1 „Patvirtinta kopija“ (režisierius – Abbas'as Kiarostami'is)
Šiais metais viena iš retrospektyvų skirta Abbas'ui Kiarostami'iui, pernai išėjusiam anapilin. Šis Irano režisierius kino pasaulio kontekste išsiskiria savo unikalia stilistika, be galo poetišku kinu. Pasak Jean'o Luc'o Godard’o, „kinas prasidėjo D. W. Griffith'u, o baigėsi Abbas'u Kiarostami'iu“.
Siūlau pasirinkti bent vieną jo filmų – kad ir „Patvirtintą kopiją“, pirmąją juostą, sukurtą užsienyje. Juliette Binoche už vaidmenį šiame filme Kanų kino festivalyje gavo geriausios aktorės apdovanojimą.
Režisierius sakė, kad filmas atsirado dėl J. Binoche – jis jai papasakojo sugalvotą istoriją, ir būtent jos reakcija pastūmėjo jį parašyti scenarijų.
Filme pasakojama apie Toskanoje susitikusius vyrą ir moterį. Iš pradžių, regis, jie – nepažįstamieji. Vėliau, kai kavinės darbuotoja juos palaiko sutuoktiniais, ši mintis moterii ir vyrui visai patinka ir jie pradeda improvizuoti. Bet ar iš tikrųjų? O galbūt jie tikrai susituokę? Visą filmą to klausite savęs, kitų, o ši paslaptis ir yra režisieriaus vizitinė kortelė. Nėra vienos tiesos ar tikrovės. Jei priimsite A. Kiarostami'io žaidimo taisykles, filmas jums labai patiks.
2 „Mokinys“ (režisierius – Kiril'as Serebrenikov'as)
Garsaus teatro ir kino režisieriaus K. Serebrenikov'o filmas kritikų laikomas kol kas pačiu geriausiu jo kūriniu. Filmas paremtas vokiečių dramaturgo Marius'o von Mayenburg'o pjese „Kankinys“, pagal kurią spektaklį buvo pastatęs ir Oskaras Koršunovas.
Istorijos pagrindinis personažas – paauglys Venia. Jis gyvena su vieniša motina. Vaikinas pradeda skaityti Bibliją, čia randa visus atsakymus į jam rūpimus klausimus.
Filme, kaip ir pjesėje, apmąstomas religinio ekstremizmo vaidmuo visuomenėje. Ar iš tikrųjų Šventajame Rašte kalbama tik apie meilę ir pagarbą kitam? Atskleidžiamas mokyklos neveiksnumas tvarkantis su problemiškais mokiniais ir motinos bejėgiškumas. Kartu režisierius kuria ir dabartinės Rusijos satyrą, kai V. Putin'o vadovavimo metais labai sustiprėjo ortodoksų Bažnyčios įtaka visuomenei.
3 „Tobuli melagiai“ (režisierius – Paolo'as Genovese'ė)
Lankomiausias praėjusių metų Italijos filmas. Režisierius, regis, užduoda paprastą klausimą – ar gerai pažįstate savo antrąją pusę ir draugus?
Kad atsakytų į šį klausimą, viena filmo personažių pasiūlo pažaisti iš pažiūros nekaltą žaidimą: visi vakarienės svečiai mobiliuosius telefonus sudeda ant stalo, kiekviena trumpoji žinutė perskaitoma garsiai, į kiekvieną skambutį atsiliepiama įjungus garsiakalbį. Tikslas – įrodyti, kad nė vienas neturi ko slėpti. Tačiau argi taip būna?.. Ir ar tikrai norėtumėte viską sužinoti apie savo antrąją pusę? O gal vis dėlto geriau kai ką pasilikti tik sau? Režisierius siūlo abi galimybes, o jums tiesiog reikia pasirinkti, kuri leidžia gyventi ramiau. Prisipažinkite, juk ne viena(-s) iš mūsų bent kartą slapčia yra patikrinusi(-ęs) partnerio elektorininį paštą ar telefoną.
4 „Raudonas vėžlys“ (režisierius – Michael'is Dudok'as de Wit'as)
Ši juosta nominuota „Oskaro“ apdovanojimui kaip geriausias animacinis 2016-ųjų filmas. Daniel'io Defoe romano „Robinzonas Kruzas“ istoriją primenančiame pasakojime žmogus susiduria su gaivališka gamta, yra supamas tykios paslaptingos atmosferos. Tai vienas iš retų filmų, kuris nukels jus į kitą pasaulį ir nereikalaus sutelkti dėmesio į personažų vystimąsi ar dialogus, nes pastarųjų filme visiškai nėra. Meditatyvus filmo stilius priverčia susimąstyti apie svarbiausius gyvenimo klausimus: santykių svarbą, kito priėmimą, gebėjimą gyventi kartu paminant savo ambicijas, nes gamtos masteliais jos atrodo labai menkos.
Šis filmas – ne tik suaugusiesiems, jis puikiai tinka ir vaikams.
