Jeigu nekurtumėte filmų...
„... rašyčiau metraščius, – kaip viduramžiais. Kino kūrėjai tarsi šių laikų metraštininkai atlieka tokią pačią užduotį – bando suvokti laiką, kuriame gyvena. Aš siekiu fiksuoti dabartį dėl ateities ir kurti universalius filmus remdamasi būtent Čekijos kontekstu. Negalėčiau dirbti kitoje kultūroje. Kurdama stengiuosi viename intymumo laše sutalpinti visą pasaulį.“
Filmuodama pašnekovus...
„... stengiuosi būti sąžininga. Jei kas nors ką nors skaudina, geriau nefilmuoju. Kiti čekų režisieriai dirba kitokiais metodais: Karelas Vachekas kuria provokuojančias situacijas, Janas Špáta kartais idealizuodavo pasirinktus žmones. O man filmavimas – tai draugiškas ryšys, šis intymumas jaučiamas ir ekrane. Dėl to stengiuosi dirbti su kuo mažesne komanda – tik operatorius, garsistas ir aš. Kad būtų kuo panašiau į bičiulių pašnekesį. Su filmuojamu žmogumi būtinai turiu kalbėti akimis. Ir niekada neprašau ko nors pakartoti, nebent vėliau perfrazuoju klausimą.
Klausimus pasiruošiu iš anksto, bet, kuriant dokumentinį kiną, reikia būti pasiruošus ir netikėtumams, nes jie kartais būna patys svarbiausi. Štai, pavyzdžiui, Marčela prieš dukters mirtį prakalbo apie savižudybę. Tik nufilmavusi supratau, ką mes iš tikrųjų užfiksavome.“
Ar keitėsi Jūsų veikėjai?
„Buvęs recidyvistas Renė visiškai pasikeitė ir dabar gyvena padorų gyvenimą. Viliuosi, kad filmavimas jam padėjo. Filmavimas labai padėjo ir Malorei – suteikė stiprybės ir noro kovoti už save.
Aš filmuoju ne tik į Renė, Malorę ar Katką panašius marginalus. Mano didžiausias projektas „Vedybiniai etiudai“ tęsiasi jau 35-erius metus ir yra apie paprastus žmones. Šiuo metu baigiu kurti trečią ciklą.“
Apie savo filmavimo metodą
„Antrame Prahos kino ir televizijos akademijos (FAMU) kurse, kurdama dokumentinį filmą „Gyvas vanduo“ („Živá voda“, 1972 m.), ištisus metus filmavau vieną vietą – dėl valstybinių statybų pamažu užtvindytą kaimą. Kad ši filmavimo maniera yra mano kūrybos metodas, ėmiau suvokti tik pradėjusi kurti serialą „Vedybiniai etiudai“ („Manželské etudy“, 1987 m.). Tai buvo neįprastas projektas, nes serialą prodiusavusi studija „Trumpieji filmai“ („Krátký Film“) paprastai kurdavo 15 minučių trukmės dokumentinius filmukus, rodomus kinuose prieš pagrindinį seanso filmą.
Ilgalaikio filmavimo (time-lapse) metodą taikau iki šiol. Bandau jį šlifuoti, tobulinti, tačiau pats principas nesikeičia.
Naujausias mano filmas „Pasmerktas grožis“ („Zkáza Krásou“, 2016 m.) apie čekų aktorę Lídą Baarovą šiek tiek skiriasi nuo kitų mano šiuo filmavimo metodu sukurtų juostų. Šia juosta pamėginau apžvelgti XX amžiaus Europos įvykius per vieno asmens likimą. Taip pat buvo įdomu į filmuotą medžiagą įpinti archyvinių kadrų.“
Apie namus ir kūrybinius siekius
„Mano namuose stūkso krūvos filmų ir šūsnys popierių – nufilmuotų pokalbių išrašų. Prieš kitą filmavimą su tuo pačiu žmogumi visada perskaitau ankstesnius pokalbius. Namai pilni kronikų. Mano gyvenime nėra atskirties tarp namų ir darbo.
Kino kronikas kuriu iš poreikio bendrauti su publika, ir man malonu, kai žiūrovai jas priima ir supranta.
Prisimenu, kaip studijuodama Kino akademijoje atradau Balstogėje gimusio dokumentikos klasiko Dzigos Vertovo kūrybą. Mane įkvėpė jo moto „nejučiom užklupti gyvenimą“. Aš filmuoju – stebiu – ir per įvairių žmonių istorijas stengiuosi užčiuopti laiką, kuriame gyvename. Tokia mano filmų prasmė.“
Su šeštadienį, rugsėjo 24 d. 14 val., rodomu filmu „Malorė“ („Mallory“) supažindina kino režisierė, teoretikė ir scenaristė, ilgametė H. Třeštíkovos kūrybos tyrinėtoja Šárka Slezáková. Vilniuje, „Skalvijos“ kino centre, ji pristatys šiuos režisierės filmus: „Marčela“ (rugsėjo 28 d. 18.30); „Renė“ (rugsėjo 29 d. 18 val.); „Katka“ (rugsėjo 30 d. 19 val.)
„Helena su Malore susipažino kurdama kelių serijų filmą „Moterys ir narkotikai, narkotikai ir moterys“ („Ženy a drogy, drogy a ženy“). Moteris vartojo narkotikus, gyveno gatvėje. Režisierę taip sudomino Malorės istorija, kad sukūrė atskirą filmą – moters gyvenimą kūrėja stebėjo ir fiksavo 13 metų. Malorės istorija nuteikia pozityviai – gimus sūnui, moteris nugalėjo priklausomybę narkotikams ir nebegyvena gatvėje. Dabar ji turi gerą darbą – padeda tiems, kuriuos pažįsta geriausiai – žmonėms, atsidūrusiems visuomenės užribyje. Malorė palaiko gerus santykius su savo sūnumi, tačiau vis dar renkasi netinkamus vyrus.“
