Būdamas dvylikos metų, Amuna Slym nustojo domėtis vaikų žaidimais. Penktadieniais ir sekmadieniais su kitais vaikais ji eidavo prie Liūtų vartų (vieni iš septynių Jeruzalės senamiestį juosiančios sienos vartų, – aut. past.) pardavinėti atvirukų ir padėti turistams. Taip užsidirbdavo kišenpinigių.
„Dauguma čigonų gyvena skurdžiai, nes vieną dieną padirba, o kitą pinigus išleidžia. Toks gyvenimo būdas – lengvai atėjo, laisvai išėjo – pridaro daug žalos. Dar mūsiškiai mano, kad toks jų likimas ir ateitis, – sako moteris. – Kai buvau vaikas, turistų į Jeruzalę atvykdavo iš viso pasaulio. Mes jiems, regis, patikome, su mumis gražiai elgdavosi – duodavo saldainių, pinigų ir net drabužių. Jaučiausi laiminga, kad sutinku žmonių iš įvairių pasaulio kampelių. O štai rajono, kuriame augau, kaimynai mus vadindavo – kai kurie tebevadina – elgetomis.“
Amuna pasakoja, kad vaikai labai bijojo vieno tame rajone gyvenančio augaloto vyro, nes juos mušdavo, atimdavo visus per dieną surinktus pinigus. Kartą bandė apvogti ir ją pačią. „Pradėjau bėgti, bet pavijo mane, puolė mušti. Pastūmiau. Jis nusirito laiptais ir išsimušė kelis dantis. Pati netikėjau, kad apsigyniau nuo vyro, kurio visi bijo. Džiaugiausi ir kartu bijojau jo keršto man bei mano šeimai. Dar bijojau pamatyti tėtį, – jo gąsdinamo žvilgsnio niekada nepamiršiu. O štai mergaitėms tapau didvyre! Padariau tai, ko niekas nedrįso. Tiesą sakant, jaučiausi kvailė ir verkiau, tačiau kartu žinojau, kad jei nebūčiau apsigynusi, tas vyras būtų mane nuskriaudęs ir toliau nestabdomas skriaustų, juk esu čigonė. Net mano šeima nebūtų galėjusi manęs apginti.
Nuo tos dienos tapau mergaičių vadeiva. Rūpinomės viena kita, sugebėjome susitvarkyti taip, kad galėtume toliau gana saugiai pardavinėti atvirukus ir padėti turistams. Vis dėlto aplinkiniai su mumis elgėsi nepagarbiai. Bijojome jų reakcijos, todėl turėjome labai gerai apgalvoti kiekvieną žingsnį. Problemų su amžiumi vis daugėjo“, – pasakoja A. Slym.
Kodėl mus atstumia?
Įžengiu į Rytų Jeruzalėje esančio balsvo akmens pastato kiemą. Amuna Slym šluoja. Ši keturiasdešimt kelerių metų moteris yra pastate veikiančio Jeruzalės domų – taip save vadina Artimųjų Rytų čigonai – kultūros ir edukacijos centro įkūrėja, dvasia, šerdis ir ikona. Pakvietusi į vidų pasodina prie aštuonkampio raudonai, mėlynai ir žaliai nudažyto stalo laukti kavos. Ant lentynų puikuojasi domių pagaminti krepšiai ir papuošalai.
Trokštu, kad žmonės, pažinę mūsų, Jeruzalės čigonų, kultūrą, baigtų savo kvailus žaidimus. Niekas neturi teisės kalbėti apie mus blogai mūsų nepažinodami.
