Vienas iš dešimties didžiausių Italijos miestų, šalies šiaurėje esančio Emilijos-Romanijos regiono sostinė Bolonija žinoma kaip studentų erdvė, nes čia įsikūręs seniausias pasaulyje universitetas, jam – beveik tūkstantis metų. Dar miestas garsus portikais – atvirais prieangiais su kolonomis.
Sudėjus jų visų ilgį, išeina beveik 40 km. Sako, kad, lietui lyjant, Boloniją galima apeiti nesušlapus. Portikai ėmė dygti XI–XII a., kai mieste pradėjo daugėti gyventojų, jis tapo svarbiu prekybos ir amatų centru, – prireikė erdvių, kuriose galėtų vykti viešasis gyvenimas lyjant, sningant ar tvieskiant saulei. Ilgainiui portikai tapo privalomu kiekvieno naujo statinio elementu. Šiandien juose taip pat prekiaujama, pietaujama, sėdima vakarais prie taurės vyno.
Informacija apie universitetą ir portikus yra visiems prieinama. Kai draugė italė, paklausta apie Bolonijos įdomybes, pataria pasidomėti septyniomis miesto paslaptimis, suklūstu. Paslaptys? Ar dar yra kas nors, kas neskelbiama turistiniuose giduose? Poetė, rašytoja, literatūros kritikė ir kovotoja už gyvūnų teises Margaret Atwood rašė: „Geriausias būdas išlaikyti paslaptį yra apsimesti, kad jos nėra.“ Iš tikrųjų internete informacijos apie Bolonijos paslaptis anglų kalba labai nedaug, paklausti vietiniai ne visas ir išvardija – nežino arba neprisimena. Didžiausius Italijoje užsieniečių būrius pasiglemžia Roma, Venecija, Florencija. Turistų pražiūrėtai Bolonijai, matyt, taip lengviau saugoti paslaptis. Ar nuodėmė jas atskleisti? Šiuo atveju – ne.
Septynios didžiosios paslaptys
Atverti Bolonijos paslapčių išsirengiu lydima psichologės Stefanijos, – jai šis miestas yra gimtasis. Vietos mažulyčiam automobiliui pastatyti miesto centre ieškome gerą pusvalandį, mat gatvės ir kiemai užgrūsti, nors valandai palikti čia mašiną kainuoja du eurus, o į senamiestį įleidžiami tik automobiliai, kurių savininkai turi specialius leidimus. Nedidukės Bolonijos (mieste – apie pusę milijono gyventojų, priemiesčiuose – dar tiek pat) reljefas tolygus, tad labai tinka važinėti dviračiu, tai darančiųjų čia apstu. Savaitgaliais pagrindinė centro alėja Nepriklausomybės gatvė (Via dell’Indipendenza) tampa pėsčiųjų zona. Ant automobilių užkardų kabantis užrašas žmones kviečia nekliudomus mėgautis „apsipirkimu ir kultūra“. Klausiu, kodėl pirmiausia ne „kultūra“? Stefanija sukdama galvą link dailaus apvalaus kolonomis puošto pastato su erdviu balkonu atsako: „Kadaise žmonės čia rinkdavosi šokti. Šiandien, kaip matai, įsikūrusi eilinė drabužių parduotuvė.“ Kapitalizmas toks – visur vienoda ir svarbu pinigai.
Nuo XII amžiaus Boloniją raizgė vandens kanalai, panašūs į esančius Venecijoje.
Vis dėlto Stefanija nusiteikusi gerai – pradeda dalytis savo gimtojo miesto grožiu.
