Apie idėją. „Scanoramos“ rengėjai pakvietė mane savo nuožiūra sudaryti programą – visiškai manimi pasitikėjo. Mano tikslas – pristatyti kino raidą, tą kino kalbą, kuri nėra dominuojanti, populiari, labai žinoma, bet yra svarbi. Pastaruoju metu ši meno sritis, ypač Lietuvoje, labiau suprantama kaip pramoga, atsipalaidavimo, laisvalaikio būdas, didžiuosiuose mūsų kino teatruose dominuoja vadinamieji mainstryminiai filmai – didelio biudžeto, madingi. Kinas pasidarė panašus į operą: libretą, arba siužetą, žinai iš anksto, tik nežinai, kaip jis rutuliosis. Taigi iš dalies tai tampa nuspėjama. Vis dėlto buvo ir yra kitokio kino – filosofuojančio, keliančio klausimus. Festivaliai, tarp jų ir „Scanorama“, plečia suvokimą, kad filmai gali būti ne tik patvirtinantys konvencijas, išankstines nuomones, kad tai – ne banalybių šou. Vis dėlto atotrūkis tarp konservatyvių, nuobodžių Lietuvos kino teatrų ir jų atsvaros – festivalių – programų, manau, neturėtų būti didelis. Renginių galėtų būti ir mažėliau, o kino teatrų programos – įvairesnės. Nepriklausomo, vadinamojo arthausinio, kino pas mus trūksta. Nelyginu su užsienio didmiesčiais, bet net mažų Anglijos, Prancūzijos miestų kino teatruose rodoma labai daug nežinomų, pažangesnių kūrėjų darbų. Man susidaręs įspūdis, kad lietuvių kino kūrėjai į tarptautinę erdvę integravęsi kur kas mažiau nei vaizduojamojo meno ar muzikos atstovai. Šie baigę mokslus iškart pradeda dalyvauti tarptautinėse parodose ar spektakliuose, bendradarbiauti, išvažiuoja, gyvena pilnakraujį meninį gyvenimą. Sėkmingesnė veikla tų kino kūrėjų, kurie dirba su užsienio prodiuserių kompanijomis. Tai įrodo kad ir filmas „Sangailės vasara“, – pernai jis už geriausią režisūrą apdovanotas Sandanso kino festivalyje. Kadangi esame nedideli, turime būti ekspansyvūs. Reikia nuolat patvirtinti, kad mes gyvybingi, aktualūs. Ir ne tik kaip žmonės, bet ir kaip bendruomenė, patirtį turinti šalis. Negalime užsidaryti, tai per didelė prabanga, turime būti pasirengę konkurencinei kovai.“

Programos „Tai nutiko čia“ filmai rimti, bet traukiantys dėmesį, vienaip ar kitaip aktualūs.

Apie programą. „Jei žmogus nori pramogos, tai pasirinkęs programos „Tai nutiko čia“ filmus to nepatirs. Jo laukia intelektualesnis susitikimas. Juostos atspindi aiškią autorių poziciją, jų pasirinktą kino formą, turinį, idėjos įgyvendinimo būdą. Programoje yra 9 kūriniai. Kai kurie – labai trumpi, 5 minučių, kai kurie – ilgi, iki 2 valandų, sukurti ir prieš daug metų, ir prieš kelerius. Rimti, bet traukiantys dėmesį, vienaip ar kitaip aktualūs, politiški. Tai nereiškia, kad jie atstovauja tam tikrai politinei pozicijai, tiesiog turi tam tikrų istorinių sąsajų, liudija politines autorių vizijas, kažkada nuspėtus arba besikartojančius įvykius. Pavyzdžiui, įdomia kino kalba išsiskiria estetiškas filmas „Tai nutiko čia“ (angl. „It Happened Here“). Tai – 1964-aisiais dviejų kino mėgėjų britų moksleivių sukurta vaidybinė juosta apie tai, kas būtų, jei per Antrąjį pasaulinį karą Didžioji Britanija būtų kariavusi nacistinės Vokietijos pusėje. Anuomet juostos autoriai labai kritikuoti dėl tokios politinės fantazijos, bet įvykiai rodo, kad šis vaizdinys nėra toli nuo realybės. Viena programos dalių skirta vokiečių nepriklausomo kino pradininkams Jeanui Marie Straubui ir Danielle'i Huillet. Šie menininkai turėjo įtakos kino raidai, viename jų filme yra vaidinę jaunas R. W. Fassbinderis (vėliau, 8-ąjį dešimtmetį, jis tapo eksperimentinio kino lyderiu) ir ilgainiui pagrindine šio režisieriaus aktore tapusi Hanna Schygulla. J. M. Straubas ir D. Huillet Lietuvoje nėra gerai žinomi, tad kino gurmanams, kino istorijos mėgėjams bus įdomu susipažinti su jų kūryba. Šie Prancūzijoje ir Vokietijoje žinomi autoriai kūrė mišraus žanro kiną. Jų filmuose yra ir vaidybinio, ir dokumentinio kino elementų. Festivalyje bus rodomos trys juostos. Viena jų paremta kompozitoriaus Karlheinzo Stockhauseno tapytojui Vasilijui Kandinskiui 1930-aisiais rašytu laišku. Tada, įsigalint nacizmui, odesietis Kandinskis gyveno Vokietijoje, buvo Bauhauso grupės narys. Jis kvietė savo bendramintį eksperimentinės muzikos lyderį žydų kilmės Stockhauseną atvykti dėstyti – taip stengėsi apsaugoti jį nuo represijų. Kompozitorius laiške (jis skaitomas beveik viso minėto filmo metu) dėkoja abstrakčiojo meno pradininkui ir priduria, kad kvietimas turi negatyvią prasmę: „Jūs kviečiate tik mane, o aš jaučiu, kad grėsmė kyla milijonams, tad Jūsų bandymas yra oportunistinis, selektyvus.“ Šis pareiškimas šiandien skamba sugestyviai ir aštriai.“