5 „Amerikietiška pastoralė“ (režisierius – Ewan'as McGregor'as)
Ewan'as McGregor'as debiutuoja kaip režisierius. Ir pasirinko jis ekranizuoti Pulicerio premija apdovanotą ne paties lengviausio Amerikos rašytojo Philip'o Roth'o romaną „Amerikietiška pastoralė“. Filmo veiksmas vyksta pokario Amerikoje. Pagrindinis herojus Seimuras susikūręs nuostabų gyvenimą: vedęs Naujojo Džersio grožio karalienę, perėmęs tėvo verslą, susilaukęs dukters. Gyvenimas, regis, – kaip iš atviruko...
Prasidėjus studentų sukilimams prieš Vietnamo karą, protestams prieš rasinę nelygybę, Seimuro duktė prisijungia prie protestuotojų. Viena iš versijų – merginos maištas prieš sistemą yra ir maištas prieš idealius ir gražius tėvus. Visos(-i) buvome paaugliais arba jau turime paauglius vaikus, tad McGregor'ui neblogai pavyksta perteikti sudėtingus tėvų ir bręstančių vaikų santykius. Šeimos tragedija tampa ir visos tautos vertybių kvestionavimu, juk šeima yra visuomenės mikrokosmosas.
6 „Užtvanka“ (režisierė – Laura Schroeder)
Režisierės iš Liuksemburgo filmas įtrauktas į viena drąsiausių Berlyno kino festivalio programų laikomą „Forum“. „Užtvankoje“ vaidina Isabelle Huppert ir jos dukra Lolita Chammah. Jos įkūniją motiną ir dukrą, tad istoriją tai daro dar įdomesnę. Pasakojama apie tai, kai Ketrina (Chammah) po dešimties metų pasirodo ant motinos (Huppert) namų slenksčio, mat ši augina Ketrinos dukterį Albą.
Šioje istorijoje apie Ketrinos bandymą vėl prisijaukinti dukterį atsiskleis visų trijų personažių užspaustos nuoskaudos, frustracijos.
Tai labai subtili drama, puikūs Isabelle's Huppert ir Lolita'os Chammah vaidmenys. Pastaroji iš motinos paveldėjo visas geriausias savybes: ir grožį, ir stiprų charakterį, ji atsiskleidžia ir kaip profesionali aktorė. Beje, nepraleiskite ir festivalio atidarymo filmo „Ji“, kuriame pagrindinį vaidmenį kuria taip pat I. Huppert, – kalbama, kad už jį aktorė pagaliau turėtų gauti „Oskarą“.
7 „Sieranevada“ (režisierius – Cristi Puiu)
Rumunų Naujosios bangos pradininkas Cristi Puiu grįžta su nepaprastai originaliu ir šmaikščiu filmu, praėjusiais metais jis buvo įtrauktas į pagrindinę Kanų konkursinę programą. Dažnam rumunų Naujoji banga asocijuojasi su niūriu, realistiniu ir lėtu kinu, o šis filmas visiškai kitoks. Ir, nors trunka tris valandas, jos prabėgs nepastebimai.
Beveik visas veiksmas vyksta bute, kuriame susibūrusi didelė šeima mini mirusio tėvo ketvirtines. Režisierius stebi komiškų ir dramatiškų situacijų kupiną mikrokosmosą: kiekvienas šeimos narys tiki tik sava tiesa, pvz., komunistė močiutė savo aštriu liežuviu gali pravirkdyti ne vieną giminės narį...
Viskas taip natūralu, artima ir komiška, kad ne viena(-s) prisiminsite, kaip kartais giminės susibūrimas tampa tikru galvos skausmu.
8 „Paskutinė šeima“ (režisierius – Jan'as P. Matuszyński'is)
Jauno lenkų režisieriaus nepaprastai brandus debiutinis pilnametražis filmas. Gdynės kino festivalyje jis tapo favoritu: pagrindinį prizą skyrė ne tik žiuri, jį geriausiu išrinko ir žiūrovai.
Pasakojama apie garsų lenkų dailininką, fotografą, skulptorių Zdzisław'ą Beksiński'į, jo sūnų Tomek'ą, žmoną Zofia'ą ir kartu gyvenančias vyro bei žmonos motinas. Vaizduojama keliasdešimt šeimos gyvenimo metų, tad kamera nelenda herojams į akis, jie stebimi išlaikant distanciją. Taip išvengiama perdėto dramatizmo, žiūrovui nesiekiama prikišti emocijų ir kartu leidžiama įsijausti į herojų gyvenimą – pamatyti visą jo siaubą, kančias, absurdą, kūrybiškumą ir meilę. Jei perskaitysite dailininko biografiją, žinosite, kuo baigsis filmas. Jame daug mirties, tačiau režisierius tikrai nenori tapyti beviltiško šeimos portreto ar banaliai teigti, kad visi mirsime. J. P. Matuszyński'iui veikiau svarbu suvokti, kad mirtis yra neišvengiama, kad reikia išmokti ją ir baimę prisijaukinti bei vis tiek gyventi toliau.
Tai filmas, po kurio ne iškart norėsis kalbėti, galbūt bus net sunku suformuluoti mintis. Tam prireiks laiko.“
