės rugsėjo 22 d., programos žurnalas „Moteris“ siūlo atkreipti dėmesį į čekų režisierės Helenos Třeštíkovos kūrybos restrospektyvą.
Pagrindinėje festivalio programoje – filmai apie Borisą Nemcovą („Mano draugas Borisas Nemcovas“), apie nepagražintą Kubos realybę („Somos Kuba“), apie nedidelį Ukrainos miestelį, kurio kasdienybę praskaidrina du labai žmogiški šerifai („Ukrainos šerifai“), ir kt. Šiemet vyks lietuvių režisieriaus Audriaus Stonio retrospektyva, o specialioji programa „Kinas – mano meilė“ skirta filmams apie kiną. Pamatysite dokumentinius pasakojimus apie donkichotiškus Rumunijos kino teatro darbuotojus, apie kino operatorių darbo specifiką, apie Indijoje keliaujantį kino teatrą ir t. t. Iš užsienio kūrėjų šiemet plačiau supažindinama su čekų režisiere Helena Třeštíková. Kūrėja savo kūrybos ir gyvenimo patirtimi dalijasi su žurnalo „Moteris“ skaitytojais.
Esu metraštininkė
Prahoje gimusi Helena, būdama paauglė, norėjo tapti kostiumų dizainere arba aktore. Tiesa, kiną ji mėgo, – kadangi gyveno Vaclovo aikštėje, o šios prieigose veikė bent 10 kino teatrų, mergina buvo nuolatinė jų lankytoja. Paauglei imponavo kraštietės režisierės Věry Chytilovos kūryba, bet sekti jos pėdomis neketino. Helenos planus aukštyn kojomis apvertė 1968-aisiais prasidėjęs Prahos pavasaris. Devyniolikmetei atrodė nepaprastai svarbu įamžinti šiuos įvykius kamera. Tai daryti paskatino ir pažintis su simpatišku režisūrą studijavusiu vaikinu. Jo pasakojimai apie dokumentinio kino kūrimą pastūmėjo Heleną rinktis šią sritį, nors tėvai dukters sprendimu ir nesidžiaugė. Mergina įstojo į FAMU filmų akademijos Dokumentikos departamentą. „Tapau režisiere arba metraštininke, – sako pašnekovė. – Tikriausiai todėl, kad nesu apdovanota talentu dainuoti ar piešti... Iš tikrųjų aš – režisierė stebėtoja. Neteisiu savo protagonistų ir nemėginu mokyti savo žiūrovų. Kai paanalizuoji žmones, jiems nutikusių įvykių priežastis ir pasekmes, suvoki, kad gyvenime nėra tik juoda ir balta, tad turime toleruoti vienas kitą.“
Tolerancijos išbandymas
Pati H. Třeštíkovos kūryba yra tolerancijos išbandymas. Tarkim, Europos kino akademijos prizu kaip geriausias dokumentinis filmas apdovanotas „Rene“ (2008 m.). Beje, tokį garbingą apdovanojimą ši režisierė iš kolegų čekų gavo pirmoji. „Rene“ – tai daugiau kaip 20 metų kalėjimuose praleidusio žmogaus istorija. Jį, Rene Plašilą, dar paauglį, Helena pradėjo filmuoti 1989 m.. Du dešimtmečius menininkė stebėjo ne tik šio nusikaltėlio gyvenimą, bet ir visuomenės, santvarkos pokyčius. Vis dėlto juostos ašis – ekscentriško jaunuolio, vėliau – vyro gyvenimas laisvėje ir kalėjimuose, mėginimas pradėti viską iš naujo, kurti. „Kodėl mano sušiktas gyvenimas pasisuko tokia kryptimi? Niekas nežino. Netgi Dievas. Jis dabar atostogauja ir skaito pornografiją“, – dienoraštyje rašė R. Plašilas. Iš vyro asmeninių užrašų, laiškų režisierei ir ilgo stebėjimo kamera sukurtame filme yra ir daugiau radikalių skandalingojo čeko postringavimų – apie aksominę revoliuciją, šalies prezidento rinkimus, 2001 m. rugsėjo 11-osios tragediją JAV, Čekijos įstojimą į Europos Sąjungą. Visai neseniai režisierė paskelbė toliau dokumentuosianti Rene gyvenimą, nors šis vyras ir apvogė jos butą.
