„Penki Merės stebuklai“
Šios operos vaikams kompozitorė Raminta Šerkšnytė žurnale „Moteris“ (visą interviu skaitykite ką tik pasirodžiusiame kovo mėnesio numeryje) teigia, kad Pamela‘os Travers knygos nebuvo tarp jos favoričių, nes ji smagiau krimto Astrid‘os Lindgren kūrinius. „Tik iš vaikystės prisimenu, kad labai patiko spektaklis „Merė Popins“ Kauno dramos teatre“, – sako kūrėja. Nacionalinio operos ir baleto teatro premjerą „Penki Merės stebuklai“ režisavo Kęstutis Jakštas, operos libreto autorė – Ramutė Skučaitė.
Pasak kompozitorės, rašytoja sukūrė fantastišką libretą, jos dėka „matysime lietuviškąją Merę be jokios Popins“. Pati R. Šerkšnytė, kurdama muziką vaikams, pirmiausia pamiršta visas įmantrias struktūras. „Reikia virsti vaiku ir mėgautis pačia muzika. Manau, vaikas daug daugiau suvokia, nei mums kartais atrodo. Su juo reikia rimtai – tik kitokia forma – kalbėtis apie svarbius dalykus“, – sako kompozitorė. Kovo 4 d. 18 val., 5 d. 12 val.
„Junas Gabrielis Borkmanas“
Įdomiausia šį Gintaro Varno režisuotą spektaklį pagal to paties pavadinimo Henrik'o Ibsen'o pjesę žiūrėti kaip režisieriaus Eimunto Nekrošiaus ir legendinio režisierės Dalios Tamulevičiūtės kurso auklėtinių (be Kosto Smorigino, Dalios Overaitės, Vido Petkevičiaus, spektaklyje vaidina ir legendinė Kauno dramos teatro aktorė Jūratė Onaitytė) laikų Jaunimo teatre reminiscencijas.
K. Smorigino Borkmano ir D. Overaitės freken Elos Rentheim neišsipildžiusios meilės istorija primena šių aktorių įkūnijamų Jo ir Jos meilę spektaklyje „Kvadratas“ (rež. – E. Nekrošius; 1980 m.). To paties Borkmano ir Vido Petkevičiaus Vilhelmo Fuldalo dialogai grąžina į „Dėdę Vanią“ (rež. – E. Nekrošius; 1986 m.). Vis dėlto visi spektaklio „Junas Gabrielis Borkmanas“ herojų samprotavimai apie senatvę, savo poelgių prasmę ir iliuzijų griūtį tarsi pakimba ore ir į žiūrovo širdį nepasibeldžia. Kita vertus, ne visada tai, kas prisibeldžia, suteikia peno mintims. Šį spektaklį žiūrėjau Kauno dramos teatre, kitą dieną po apsilankymo filme „Emilija iš Laisvės alėjos“ (rež. – Donatas Ulvydas), iš kurio dauguma žiūrovų išėjo užverktomis akimis ir paliestomis širdimis. Filmo herojai vaidino, gyveno, kovojo už laisvę tame pačiame teatre kaip kad savo gyvenimo dramas sprendė mano matyto spektaklio personažai. Šio pabaigoje seserų skelbiama ištarmė, kad jie yra tarsi savo gyvenimo šešėliai, tarsi tie scenografijos autoriaus Gintaro Makarevičiaus videoprojekcijoje ropojantys gyvi mirusieji labai tinka ir filmo herojams apibūdinti. Filmo vienplaniai, primityviais dialogais kalbantys sudievinti personažai kuria istoriją, kurios, regis, nebuvo, nes tokia ji neįtikinama. Filmų kūrėjų rodomas laisvės proveržis, pergalė Kauno dramos teatre menine prasme tolygi G. Varno režisuotame spektaklyje skelbiamam pralaimėjimui. Valstybiniame jaunimo teatre kovo 3 d. 18 val.
„Žaklina“
Režisieriaus Pablo Larraíno juostos „Žaklina“ pradžia nukelia į lemtingąją 1963 m. lapkričio 22 d., 35-ojo Amerikos prezidento Džono F. Kenedžio nužudymo dieną, o veiksmas paremtas Žaklinos interviu amerikiečių žurnalui „Life“. Tąkart pirmoji šalies dama pirmą ir vienintelį kartą po tragedijos atvirai papasakojo, kaip jautėsi tapusi našle. Filme išvysime ir kultiniais tapusius pirmosios ledi (ją vaidina Natalie Portman) kostiumus, šių autorė – į „Oskarą“ pretenduojanti dizainerė Madeline Fontaine.
Keli Žaklinos kostiumai
* Rožinis „Chanel“ kostiumėlis ir tokios pačios spalvos skrybėlaitė. Juos Žaklina dėvėjo tragedijos dieną. Po išpuolio Dalase (Teksaso valstijoje) į Baltuosius rūmus moteris važiavo vilkėdama tą patį drabužį – paženklintą mylimojo kraujo dėmėmis. „Jackie nepersivilko šio kostiumo. Taip ji tarsi norėjo savo sielvartu pasidalyti su tauta“, – pirmosios ledi apsisprendimą komentuoja N. Portman.
