Loreta, kuo ypatinga Užgavėnių sventė, kokia jos prasmė?
Užgavėnės – viena smagiausių kalendorinių švenčių, kurias švenčiame likus septynioms savaitėms iki Velykų. Tai žaidybinio pobūdžio renginys, mėgstamas visoje Lietuvoje. Tai diena, kai reikia užsigavėti, tai yra pasilinksminti, pajuokauti, papokštauti, o taip pat sočiai ir gausiai pavalgyti prieš ilgą Gavėnios laikotarpį. Šventės ištakos siekia senąjį baltų tikėjimą, o tradiciniai Užgavėnių papročiai susiję su žemės žadinimu naujam gyvybės ciklui.
Rytų Lietuvoje buvęs paprotys per Užgavėnes važinėtis rogėmis po laukus garsiai dainuojant tam tikras pasivažinėjimo dainas. Garsiai dėl to, kad tai būdavęs tarsi kreipimasis į protėvių vėles, į tam tikras dievybes prašant padėti pažadinti žemę, tikintis, kad specialios apeigos užtikrins šiltą pavasarį, vasarą ir gerą derlių. Namie arba lauke būdavo kabinamos sūpuoklės, kuriose supdavosi jaunos merginos, o joms besisupant, taip pat buvo dainuota. Šias dienas pasiekęs posakis „išsisupk kuo aukščiau, tai linai bus gražesni, aukštesni ir tiesesni“, sūpuoklių dainose vyraujantis vestuvių motyvas - visa tai kalba apie apeigas ir veiksmus, skirtus derlingumui, o ir pačių merginų, moterų vaisingumui skatinti.
Senieji papročiai šiandien jau primiršti, tačiau persirengėlių tradicija iki šių dienų mėgstama ir puoselėjama, ypač Žemaitijos regione. Juk apsirengęs kažkuo kitu, gali sau leisti būti valiūkišku, išdykusiu, tad personažų vaikštynės, jų krečiami pokštai, čia pat spontaniškai kuriama muzika, dainelės tampa smagiu ir patraukliu žiemos varymo spektakliu, į kurio vyksmą įtraukiami ir žiūrovai, kaimo ar miesto gyventojai. Tradicine švente džiaugiasi tiek vyresnės kartos žmonės, tiek jaunimas, mėgsta ir vaikai.
Kur Jūs pati dažniausiai švenčiate šią šventę ir kaip? Kokias turite tradicijas?
Prisipažinsiu, pati jau senokai apturėjusi galimybę pabūti tikroje, natūraliai savo aplinkoje vykstančioje Užgavėnių šventėje. Kalbu apie žemaitiškas Užgavėnes Plateliuose, Telšiuose ar kitame šio regiono miestelyje, kur persirengėlių šurmulys yra toks tikras, nesurežisuotas arba talentingai surežisuotas, kad nejučia ir pats įsitrauki į vaikštynes, linksmybes, pasišokimą finaliniame „Ubagų baliuje“. Kažką panašaus jau antri metai bandome surengti Vilniuje, mano vadovaujamo šeimų folkloro ansamblio „Virvytė“ rate. Praėjusiais metais lankėme Riešės mikrorajono žmones ir ten skambėjo mūsų užgavėniškos dainos, šiemet ir vėl planuojame surengti savo kolektyvo bendruomenės šventę.
Mūsų tradicijos įprastos: persirengėlių vaikštynės su dainomis, šokiais ir trankia muzika, jei yra sniego – pasivoliojimas sniege, Lašininio ir Kanapinio kova, Morynės deginimas ir „ubagų“ balius su blynais ir kitomis gėrybėmis.
Su dukrele Liepa demonstravo dizainerės Agnės Karpovienės („Agnette“) megztų drabužių kolekciją. Ar pati mėgstate megztus drabužius?
Megztus drabužius mėgstu ir mielai nešioju. Jie ne tik šilti, jie tiesiog labai jaukūs ir daug pasakantys apie juos kūrusį žmogų. Apie kūrėjo kruopštumą, išmonę, fantaziją, pomėgį derinti spalvas, raštus. Pagaliau ir apie jo vidinį pasaulį – darnų ir turtingą gerų emocijų.
O pati mezgate, neriate?
Na štai, dabar labai raustu, nes tenka prisipažinti, kad nors ir šiek tiek moku, tačiau nemezgu ir neneriu. Šiam reikalui man darnos, kantrybės, laiko bei susikaupimo, deja, nepakanka. Bet galiu pasigirti – mokausi siūti ir jau esu padovanojusi ansambliečių dukroms keletą savo siūtų tautinių sijonų ir prijuosčių. Grįžtant prie mezgimo ir nėrimo... Vaikystėje aš neretai būdavau pasipuošusi savo mamos nertais ir megztais rūbeliais. Jie man – labai puošnūs ir brangūs. Vieną iš lininių siūlų man paauglei nunertą kostiumėlį turiu iki šiol. Saugau dukrai Liepai.
Robertino Valiulio nuotr.
