Apie amų kasdienybę – ruošimąsi darbui, nardymą, tarpusavio santykius, pomėgius – portugalų režisierė, fotografė Cláudia Varejão sukūrė filmą „Ama-San – jūrų moterys“, kuris rodomas iki spalio 9 d. truksiančiame Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje. Su bebaimėmis moterimis buvo susitikusi žurnalo „Moteris“ bendraautorė Milda Palilionytė.
Japonijos pietuose, Mijės (Mie) prefektūroje, yra neapsakomo grožio Isės–Šimos pusiasalis (Ise–Shima). Atsidurti čia – tikra palaima, o pamatyti moterį nardytoją – nepakartojama patirtis. Osatsu kaimelyje, prie medinėje trobelėje įsikūrusios nardytojų įstaigos „Hachiman“, norėdamas pasisveikinti, ranką ištiesia solidus vyras. Jį lydinti vertėja nustebina pasakiusi, kad Kazuhiro Nomura yra kooperatyvo, kuriam priklauso trisdešimt moterų nardytojų, prezidentas! Kurgi ne! Iš pradžių nenoriu patikėti, – argi šis kostiumuotas ponas panašus į tą, kuris pragyvenimui užsidirba rizikingai nardydamas? Buvau skaičiusi apie čia itin retą reiškinį – nardytojus vyrus, bet Kazuhiro Nomura tokio neprimena. Mano nepatiklumas jam sukelia juoką. Kazuhiro – vyriausios nardytojos ponios Reiko (japonų kalba ji pagarbiai vadinama Reiko san) sūnus.
Šiaip sau pas jūrų moteris nevykstama. Lauktuvių jos nesitiki, bet susitarti dėl susitikimo, jei laimė nusišypso, pokalbio laiko ir meniu reikia iš anksto. Privalomi netgi antri pietūs – 14.30 val. Ką gi: užsisakome arbatos rinkinį, šis kiekvienam atsieina 3240 jenų (apie 27 eurus). Į kainą įskaičiuota japoniška arbata, keli mūsų akivaizdoje iškepti šviežutėliai kiautuotieji vėžiagyviai ir džiovinta žuvis.
Darbas – nardyti
Kas gi tos jūrų moterys? „Nacionalinės vertybės“, – tikriausiai atsakytų ne vienas japonas.
Archeologiniai tyrimai rodo, kad Japonijoje vadinamosios amos egzistavo jau prieš 3 tūkstančius metų. Žinoma, kad jos nardydamos prie Isės–Šimos pusiasalio žvejodavo, – rasta jų sugautų vėžiagyvių kiautų ir darbo įrankių liekanų. Apie tai užsimenama seniausioje, maždaug 759 metais išleistoje, Japonijos poezijos antologijoje „Man’yoshu“.
Nardytojų darbas – vienas pirmųjų Japonijoje mokamų moteriškų darbų. Kadangi dailiosios lyties atstovių organizmas linkęs kaupti riebalus, atsparesnis šalčiui nei vyrų, Tekančios Saulės šalyje susiklostė tradicija nerti joms. Kai kurios japonės žvejoti pradėdavo labai jaunos, kad galėtų užsidirbti kraičiui. Moterys gaudydavo kiautuotuosius vėžiagyvius, jūrų ežius, aštuonkojus, kitas jūrų gėrybes ir žuvis, rinkdavo jūrų dumblius, perlus. Bene labiausiai stebina, kad šios moterys nardė ir tebenardo be jokios tam reikalingos įrangos! Po vandeniu jos išbūna iki dviejų minučių, iškilusios į paviršių giliai iškvepia skleisdamos švilpiantį garsą. Beje, šis įtrauktas į gražiausių šalies garsų šimtuką. Įsimintiną garsą mums pademonstravusios nardytojos paaiškino, kad taip jos ir pailsi prieš nerdamos vėl.
Dabar, priešingai nei anksčiau, jūrų moterys dėvi ne strėnjuostes, o modernius naro kostiumus. Darbo įrankiai liko tie patys – spalvingas gelbėjimo ratas su tinkleliu laimikiui sudėti, sunkus lenktas peilis, 20 kg sverianti virvė.
Nuo pavojų ginasi amuletais
Per visą trumpą ir dalykišką vizitą pas nardytojas ponia Reiko šypsosi. Ši 84-erių metų japonė pasakoja nardžiusi daugiau kaip 65-erius metus, tad, pasak jos jaunesnių kolegių, nusipelnė užsitarnautos pensijos, bet vis tiek dirba! Ar iš noro, ar iš būtinybės, žino tik ji viena. Gidai sakė, kad Japonijos socialinė ir pensijų sistemos nėra itin pažangios. Sutikome nemažai kone į kamuoliukus susirietusių, bet ką nors uoliai dirbančių ir praeivių vis atsiprašinėjančių senučiukių. Tai mes, trys įspūdžių ištroškę užsieniečiai, turėjome atsiprašinėti, kad užgauname jas kišdami nosį kartais į nelabai leistiną teritoriją...
Grįžkime prie jūrų moterų. Šios nardytojos saulės ir vėjo nugairintais veidais yra pažiūrėti linksmo būdo, puikiai jaučia savo vertę. Gal dėl to, kad jas nuolat persekioja mirties šešėlis? Dar ir šiais laikais kas dvejus ar trejus metus po vieną negailestingai pasiglemžia vandenynas. Anksčiau tikėta, kad tai – gelmėse tūnančio monstro darbas.
Nuo nelaimių moterys ginasi įvairiais amuletais. Tikima, kad ant jų esantys simboliai – neatitraukiant rankos nupiešta penkiakampė žvaigždė ir grotelės – padeda saugiai grįžti iš Ramiojo vandenyno gelmių į krantą. Sugrįžimą simbolizuoja tai, kad žvaigždės pradžia sutampa su pabaiga, o grotelės saugo visą visatą nuo piktųjų dvasių. Šiais simboliais papuošti daugelis Isės–Šimos pusiasalyje esančių namų ir šventyklų.
Gresia išnykti
Kaip prasideda jūrų moterų darbo diena? Kiekvieną kovo–gruodžio rytą jos susirenka ir sprendžia, nerti ar ne. Darbas sunkus, padariniai nenuspėjami... Paisant prietarų, idealiausia nerti šeštadieniais, antrą ir ketvirtą mėnesio antradieniais, taip pat kiekvieno mėnesio 7 ir 17 dienomis. Paprastai į vandenyną susiruošiama po 9 val. ryto, nuplaukiama apie 50 m ir tada keliskart neriama iki 10 m gylio.
Japonijoje telikę apie 2 000 nardytojų, pusė dirba prie Isės Šimos pusiasalio. Profesionalių tarp jų nedaug, dauguma turi ir kitų užsiėmimų. Apmaudu, bet nardytojų skaičius tiesiogiai susijęs su kiautuotųjų vėžiagyvių populiacija. Ir vienų, ir kitų pamažu mažėja.
Kol japonės linksminasi išeiginiu nardymo kostiumu rengdamos mano dvimetrinį vyrą, mintimis grįžtu prie minties apie nacionalines vertybes. Ar sugebės japonai amas išsaugoti, ar jos, kaip ir jų stipri bendrystė, liks tik gražus prisiminimas?
Nuotraukos – autorės