H. Třeštíkova sako siekianti parodyti pokytį – žmogaus, visuomenės, politikos. Ir ji visada viliasi teigiamų permainų. „Esu nepataisoma optimistė. Manau, jei tiki teigiamais dalykais, tokie tave ir lydi. Tik labai gaila, kad šia teorija neužsikrečia mano herojai. Gyvenimas yra proga pareikšti, išbandyti savo valios jėgą. Jei jis slysta tau iš po kojų, lydi nesėkmės, tai, manau, galima pakeisti pasitelkus valią. Tikiu jos jėga ir kartu žinau, kad kai kurie nieko nenori keisti“, – tvirtina pašnekovė. Taip kalbėdama kūrėja turi omenyje ir savo filmo „Katka“ herojės gyvenimą.
Dokumentinis autoportretas
H. Třeštíkovos juosta „Katka“ yra viena iš pirmąjį šio amžiaus dešimtmetį kurtų moterų portretų serijos. Režisierė įamžino čekų operos dainininkę Dagmar Peckovą, dainininkę Barą Basikovą, romų intelektualę Jarmilą Balážovą ir nemažai narkomanių, tarp jų – Katką. Į narkotikus vartojančių moterų problemas besigilinanti kūrėja filme atskleidžia, kaip 14 metų visuomenės užribyje gyvenanti narkomanė desperatiškai ieško meilės ir išganymo. H. Třeštíkova stebi Katkos reabilitacijos klinikos paieškas, ar ji išgirsta savo taip trokštamo kūdikio verksmą. Pasak kino kritikų, nesvarbu, ar žiūrovai pyks ant pagrindinės herojės, ar priims į savo širdį, viena, kas nutiks pamačius šį filmą, – jie Katkos nepamirš. Ši moteris neleidžia savęs pamiršti ir režisierei. Helena apgailestauja, kad herojei nepavyko persilaužti, kad ji pasirinko užribį. „Mano filmų veikėjai yra mano gyvenimo dalis, – sako pašnekovė. – Būdama su jais tiek laiko, persiimu jų rūpesčiais, problemomis. Tai pasirinkau pati. Mano šeima žino, kad kurti filmus – mano aistra, ir palaiko besąlygiškai. Širdį ir protą išsivalau vasarnamyje, vaikščiodama su šunimi, skaitydama, tiesiog čilindama.“
Helenos vyras publicistas Michaelas Třeštíkas yra dešinioji kūrėjos ranka. 1994 m. jie kartu įkūrė Žmogaus ir laiko fondą, šio veikla susijusi su ilgai kuriamais filmais (angliškai šis metodas vadinamas time lapse), atspindinčiais laikotarpį ir jo pokyčius. „Jei man reikėtų kurti dokumentinį autoportretą, jame atsispindėtų visi nuotykiai, patirti kuriant juostas, taip pat mano vestuvės ir vaikų gimimas. Tai patys svarbiausi mano gyvenimą pakeitę įvykiai“, – teigia pašnekovė.
Etiniai tabu
Ryškiausiai H. Třeštíkovos dokumentinis žodis skambėjo 9-ąjį dešimtmetį, tada buvo labai aktualios režisierės akcentuojamos socialinės, demografinės problemos. Jos dokumentinis serialas „Santuokos istorijos“ apie septynerius metus filmuotas šešias sutuoktinių poras šalyje tapo hitu. Jame – ir šių porų vestuvės, ir krizės, ir susitaikymas, ir skyrybos. Viena serija 2006 m. tapo atskiru filmu. 25-erius metus filmuotoje juostoje „Marčela“ pasakojama moters ir jos mirštančios dukros istorija. Filmas tiesiogiai rodytas per televiziją, žmonės skausmo palaužtai filmo herojei aukojo pinigus, dovanas, rėmė psichologiškai. Dokumentinio kino savybė yra balansuoti ant etikos ribos, – H. Třeštíkovos niekas nėra apkaltinęs jos peržengimu. „Niekada nenaudoju paslėptos kameros, nefilmuoju negavusi leidimo“, – teigia režisierė.