Apie pasirinkimo kriterijus. „Pasirinkau filmus, kuriuos mačiau, apie kuriuos diskutavau su draugais. Vieni jų dabar yra mano kūrybinio lauko orbitoje, kitus svajojau pristatyti jau kuris laikas. Šie kūriniai aktualūs, svarbūs ne tik man. Ne per seniausiai vykusios J. M. Straubo ir D. Huillet filmų retrospektyvos Niujorke, modernaus meno muziejuje (MoMA), taip pat pagrindiniame Madrido šiuolaikinio meno muziejuje, Karalienės Sofijos menų centre, kur eksponuojamas žymus P. Picasso paveikslas „Gernika“, sukėlė nemažą rezonansą. Taigi kodėl šių režisierių darbų neparodyti Lietuvoje? Noriu, kad diskursai, diskusijos mus pasiektų ne pavėluotai, o tada, kai dėmesys visuotinis.“

Apie kiną. „Be abejo, kinas nuo vaikystės daro labai stiprų poveikį. Apskritai vaikas yra nekritiškas tam, ką mato, jis imlus. Sakau tai pagal savo vaikus (Deimantas Narkevičius turi du sūnus, – red. past.). Todėl ir produkcijos šiai amžiaus grupei tiek daug.

Nesu dogmatiškas dėl kino skirstymo į populiarųjį ir nepriklausomą. Galima grįžti į 7-ąjį dešimtmetį, kai Italijoje kūrė F. Fellini, P. P. Pasolini, M. Antonioni, Prancūzijoje – J. L. Godard’as. Jų filmai buvo eksperimentiniai, bet kartu ir be galo populiarūs. Atskirties, manau, neturi būti. Sudėtingas ir kartu populiarus yra Werneris Herzogas. Prie jo filmų vis grįžtu, kiekviename atrandu ką nors nauja, domina šio autoriaus kino kalbos platumas, kaip filmuota, koks objektas, tema. Kūrėjas turi tikėti tuo, ką daro, įdėti daug energijos. Jo užmojai, atsidavimas, įsitraukimas gali atrodyti kaip ekscentriškumas, bet kūrėjas – ne banko darbuotojas: neprivalo būti malonus su kiekvienu klientu, neturi tikslo nenuvilti. Kūrėjai orientuojasi į ilgalaikę perspektyvą.