Pirmoji paslaptis. Langelis į Veneciją
Nuo XII amžiaus Boloniją raizgė vandens kanalai, panašūs į esančius Venecijoje. Pramonės miestui tai buvo itin svarbu – jais plukdytos medžiagos, gaminiai ir kt. XIX a. pradžioje kanalai pradėti užkasinėti, o ant šių „kapų“ imti tiesti ratuoto transporto keliai. Požeminis vandens kelių tinklas sudaro apie 60 km. Ne visi kanalai palaidoti po žeme. Vienas išlikusių (Canale delle Moline) ilgai naudotas malūnų reikmėms. Jis matomas atvėrus nediduką Pielos gatvės (Via Piella) sienoje esantį langelį. Taigi paslaptis ta, kad šis miestas yra nei prie jūros, nei prie upės. „Po perkūnais! Kur dingo vanduo? – pakraupsta Stefanija, kai atvėrusios langelį išvystame balas, o ne putojančias bangas. – Pirmą kartą kanalą matau tuščią… Kokia gėda!“ Paslaptis nuseko. O juk ruduo, ir vakar lijo.
Antroji paslaptis. Gėlių turgus
Einant Nepriklausomybės gatvės portikais Didžiosios aikštės (Piazza Maggiore) link, akis pakėlus į lubas arba nuleidus į grindinį, matyti dailūs lotyniški užrašai: „Panis vita“(„Duona yra gyvenimas“), „Canabis protectio“ („Kanapės yra apsauga“) ir kt.
Stefanija sako, kad čia kadaise buvo gėlių turgus ir kad taip įamžinta to laiko paprasto gero gyvenimo filosofija. Duona yra maisto, tad ir išgyvenimo, metafora, o kanapių pluošto drabužiai saugo nuo šalčio. Emilijos-Romanijos regionas buvo kanapių auginimo centras, iš jų gaminti tvirti drabužiai ir virvės. Kaip kažkada Lietuvoje. Deja, šiandien šių išrašytų pamokymų niekas nepastebi, nes akis įbedę į išmaniuosius telefonus.
Trečioji paslaptis. „Nesugedęs telefonas“
Didžiojoje aikštėje esantys Podesta rūmai (Palazzo del Podestà) XIII a. buvo pirmoji miesto valdžios rezidencija, čia sprendimus priiminėjo didysis valdininkas (podestà), teisėjai ir kiti pareigūnai. O rūmų Arengo bokštą laikančiose keturkampį sudarančiose arkose šeimininkavo turgaus prekeiviai. Du žmonės, stovintys įstrižai vienas nuo kito (prie kampų) veidais į sienas, galėdavo puikiausiai susišnekėti. Pajuodę keturi kampai išduoda, kad buvo nugulti šnekėtojų. Oficialiai aiškinama, kad viduramžiais raupsuotieji čia ateidavo išpažinti nuodėmių, tačiau Stefanijos versija kitokia. Pagal ją, aikštėje būdavo skelbiami nuosprendžiai nusikaltėliams, o arkose sėdėję teisėjai galėdavo pasišnekėti negirdimi. Lyg „nesugedęs telefonas“. Dar kitas paaiškinimas susijęs su turgaus prekeivių apgaulėmis – esą taip jie visi slapčia susitardavę nustatyti tam tikras kainas, kad pasipelnytų iš paprastų žmonių.
Ketvirtoji paslaptis. Sudužusi vaza
Aukščiausias Italijoje pasviręs bokštas yra ne Pizoje, o Bolonijoje. Jo aukštis – 97 m, o vadinasi Asinelli pagal stačiusios šeimos pavardę. Kaimynas Garisendos bokštas yra kiek žemesnis – 47 m aukščio – ir pasviręs kur kas labiau. Šiedu bokštai, itališkai taip ir vadinami – Le due torri, yra vieni žymiausių Bolonijos simbolių. Į Asinelli galima užkopti pasigėrėti vaizdais už 3 eurus. Tik sklando prietarai, kad bokštas neša nelaimę studentams: jei užsikars ant jo, nebaigs studijų. Asinelli bokštas kadaise buvo ir kalėjimas, ir mokslinių tyrimų vieta, per Antrąjį pasaulinį karą tarnavo kaip gynybinis įtvirtinimas. Garisendos bokštas keliolika metrų patrumpintas, nes svirdamas būtų rėmęsis į aukštesnįjį kaimyną. Abu statyti XII a., tada prakutę Bolonijos gyventojai ėmė varžytis, kurių rūmų bokštas bus ištaigingesnis, – taip jie demonstravo savo finansinę padėtį ir pinigų teikiamą galią. Anuomet mieste buvo beveik du šimtai bokštų, šiandien jų išlikę apie 20. Vieni palūžo nuo žaibų, gaisrų ar karo, kiti nugriauti saugumo sumetimais. O ta paslaptis? Ant Asinelli bokšto yra sudužusi vaza. Kas ją ten užkėlė ir kodėl, niekas negali paaiškinti.