* Laidotuvių apranga ir vualis. Pastaruoju Žaklina veikiausiai norėjo prisidengti nuo patriarchališkai nusiteikusių žmonių žvilgsnių, kadangi tai buvo pirmas kartas, kai pirmoji šalies ledi dalyvavo laidotuvių procesijoje.
* Raudonas vilnonis kostiumėlis ir perlų vėrinys. Taip atrodydama Žaklina pirmą kartą istorijoje į Baltuosius rūmus įsileido televiziją. Šią transliaciją per CBS amerikiečiai stebėjo 1962 m. Valentino dieną.
* Žalsva ilga berankovė suknelė. Realybėje pirmoji ledi panašia į šią suknele vilkėjo koncerte Vienoje, kai jos dešinėje sėdėjo Sovietų Sąjungos vadovas Nikita Chruščiovas.
* Juoda suknelė. Šis drabužis – tobuliausias Žaklinos itin mėgtos prabangios klasikos pavyzdys.
LIŪTAS
Režisieriaus Garth'o Davis'o pagal tikrą istoriją sukurtoje dramoje „Liūtas“ apie tai, kaip traukinyje užmigęs penkiametis indas Saroo atsidūrė Kalkutoje, toli nuo šeimos, ir kaip su jį įvaikinusia šeima išvažiavo į Australiją, vaidina Dev'as Patel'is. Filmo „Lūšnynų milijonierius“ žvaigždės įkūnijamas suaugęs Saroo mėgina ieškoti savo tikrosios šeimos ir namų. Dalijamės interviu, spausdinto laikraštyje „The Guardian“, ištrauka. Nuo kovo 1 d.
„Bastille“
Kovo 3 d. 20 val. Vilniuje, „Siemens“ arenoje, pasirodysiančios šios britų grupės koncertas – pasaulinio turo „Wild Wild World“ dalis. Jo metu britai pristatys 2016-ųjų rugsėjo mėnesį pasirodžiusį albumą.
„Lemon Joy“
Grupė tęsia savo albumo „Willkommen“ pristatymo turą po Lietuvą. Šis albumas buvo išleistas po penkerių metų pertraukos ir jau yra septintasis studijinis „Lemon Joy“ darbas. Jį sudaro 11 kūrinių: „Be atšvaitų“, „Mūsų nepakeis“, „Su pirma saulės šviesa“, „Tiks ir tau“, „Willkommen“, „Tik iškart, tik stipriau“, „Kelintą laukt tavęs“, „Ylang Ylang“, „Šok“, „Kita diena“, „Pabėgimas“. Šios dainos skambės kovo 2 ir 3 d. įvyksiančiuose koncertuose Kaune, centre „Renginių oazė“ (pradžia – 19 val.), kovo 10 d. – Šiauliuose, „Saulės“ koncertų salėje (pradžia – 18 val.).
Parodos
12 moterų
Šiuolaikinio meno centre veikia tapytojos Patricijos Jurkšaitytės personalinė paroda „Nacionalinė portretų galerija“ (kuratorė – Asta Vaičiulytė).
Šioje galerijoje rikiuojasi dvylika jaunų moterų portretų. Pritemdytoje centro salėje raudonomis sienomis eksponuojamus darbus vienija renesansinės tapybos estetika – uždarumas ir neprieinamumas. Nutapytas gražias merginas galime tik apžiūrėti, bet jos nei savęs (nors tarp jų yra ir gana atpažįstamų veidų), nei mūsų neatliepia. Patricijos Jurkšaitytės tapybos darbai išsiskiria statiška metafizine erdve. Iki kovo 12 d.
Deramas saugojimas
Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“ veikia grafikos ir piešinių paroda „Iš Povilo Ričardo Vaitiekūno kolekcijos“. Tapytojas Povilas Ričardas Vaitiekūnas yra sukaupęs solidų XX a. tapybos, grafikos, piešinių, objektų, skulptūrų ir periodinės spaudos rinkinį. Kolekcijos pagrindą sudaro ryškių dailės istorijos asmenybių bei šiandien aktyviai tebekuriančių klasikų kūriniai. Rinkinyje taip pat esama menkai žinomų ir savamokslių marginalų bei pavienių užsienio menininkų darbų. Šioje parodoje pristatomi piešiniai, estampai, knygų iliustracijos, smulkieji spaudiniai (ekslibrisai, naujametiniai sveikinimai ir kt.), rodoma žanrų, stilių, išraiškos priemonių, technikų įvairovė.
Iki šiol niekur nerodyta asmeninė P. R. Vaitiekūno kolekcija aktuali ne tik dėl meninės vertės. Ji vaizdžiai liudija ir XX a. Lietuvos kūrėjų bendruomenės puoselėtas tradicijas – kultūros renginius, diskusijas, kūrinių mainus ir pan. Oficialaus dailės gyvenimo užkulisius praskleidžia pluoštas darbų, sukurtų per privačius menininkų susibūrimus. Tokie eksperimentiniai kūriniai, atsiradę dėl laimingo atsitiktinumo, nes po ranka laiku pasitaikė pieštukas, yra sklidini akimirkos polėkio ir dažnai netikėtai atsiveria visai kitokią gerai žinomo autoriaus pusę. Tik ypatingas P. R. Vaitiekūno akylumas ir atida lėmė, kad kai kurių dailininkų kūriniai išliko iki šių dienų. Iki kovo 4 d.