Savo kūrinius Helena lipdo ilgai ir kruopščiai – net po 15 ar 20 metų. Naujasis kūrėjos projektas šį rekordą pagerins. Ji ketina pristatyti „Santuokos istorijų“ tęsinį. Žiūrovų laukia susitikimas su mėgstamais herojais po 36-erių metų. Gal režisierė, taip ilgai stebėjusi sutuoktinių gyvenimą, įminė mįslę, ko reikia, kad santuoka būtų įmanoma? „Manau, svarbiausia, kad kartu gyvenantys žmonės būtų tolerantiški vienas kitam, norėtų, stengtųsi priimti kitą tokį, koks jis yra, – sako pašnekovė. – Bandymas pakeisti savo partnerį yra pabaigos pradžia.“
Neeilinės moters istorija
H. Třeštíkovos kūrybos kraitį sudaro daug iškilių asmenybių portretų. Ypač daug jų – monsinjoro Tomášo Haliko, šiuolaikinio meno skulptoriaus Olbramo Zoubeko, žurnalistės ir rašytojos Lidos Rakušanovos ir kt. – sukurta 1994–1996 m. Pernai Helenos nufilmuotas aktorės Lidos Baroovos portretas („Pasmerktas grožis“ („Doomed Beauty“) bus rodomas ir Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje (be šio, žiūrovai išvys dar 4 H. Třeštíkovos darbus: „Malorė“ („Mallory“), „Katką“, „René“, „Marčelą“).
Prahoje gimusią Lidą Baroovą kino profesionalai pastebėjo, kai jai buvo 17-a. Merginai nutarus susieti savo gyvenimą su Vokietija, prasidėjo didieji jos gyvenimo kataklizmai. Lidos nelaimei, jai ėmė simpatizuoti Adolfas Hitleris ir nacių propagandos ministras Paulas Josephas Goebbelsas. Aktorė tapo pastarojo meiluže. Kai Hitleris savo pavaldiniui neformaliai patarė nutraukti su Lida santykius (dėl valstybinių ir asmeninių interesų nesuderinamumo), aktorė ministrui ėmė patarinėti žydų susidorojimo klausimais. Dokumentų, įrodančių, kad ši moteris patiko ir Hitleriui, nėra, bet Lida yra sakiusi: „Esu laiminga, kad Vokietijoje likimas man pamėtėjo Goebbelsą, nes galėjo būti kur kas blogiau – jei būtų suvedęs su Hitleriu.“ H. Třeštíkovos susitikimas su šia aktore buvo ir įtemptas, ir atviras, ir pakilus, ir slogus. Filmavimo grupė pirmiausia užsitraukė žvaigždės nemalonę, nes vėlavo į susitikimą. Nors komanda stengėsi paaiškinti, kad taip atsitiko dėl nepalankių oro sąlygų, L. Baroova apie tai nenorėjo nė girdėti – užtrenkė duris, nors kūrėjai atvyko su puokšte gėlių ir buteliu „Becherovkos“. Režisierė prisimena, kad kitą dieną garsioji aktorė buvo surūgusi, pikta, jos nuotaika vis keitėsi – Lida daug gėrė. Ir darė tai nesidrovėdama, nesislėpdama nuo kameros. Atrodė vieniša ir prislėgta. „L. Baroovos paskutinis vyras buvo austras ginekologas Kurtas Lundwallas. Jie susipažino Lindai iš Vokietijos emigravus į Austriją. Kurtas buvo neturtingas, sirgo, tačiau tik iš jo ši moteris sulaukė meilės ir supratimo. Kai filmavome, aktorė gyveno viena – vyras jau seniai miręs, – prisimena režisierė. – Buvo keista matyti moterį, po kurios kojomis kadaise krito pasaulis, tokią vienišą. Ji neturėjo vaikų, galbūt ir todėl jos gyvenimas buvo absoliuti tuštuma.“
…..............................
Vilniaus dokumentinių filmų festivalis – rugsėjo 22–spalio 2 d. Vilniuje, „Skalvijos“ ir „Pasakos“ kino teatruose, spalio 7–9 d. Kaune, „Romuvos“ kino teatre, ir Klaipėdos kultūros fabrike. Kai kuriuos Helenos Třeštíkovos filmus pristatys režisierės ilgo filmavimo metodą (time-lapse method) nagrinėjusi Šárka Slezáková.
Dalyvaukite konkurse ir laimėkite kvietimą dviems į pasirinktą režisierės Helenos Třeštíkovos filmą.