Penktoji paslaptis. Strėlės
Didžiojoje gatvėje (Strada Maggiore), prie Šv. Stepono aikštės (Piazza Santo Stefano), visai netoli dviejų pasvirusių bokštų, yra XV a. menantis Isolani teismo (Corte degli Isolani) pastatas, arba Isolani namas (Casa Isolani). Įėję į jo portiką pakelkite akis į medines sijas. Jei galva nesisuka nuo aplink įsikūrusių prabangių (ir pirkėjų tuščių) parduotuvių, galima pamatyti tose sijose įstrigusias tris baltas strėles. Gerai, kad sijos nuo amžiaus pajuodusios – strypeliai geriau matyti. Kaip jie čia atsirado? Yra kelios versijos. Anot vienos legendos, naktį trys vagys planavo nužudyti turtuolį pastato savininką, tačiau jų dėmesį esą atitraukė kitame lange pasirodžiusi graži moteris be drabužių, tad vagys strėles netyčia iššovę į portiko lubas. Koks neprofesionalumas! Viena šios legendos versija – kad ta lange netikėtai pasirodžiusi moteris buvo turtuolio tarnaitė, taigi šis jai turi būti dėkingas už išgelbėtą gyvybę. Pagal kitą versiją, namo šeimininkas nusprendė nužudyti savo neištikimą žmoną. Atvykusiems samdytiems žudikams moteris pasirodžiusi lange nuoga, tad šie sutrikę strėles ir paleido ne į ją, o į lubas. Sklando gandas, kad egzistuoja – esą Nepriklausomybės gatvėje – ir ketvirta portikui tekusi strėlė. Kodėl ir ar tikrai, vis dėlto niekas nežino.
Šeštoji paslaptis. Neptūno kūno dalys
Centrinėje miesto aikštėje yra fontanas ir XVI a. statyta Neptūno skulptūra. Kai moralės sergėtoja katalikų bažnyčia liepė skulptoriui Giambolognai sumažinti jūrų dievo lytinį organą, kad neįžeistų visuomenės, šis sutiko, bet iš tikrųjų papokštavo. Žvelgiant į Neptūną iš nugaros, ištiesto jo piršto ir falo kombinacija kuria erekcijos įspūdį. Ši skulptūra yra vienas žymiausių dabartinės Belgijos teritorijoje, flamandų šeimoje, 1529 metais gimusio garsaus Italijos skulptoriaus Giovanni da Bolognos, arba Jeano de Boulogne‘s (tokia tikroji Giambolognos pavardė), darbų. Kai lankiausi, Neptūno fontanas buvo restauruojamas. Stefanija patikino, kad skulptoriaus pokštas tikrai veikia, o juokingiausia, pasak šios ateistės, kad Neptūno ranka su ištiestu pirštu rodo į priešais esančioje rotušėje sėdinčio popiežiaus Grigaliaus XIII statulą. Šis Bolonijoje gimęs popiežius 1582 metais pasirašė dekretą, pagal kurį įsigaliojo Grigaliaus kalendorius. Didelė pasaulio dalis, taip pat ir Lietuva, juo naudojasi ir šiandien.
Aukščiausias Italijoje pasviręs bokštas yra ne Pizoje, o Bolonijoje.