Kaip domai atkeliavo į Artimuosius Rytus, tiksliai nežinoma. Spėjama, kad didysis čigonų kraustymasis iš Indijos prasidėjo prieš maždaug 3 tūkstančius metų. Apsistoję Europoje ilgainiui pradėti vadinti romais (romari), o Artimuosiuose Rytuose – domais (domari, arba dom, išvertus iš arabų kalbos, reiškia žmogų). Jeruzalės senamiestyje jų belikę apie 2 tūkstančius (dar keli tūkstančiai gyvena Palestinoje, Gazoje ir Vakarų Krante), nors prieš kelis dešimtmečius jais apgyvendintas ir netgi taip vadintas visas rajonas aplink Liūtų vartus. „Šeimos buvo priverstos išsikraustyti. Čigonai Jeruzalėje, kaip ir visur pasaulyje, diskriminuojami, – pasakoja pašnekovė. – Esame įstrigę: mus engia ir žydai izraeliečiai, ir arabai palestiniečiai. Patys sakome, kad esame palestiniečių visuomenės nariai, tačiau tokie nesijaučiame. Išjuokia mokykloje, apspjaudo gatvėje, nepriima į darbą.“ Amunai trumpai papasakoju apie panašią mūsiškių romų situaciją. Ji nė kiek nenustemba. Kas lemia tokį neapykantos kupiną išankstinį nusistatymą? „Nežinau. Paklauskite tų, kurie prieš mus nusiteikę, – sako moteris. – Man kyla šimtai klausimų, o atsakymų nerandu.“
Amunos mama, egiptietė, mirė, kai dukrai buvo šešeri. Devynis vaikus užaugino tėtis, – turėjo sunkiai dirbti, kad jie nebadautų. Kai vyriausiai dukrai sukako penkiolika, tėvas paprašė išbraukti ją iš mokinių sąrašų – reikėjo rūpintis namų ruoša ir prižiūrėti jaunesnius brolius bei seseris. Šeimai ji atidavė visą savo gyvenimą. Viena Amunos sesuo studijavo slaugą, kita tapo kirpėja, o ji pati baigė verslo administravimo mokslus. Broliai vedė arabes, o mūsų pašnekovė neištekėjo, dėl to bendruomenės yra smerkiama. Moteris paskyrė savo gyvenimą domų kultūrai puoselėti ir stereotipams, ypač susijusiems su lyčių lygybe, griauti. Tikra nuodėmė!
„Vaikystėje gyvenome paprastai, skurdžiai. Buvome diskriminuojami ir mokykloje, ir gatvėje – mūsų niekas nepriėmė, buvo sunku susidraugauti su kitais vaikais. Patyrėme daug įtampos dėl to, kad esame domai, – pasakoja pašnekovė. – Dar maža supratau, kad su mumis elgiamasi nesąžiningai, kad kiti mus teisia, nors nepažįsta. Kodėl? Galbūt engiamus siekiama engti dar labiau, nežinau.
Ilgainiui suvokiau, kad tai žudo mūsų jaunąją kartą, žudo mūsų vaikų širdyse meilę ir šviesą. Kodėl mūsiškiai neturi teisės džiaugtis gyvenimu, juoktis, žaisti, mokytis kaip kiti? Nusprendžiau imtis veiksmų, padaryti ką nors gera dėl savo žmonių. Tuo metu man niekas nepadėjo, palaikė tik šeima. Aplinkiniai šaipėsi į akis sakydami, kad tai – klejonės, kad esu nenormali, vadino beprote. Ir dabar dar girdžiu tokių žodžių, bet veiklą tęsiu. Noriu klausyti savo širdies, pasikliauti savo sprendimais.
Man nereikia aukštų postų, pinigų. Trokštu, kad žmonės, pažinę mūsų, Jeruzalės čigonų, kultūrą, baigtų savo kvailus žaidimus. Niekas neturi teisės kalbėti apie mus blogai mūsų nepažinodami.“
Klausausi tylėdama. Ir graudu, ir šleikštu. Tą patį galėtų pasakyti ir Vilniaus, ir Budapešto, ir Jeruzalės čigonai. Besilinksminantieji pagal čigoniškas serenadas vargu ar susimąsto, kad taboruose skurstančios šeimos stropiai matuojasi neigiamą visuomenės nuomonės rūbą. Ratas sukasi pragarmės link: skurdas riboja galimybę gauti išsilavinimą, šio trūkumas veda bedarbystės link, o bedarbystė susijusi su valstybinėmis pašalpomis, pasyvumu arba nelegalia veikla. Socialinė stigma trukdo integruotis į visuomenę, dėl to apsiribojama savuoju getu ir jo nariais. Institucinė socialinė diskriminacija – pavojinga piktžolė, deja, dauguma mūsų ją gausiai laisto.
„Išty-guldà“, – sako Amuna. Išvertus iš domų kalbos: „Gerk kavą“. Jos paruošta pamažu vėsta, o rudos moters akys vis krypsta į ant lango krentančius lietaus lašus. Lietus jai nepatinka. Kita vertus, skatina mintimis grįžti į praeitį.
A. Slym vadovaujamas Domų kultūros ir edukacijos centras šiame balsvo akmens pastate įkurtas prieš dešimtmetį, nors veikla vykdoma nuo 1999-ųjų. Į akis čia krentatoks paveiksliukas: viršutinė dalis mėlyna, apatinė – žalia, centre – raudonas ratas su šešiolika stipinų. Tai – Vakarų Europos romų 1971 m. Londone priimtas oficialus simbolis. Mėlyna spalva simbolizuoja dangų ir amžinąsias dvasines vertybes, žalia – žemę ir žemiškąsias vertybes, judėjimą ir progresą reprezentuojantis raudonas ratas – pagarbą žuvusiesiems, jis sietinas ir su Indija, čigonų tėvyne, tiksliau – indų pripažįstamais energiniais kanalais. „Čakra“, išvertus iš sanskrito kalbos, – „ratas“.