Kinu kaip meno forma susidomėjau pradėjęs dirbti su kamera, pasukęs į videomeną. Esu vizualiojo meno kūrėjas, renkuosi trumpąją kino formą. Kino studijuoti neteko, Vilniaus dailės akademijoje baigiau skulptūrą. Mano mąstymas erdvinis, tokie ir mano filmai. Tarkim, naujausias drabas „20.07.2015“ filmuotas stereoskopine kamera, juosta yra trijų dimensijų (3D). Tik vakar grįžau iš personalinės parodos atidarymo Niukasle. Erdvės, kuriose įkomponuoti mano darbai, yra tarsi maži kino teatrai, puikus vaizdas, puikus garsas. Stebėjau, kaip atėję gal 15-os ar 16-os metų paaugliai užsidėjo akinius ir tiesiog mėgavosi vaizdu. Matau, kad šios parodos – ji veiks tris su puse mėnesio – poveikis labai didelis. Filmas „20.07.2015“ (jame užfiksuotas statulų nuo Žaliojo tilto nukėlimas, – red. past.) yra kritiškas, jis kelia klausimą, kodėl taip yra, ką matome, ir kartu traukiantis dėmesį. Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad šiuo metu daug kur aktualu peržvelgti istorinę praeitį, – apie tai diskutuoja mano pažįstami intelektualai Didžiojoje Britanijoje. Visai neseniai visoje šalyje buvo kilusi didžiulė diskusija šia tema. Ant Oksfordo universiteto fasado yra paminklas Ceciliui Rhodesui, šis žmogus ne tik nusipelnė universitetui, bet ir intensyviai prisidėjo prie Afrikos kolonizavimo, jo garbei Pietų Afrikoje pavadinta didžiulė Pietų Rodezijos kolonija. Šiemet studentai pareikalavo, kad kolonializmo ideologo, vykdytojo skulptūra būtų demontuota. Kilusi diskusija svarbi tuo, kad kvestionuojamas vieno ar kito objekto buvimas viešojoje erdvėje ir priežastys, kodėl jis turi ar neturi būti. Anglijoje gyvuoja ir vienas sėkmingiausių viešosios erdvės projektų – Trafalgaro aikštėje, šalia admirolo lordo Nelsono skulptūros, nebaigtas statyti pjedestalas. Jau daug metų kviečiami geriausi menininkai pristatyti čia laikinų kūrinių. Šis projektas mėgstamas ir intelektualų, ir specialistų, ir visuomenės.

Apie kuravimą. „Tai jau trečias Lietuvoje mano kuruojamas kino projektas. Pirmąkart mano atrinkti filmai rodyti Šiuolaikinio meno centro kino salėje jos atnaujinimo proga, tada programa buvo skirta nežinomam Amerikos kinui. Pernai mane pakvietė rodyti savo juostų trumpametražių filmų festivalyje „Vilniaus kino šortai“. Vienam neįdomu, todėl pakviečiau eksperimentinio kino kūrėją Johną Smithą. Filmai rodyti buvusiose Žemės ūkio ministerijos patalpose, salėje su užkonservuota 8-ojo dešimtmečio pradžios estetika ir freskomis, naudojome seną ekraną, leidome garsą per senas sistemas. Buvo egzotiška, įdomu. Renginį lydėjo sėkmė, per dvi dienas filmus pažiūrėjo beveik 500 žmonių. Manau, dėl to mane pakvietė ir „Scanoramos“ organizatoriai.“

Apie didžėjavimą. „Kodėl viešai groju? Nuo jaunystės mane lydi nepasitenkinimas aplinkui skambančiais garsais, todėl norisi kurti savo garsinę aplinką, kartkartėmis joje pabūti. Prieš kelerius metus mane pakvietė jauni žmonės pagroti viešai. Patiko ir man, ir kitiems. Vienos sesijos gal sėkmingesnės, kitos – ne tokios sėkmingos, bet tai darau nedažnai, tai nėra mano prioritetinė sritis, ši veikla nenukreipta į profesionalumą. Vidurio amžiaus žmogui – toks esu ir aš – aktuali tam tikra kultivavimo forma. Kai kurie žaidžia krepšinį... Beje, išstovėti tris ar keturias valandas prie pulto ne taip ir lengva. Tyla yra didelė vertybė, visa ko pagrindas. Taip, šiuo metu garsų per daug, kiekviena parduotuvė turi savo garso takelius (kai kurie, beje, visai neblogi). Vis dėlto pabuvus tyloje norisi impulso, muzikinės kaitos. Mane domina ne tik kamerinė muzika, rimtoji. Gilindamasis pamatai, kad ir tarp šokių muzikos kūrėjų yra rimtai dirbančių, kūrybingumu esą aukštesnės srities menininkams niekuo nenusileidžiančių žmonių. Tai nereiškia, kad muzika man turi skambėti nuo ryto iki vakaro. Palyginti su tyla, ji sudaro labai nedidelį laiko tarpą, bet šis yra labai svarbus.“