Septintoji paslaptis. Velnio kelionė
Šv. Luko portikas (Portico di San Luca) yra bene ilgiausias pasaulyje. Beveik 4 km ilgio takas jungia miesto centre esančius Saragosos vartus (Porta Saragozza – vieni iš dvylikos viduramžiais senamiestį juosusios gynybinės sienos vartų) ir Šv. Luko Madonos šventovę (Santuario di Madonna di San Luca) ant Guardios kalvos. Iš šios šventovės madonos su kūdikiu paveikslas jau nuo 1433 m. kasmet nešamas į miesto centre esančią Šv. Petro baziliką (Basilica di San Pietro). Procesijos metu portikai turėjo saugoti paveikslą nuo lietaus, mat jis, pagal krikščioniškus šaltinius, tapytas paties šv. Luko – vienos iš keturių evangelijų autoriaus. Mokslininkai įtaria, kad šis paveikslas veikiausiai yra vėlesnė originalo kopija. „Šv. Luko portikas turi 666 arkas, – piktdžiugiškai šypsodamasi sako Stefanija. – Septintoji Bolonijos paslaptis ta, kad šiuo keliu atkeliavo velnias. Juk 666 yra velnio skaičius.“ Smalsauju, o kur šėtonas dabar? „Sprendžiant iš dabartinės padėties pasaulyje, toli nenukeliavo. Liko žemėje!“ – sako Stefanija, ir jos veidas staiga apniunka.
Leisdamosi laiptais žemyn nuo Šv. Luko Madonos šventovės (vietiniai šią vietą vadina tiesiog San Luca; saulėtą dieną jie atvažiuoja čia pasižvalgyti po gamtą ar pasportuoti) prieiname prie jai priklausančių pastatų. Viename yra vadinamoji kūdikių dėžutė, arba pamestinukų ratas. Tokiose metalinėse ar medinėse dėžėse – jos stovėdavo prie bažnyčių ir ligoninių – motinos palikdavo savo kūdikius, kuriais dėl įvairių priežasčių negalėjo ar nenorėjo rūpintis. Ši praktika buvo ypač paplitusi viduramžiais, kai vyravo itin griežtos religijos diktuojamos moralinės normos, kai drausti nesantuokiniai, taip pat „neteisingų“ socialinių sluoksnių žmonių lytiniai santykiai. Taigi dažna jauna moteris, kad neužtrauktų šeimai gėdos, iš tokių santykių gimusių vaikelių atsisakydavo, ir šie augdavo bažnyčiose arba specialiose institucijose. Su Stefanija piktinamės tokiu daugybės žmonių – ir suaugusių, ir vaikų – likimus laužiusiu spaudimu. „Mano močiutė rasta tokioje dėžėje, – prasitaria Stefanija. – Ji taip ir nesužinojo, kas yra jos tikrieji tėvai. Gal mes kokie aristokratai? Gal man priklauso dailus namas Šv. Luco Motinos šventovės papėdėje, o aš apie tai nė nenutuokiu?“ Kai kuriose šalyse kūdikių dėžutės egzistuoja iki šiol, kai kuriose – nelegaliai.
Paslaptys prisitaikėlės
Be septynių didžiųjų Bolonijos paslapčių, į šį titulą pretenduoja kelios prisitaikėlės. Stefanija jas vadina aštuntąja ir devintąja paslaptimis. Aštuntoji – tai siuvėjo kapas Šv. Stepono bazilikoje (San Stefano Basilica), dar žinomoje Septynių bažnyčių (it. Sette chiese) pavadinimu, nors kompleksą sudaro keturios. Vyro profesiją išduoda ant kapo prilipdytos metalinės žirklės, – aš būčiau spėjusi, kad čia palaidotas kirpėjas. Devintoji – ant pastato šalia Šv. Stepono bazilikos esančios bauginamai nuteikiančios akmeninės galvos, kurių viena yra velnio. „Tai va kur jis apsistojo!“ – juokiasi Stefanija.
Dar viena paslaptis prisitaikėlė, anot mano gidės, – jokia paslaptis. Neva ant kažkurio Bolonijos universiteto stalo įrėžta lotyniška frazė „Panum resis“. Ji reiškia, kad bet koks sprendimas turi būti paremtas žiniomis ir išmintimi. Deja, šio užrašo niekas nėra matęs.