Bendruomenė, ypač nepratusi būti savo likimo kalve, į priekį žengia lėtai ir sudėtingai. Klajoklių domų gyvenimas sukosi apie buitį. Moterys gamino valgį, prižiūrėjo vaikus, rūpinosi drabužiais, dirbo laukuose, ganė avis ir būrė. Išsilavinimuidėmesio romai beveik neskyrė: vos keli procentai jos narių yra baigę universitetus, maždaug pusė nebaigę vidurinės mokyklos. Priežastis – išsilavinimas kainuoja, o tradicinė bedarbė šeima, turinti bent penkis vaikus, pinigų tam neturi. Išsilavinimo stoka lemia ir nuomonę, kad visi domai – neprotingi. Kita vertus, visuomenės dalimi nesijaučiantys žmonės linkę užsisklęsti, įsisprausti į siaurus bendruomenės rėmus. Tada pradeda veikti labai pavojingas mechanizmas, kai engiamasis pradeda nuoširdžiai tikėti nieko geriau nenusipelnantis ir apskritai neturintis pasirinkimo. Tarsi siektų pateisinti savo pravardę nauar (taip iki šiol paniekinamai vadinami Jeruzalės domai), – šis žodis verčiamas kaip „purvinas, žemo lygio“.
Moterys ir vaikai yra ateitis
Šiandien mieste streikuoja mokytojai, tad dvi dešimtmetės į centrą atskuba ne po pamokų, o dar prieš pietus. Centro savanorė iš Nyderlandų su mergaitėmis į žemių pripiltus plastikinius butelius kiša gėlių sėklas. Amuna paprašo mane pabendrauti su jomis angliškai, tada pakviečia į savo automobilį ir vežasi į mėsinę – pietums reikia jautienos faršo. Vėliau gražiuoju privers sėstis prie stalo ir kimšti virtas bulves su pomidorų ir mėsos padažu (aš vegetarė!) bei daržovių salotomis. Centre besilankančios domės čia gamina dažnai – svečiams, rėmėjams, sau. O kiekvienas patalpose prieš dvyliktą valandą bet kokiu tikslu esantis asmuo pakviečiamas pietų – toks domų svetingumas. Popiet vėl geriama kava.
Oficialus domų bendruomenės lyderis nemėgsta nei Amunos, nei to, ką ji daro. Vaikams centre organizuojama popamokinė veikla. Muzikos, anglų kalbos, kūrybos pamokėles dažnai veda savanoriai užsieniečiai. Neraštingos moterys (jų šioje bendruomenėje nemažai) čia, kai ateina, mokosi rašyti, skaityti, kirpti, siūti, siuvinėti, gaminti papuošalus. A. Slym pasakoja apie 25-erių merginas, kurių šeimos neleidžia nei mokytis, nei lankytis centre. „Merginos nori tapti kirpėjomis, atidaryti savo saloną. Kovoju su jų tėvais, dėdėmis, motinomis. Kovoju su visuomene, kuri pati nenori sau padėti“, – teigia pašnekovė. Patriarchalinės nuostatos čia labai gajos, bet drąsioji Amuna psichologiniam spaudimui nepasiduoda.