Tamsios paslaptys
Bolonijoje dar apstu viešų paslapčių, apie kurias vengiama garsiai kalbėti siekiant nesusigadinti nuotaikos. Dabartinė miesto realybė tokia, kad centrinėje traukinių stotyje, nuošalesnėje platformoje, nakvoja dešimtys žmonių, bėgančių nuo karo Sirijoje, JAV bombų Irake ar Afganistane. Jiems Italija nesuteikia pakankamai pagalbos, o gera darančių piliečių pasirūpinti į bėdą pakliuvusiais pabėgėliais neužtenka. Net vietos policija, paprastai nevengianti smurto (legalaus ar ne) prieš namų ir tėvynės netekusius atvykėlius, laikinų traukinių stoties gyventojų neliečia. Bolonijos gatvėse gausu įvairaus amžiaus žmonių, prašančių išmaldos, ir Stefanija sako nepamenanti laikų, kai socialinė padėtis buvusi tokia bloga. Šiandien išmaldos priversti prašyti vyresnio amžiaus italai, jauni imigrantai afrikiečiai, pusamžės įvairių tautybių moterys. Šioms, jei ir turėtų pinigų, išsinuomoti kambarį studentų pilname mieste labai sudėtinga, mat jaunimas su vyresniais asmenimis butu dalytis nelinkęs. O ir jauniems žmonėms nelengva. Bolonijoje antrus metus gyvenanti Stefanijos draugė iš Italijos šiaurės pasakoja girdėjusi atvejų, kai studentai turėjo mesti mokslus seniausiame pasaulio universitete, nes neišgalėjo susimokėti buto nuomos ir jiems būtų tekę gyventi gatvėje arba galbūt – toje pačioje stotyje.
Legenda byloja, kad tradicinio Bolonijos patiekalo tortelinių atsiradimo istorija susijusi su Veneros bamba.
Vardo paslaptys
Bolonija turi kelias pravardes. La Dotta – Išsilavinusioji – gestas miesto universitetui, seniausiam pasaulyje (jis įkurtas 1088 metais). La Rossa – Raudonoji – prilipo dėl miesto stogų spalvos ir (arba) į kairę linkstančių gyventojų pažiūrų. La Grassa – Storoji – reiškia kelių patiekalų pietus. Juos patartina valgyti – jei ne namuose – vienoje iš maistą ruošiančių viešųjų įstaigų: bare, tratorijoje arba restorane (osteria, trattoria, ristorante). Šiandien skirtumai tarp šių įstaigų beveik ištirpę, o anksčiau vadinamoji osteria buvo vyno baras, šio meniu sudarydavo du ar trys patiekalai. Jie nebuvo rašomi ant popieriaus, nes kasdien, atsižvelgiant į metų laiką ir turgaus prekių asortimentą, buvo keičiami. Tratorijos paprastai buvo šeimos užeigos, jose vyravo nepretenzinga aplinka ir švieži vietiniai patiekalai. Restorano klientai galėjo tikėtis išsamaus meniu, patiekalų fiksuotomis kainomis, pasitempusio personalo aptarnavimo ir atitinkamos sąskaitos. Šiandien Bolonijoje, kaip ir kituose Italijos miestuose, gausu šiuolaikinių moderniai įrengtų užeigų, kuriose patiekalai brangūs ir nebūtinai geriausi mieste.
Kur skaniai pavalgyti
Geriausiai – ne pačiame miesto centre, o kiek atokiau. Ten, kur staltiesės baltos (jos keičiamos kaskart klientams pavalgius), o padavėjai bendrauja neužrietę nosių ir valgiaraštį dažnai pristato iš atminties.
* „Trattoria Meloncello“ (Via Saragozza 240A, www.trattoriameloncello.it). Viena seniausių tratorijų Bolonijoje (1918 m.) įsikūrusi prie pat Meloncello arkos (Arco del Meloncello) ir ilgiausio miesto portiko, vedančio į Šv. Luko Madonos šventovę. Tradiciniai virti miltiniai patiekalai (tortellini, tagliatelle ir kt.) gaminami čia pat, todėl yra labai skanūs. Tik kainos kiek didesnės nei kitose panašiose vietose. Ant sienų kabo per beveik šimtmetį čia apsilankiusių menininkų, kitų garsių žmonių nuotraukos, padėkos už nuostabų maistą ir palinkėjimai.
* „Banco 32“ (Via San Gervasio 3A, www.banco32.it). Prie pat istorinio Žolelių turgaus (Mercato delle Erbe) įsikūręs restoranėlis specializuojasi gaminti žuvų ir jūrų gėrybių patiekalus. Meniu kasdien kinta, visi produktai itin švieži – tiesiai iš turgaus (restorano šūkis: „Turgaus virtuvė“). Dienos valgiaraštis tinka norintiesiems papietauti, o vakare patiekiami žuvų užkandžiai su aperityvu.
* „Pinterrè“ (Via Mazzini 170, www.pizzeriaristorantepinterre.com). Čia galima prisivalgyti kaip paršeliui, jei kaip gobšuolis užsisakai užkandžių (antipasti), pirmąjį patiekalą (primo pasto) ir dar įveiki desertą. Restorano virtuvė įkvėpta neapolietiškos, galima rinktis iš mėsos, žuvų patiekalų ir picų – paprastų arba pagamintų pagal Neapolio tradicijas. Pietums staliuką verta užsisakyti iš anksto, nes vietinių antplūdis didžiulis.
* „Le Rose“ (Via di Corticella 90, www.lerosebologna.it). Iki „Rožių“ – ketvirtis valandos pėsčiomis nuo centrinės geležinkelių stoties. Dauguma šio balto (baltos staltiesės, baltos sienos) restoranėlio lankytojų – vietiniai. „Le Rose“ yra rankų darbo makaronų su įvairiais padažais, žuvų ir jūrų gėrybių patiekalų, nuostabių picų.
Ką valgyti Bolonijoje?
* Torteliniai (tortellini). Tai rankų darbo į koldūniukus panašūs miltiniai kukuliai, paprastai – su mėsos įdaru. Valgomi su mėsiniu padažu arba sriuba. Tradicinis Bolonijos patiekalas. Legenda byloja, kad tortelinių atsiradimo istorija susijusi su Veneros bamba. Esą kai deivė, keliaudama iš Bolonijos į Modeną, sustojo pakelės užeigoje, virėją taip sužavėjo jos grožis, kad šiam paliudyti jis pagamino pirmąjį tortelinį.
* Ragù. To, ką vadiname bolonietišku padažu ir pilame ant spagečių, Bolonijoje nėra. Tradicinis Bolonijos padažas (šio pagrindas yra mėsa) išsiskiria specialiu ruošimo būdu. Dažniausiai patiekiamas prie tortelinių arba lazanijos ir vadinamas ragù.
* Lazanija (lasagna). Bolonija ne vienintelė bando įrodyti, kad lazanija išrasta būtent čia, – Emilijos-Romanijos regionas nuo seno garsėja itin skaniais makaronais ir iš jų gaminamais patiekalais.
* Mortadela (mortadella). Tradicinė Bolonijos kiaulienos dešra su lašinių gabaliukais. Patiekiama kaip užkandis – itin plonai supjaustyta su duonele, kietuoju sūriu ir saulėje džiovintais pomidorais.
* Duonelės (tigella, crescentina, piadina). Specialios Emilijos-Romanijos regiono duonelės valgomos kaip užkandis su sūriu, daržovėmis ar kumpiu. Vadinamoji piadina yra plonesnė už kitas, maždaug 20 cm skersmens, tinka sumuštiniams gaminti.
* Pica (pizza). Pica su jūrų gėrybėmis, įvairių rūšių kumpiu ir dešra, keliais sūriais, bulvėmis, paprikomis Italijoje yra verta nuodėmės.
* Ledai (gelato) Italijoje yra nepaprastai gardūs. Vieni populiariausių – pistacijų skonio.