Klausiu, kodėl ji visą dėmesį sutelkia į vaikus ir moteris. „Pirmiausia mąsčiau apie bendruomenę ir jos poreikius. Kuo giliau kapsčiau, tuo aiškiau suvokiau, kad mūsų visuomenę pakeisti gali tik dvi grupės – moterys ir jaunoji karta. Vyrai dažnai būna rakštis vienoje vietoje, tik prikuria bėdų, šeimos gyvenimas jiems nerūpi, – įsitikinusi A. Slym. – Dauguma domių neturi išsilavinimo, tačiau esu įsitikinusi, kad jos nusipelno naujų galimybių, gerų progų. Deja, ne visos mūsų bendruomenės moterys man pritaria, ne visos tiki šio centro tikslais.“
Pati Amuna domų mentalitetą laiko sunkiu. „Jie įsitikinę, kad yra beviltiški, kad skurs per amžius, kad mokslas jiems nepasiekiamas. Mus silpnina ir tai, kad konfliktuojame tarpusavyje. Pas mus tiek daug dalykų, kuriuos reikia atiduoti į gerą taisyklą! – teigia pašnekovė. – Nesu tikra, kiek ilgai Dievas man duos galios tęsti darbus. Kartais jaučiuosi perkaitusi, noriu viską baigti. Ir dabar man reikia pertraukos, nes jaučiu, kad tuoj sprogs galva. Turiu rasti viduje jėgų, nes jei perdegsiu, tapsiu labai piktu žmogumi. Pykstu, nes jaučiu – kad ir ką daryčiau, pokyčių, kokių reikia, nesulaukiame.“ Tiesa, pokyčių vis dėlto esama. „Jei į kursus ateina dešimt moterų, tai reiškia – dešimt šeimų: ta moteris išmokusi išmokys ir dukrą, anūkę... – pasakoja centro vadovė. – O bendrai sudėjus išeitų apie 100 žmonių. Palyginti su praėjusiais metais, gerokai sumažėjo mokyklą metančių vaikų, – jaučiamės prie to prisidėję. Taigi pokyčių yra, tik jie vyksta lėčiau, nei norėtųsi.“
Amuna tiki, kad situaciją gali pakeisti gerų dalykų, ypač kultūros puoselėjimas. Štai moterys gamina ir pardavinėja domų pasaulėjautą ir estetiką atspindinčius rankdarbius. „Net ir skurdžiai gyvenantys mūsiškiai mėgsta puoštis, dekoruoti namus, – pasakoja centro vadovė. – Mums patinka papuošalai ir ryškios spalvos. Kad ir kokia būtų tamsioji domų pusė, šviesiąja rūpinamės ir puoselėjame. Problemų turime, bet mėgstame gražų gyvenimą. Tai rodo tradicinę mūsų kultūrą atspindintis polinkis į ryškias spalvas.“
Amuna nori, kad jaunieji domai tęstų tradicijas, įleistų tvirtas šaknis, pasitikėtų savimi – tik taip galės šioje visuomenėje išgyventi. „Išlaikyti identitetą labai svarbu. Tai suteikia prasmės, padeda jaustis savam, – įsitikinusi A. Slym. – Esu mačiusi domų – ne čia, o Jordanijoje, kurie tapo turtingi ir pamiršo arba pradėjo slėpti savo kilmę, nutraukė ryšius su bendruomene. Sakome, kad toks žmogus išsivilko iš savo odos.“ Ir liko… Tuščias?
Amunos vardas reiškia pasitikėjimą. Ji tikrai pasitiki – savimi, savo darbo svarba, aplinkinių potencialu gerbti domų kultūrą. Ar didžiuojasi savimi? „Nepaisydami bėdų, kliūčių ir rūpesčių veiklą tęsiame. Stengiamės skatinti pokyčius ne tik mūsų bendruomenėje, bet ir už jos ribų, – sako A. Slym. – Tarsi ieškome specialaus vaisto. Ieškosime, kol rasime. Anksčiau ar vėliau tai tikrai atsitiks. Tad taip, tikrai savimi didžiuojuosi.“
Jeruzalės domų dovana
Domai, kaip įprasta nedidelėms bendruomenėms, perėmė vietinės palestiniečių virtuvės tradicijas, tačiau jų receptai ir gaminimo būdas truputį skiriasi. Priežastis – prieskoniai. Domai mėgsta aštrius. Amuna Slym sutiko pasidalyti tradiciniu įdarytų bulvių receptu.
Įdarytos bulvės
4 ar 5 asmenims
Reikės:
1 kg bulvių
1 kg jautienos faršo
1 didelio svogūno
1 citrinos
druskos
pipirų
mėsos prieskonių
vištienos sultinio kubelio
aliejaus
Kaip gaminti.
* Į jautienos faršą suberkite prieskonius, viską sumaišykite.
* Smulkiai sukapotą svogūną pakepinkite keptuvėje su įkaitintu aliejumi. Kepkite, iki gabalėliai taps permatomi ir kiek parus. Tada sudėkite faršą ir kepkite. Iškepusį išimkite iš keptuvės ir sudėkite ant popierinių servetėlių, kad susigertų aliejaus perteklius.
* Bulves nulupkite, nuplaukite, išskobkite duobeles. Į jas pridėkite jautienos faršo, bulves truputį apkepkite keptuvėje.
* Į kepimo indą sudėkite išskobtas bulvių dalis, ant jų sudėkite įdarytas bulves.
* Puode užvirinkite 1 litrą vandens, įdėkite vištienos sultinio kubelį, mėsos prieskonių ir išspaustų citrinos sulčių. Kai užvirs, nukelkite nuo ugnies. Padažu užpilkite bulves.
* Jas kepkite iki 160 °C įkaitintoje orkaitėje apie 30 minučių – kol suminkštės.
