Atakamos nepasiekia per kalnus nepajėgiantys persiristi lietaus debesys. Ištroškusi ji gali palaižyti tik kartkartėmis atslenkantį rūką – vienintelį drėgmės šaltinį. Dykuma driekiasi iki pat Ramiojo vandenyno, bet garai virš šalto vandenyno šaltu oru neišsilaiko, krituliais virsta labai retai, tad ir dykumos pakraščius tik kartkartėmis paglosto drėgnas rūkas.
Diena
Atakama beveik dvigubai didesnė už Lietuvą, bet kritulių čia iškrenta 200–300 kartų mažiau. Iš viso per metus – vos tris milimetrus! Ašaros, bet ir tiek užtenka čia kur ne kur įsitaisiusiems šio krašto gyventojams.
Tai – kažkada į dykumą plūstelėjusių aukso, sidabro, vario, kitų mineralų, natrio salietros ieškotojų palikuonys. Kadaise jų protėviai rausė ir kasė sausą dykynę nesustodami. Ilgainiui dėl Atakamos pasienio ribos pradėjus kovoti Čilei ir Bolivijai, įsiplieskė Ramiojo vandenyno karas. Dabar likę tik apleisti, griūvantys kasyklų miesteliai. Ir tyla.
Atakamos sostine vadinama oazėje įsikūrusi San Pedro de Atakama buvo paleolito civilizacijos centras, dabar tai – turistų bazė. Iš čia keliautojai leidžiasi tyrinėti atokesnių dykumos vietų. Čia yra ir ispanų statyta bažnyčia, ir šveicariškų desertų kepyklėlė, ir sumuštinių kioskelių, ir vakarietiškų kavinių, šiose, siurbčiodamas kavą ir ragaudamas veganišką pyragą, gali ganyti akis po kalnų ir ugnikalnių viršūnes.
Per metus Atakamoje iškrenta vos trys milimetrai kritulių! Bet ir tiek užtenka čia kur ne kur įsitaisiusiems šio krašto gyventojams.
O aplink laksto lamų giminaičiai guanakai, vikunijos, šokinėja žiogai, šmirinėja raudonieji skorpionai, driežai, skraido drugeliai, kolibriai, po druskos ežerus braido laibakojai flamingai, netoliese bėgioja pilkosios lapės, pelės, šinšilos. Pakraščiuose, prie vandenyno, galima pamatyti pingvinų, ruonių, jūrų liūtų. Gyvybės čia nedaug, kai kur visai nėra, nes dirvožemis negyvybingas – lyg Marse, bet kartais suskeldėjusi, dulkėta dykuma pražysta, tik spėk tą žydėjimą pagauti.
Vakaras
Kelias per dykumą rangosi kaip tingus ungurys, išmestas į sausumą, – nuo jūros iki kalnų perėjų, nuo Peru per Čilę iki Bolivijos ar Argentinos. Tolstant nuo vandenyno, kylant į kalnus, kyla ir vėjas, retėja oras, o šis čia toks pat sausas kaip žemė. Šiek tiek ima trūkti deguonies, kvėpuoti darosi sunkiau, bet, lėtai ir giliai įkvėpę, važiuojame toliau. Rytuose Atakamos lygumos ribojasi su Domeikos kalnagūbriu – sausiausia kalnų grandine Žemėje. Vienur teigiama, kad žymus geologas, mineralogas, etnologas, profesorius, universiteto rektorius, Čilės garbės pilietis Ignotas (arba Ignacio, Ignacy) Domeika (arba Domeyko) buvo lenkas, kitur – kad lietuvis, gimęs dabartinės Baltarusijos teritorijoje, lenkiškai kalbančių lietuvių bajorų šeimoje. UNESCO iniciatyva, 2002-ieji buvo paskelbti Ignoto Domeikos metais, komisijos pranešimuose šis mokslininkas įvardytas tiesiog pasaulio piliečiu. Vilniaus universiteto absolventas, 1831 m. Sukilimo dalyvis Domeika į Čilę atvyko 1838-aisiais. Be minėto kalnagūbrio, šio žmogaus vardu vadinami daugiau nei septyniasdešimt įvairių objektų ne tik Žemėje, bet ir kosmose. Tai – ir vario rūdos mineralas (domeikitas), ir asteroidas, ir salietros kasykla Atakamos dykumoje, ir lapių rūšis (Canis domeykanus), ir fosilijos (Nautilus domeykus ir Amonitus domeykanus).
Sąsajos su Lietuva Atakamos dykumoje – netikėtas atradimas. Pažindamas pasaulį, geriau pažįsti ir savo namus. Ir gali aprėpti viską – nuo Medvėgalio kalno, Baltijos jūros iki Atakamos druskos dykynių, lagūnų, šokoladinių kalnų, snieguotų ugnikalnių, iš gelmių trykštančių geizerių. Atakamoje, leidžiantis saulei, visa nusidažo rausvais, raudonais, oranžiniais ir violetiniais atspalviais. Temstant tiršta šviesa aptaško, nuspalvina kalnų ir ugnikalnių viršūnes, greitai nuvarva, ir tada lėtai atšliaužia šaltis, apsiveja kojas, ima sliuogti aukštyn ir smelktis giliai po oda. Netrukus apipina kaklą, ima kandžioti skruostus. Pradedu siaustis vieną rūbą po kito.
Naktis
Čia dėl aukščio retesnis oras, sunkiau kvėpuoti, kūnas greičiau pavargsta, ima dusulys. Beveik nėra debesų, dangus atviras ir gilus. Naktis užgriūva ne tik šalčiu, bet ir tamsa – juoda, tiršta. Kažkur vidury dykynės, toli nuo miestų ir miestelių, nėra jokios šviesos, todėl atrodo, kad žvaigždės žiba labai aštriai. Jų vis daugėja, regis, matai, kaip jos juda skliautu, šoka, kaip dykumą iš viršaus apkabina Paukščių Takas.
Kaip eisi miegoti, kai lauke – toks performansas? Čia ne tik sausiausia, bet ir astronominiam smalsumui patenkinti viena tinkamiausių vietų pasaulyje, tad veikia ne viena observatorija, – skaidrus žvaigždžių suvarpytas dangus joms nuolat duoda darbo.
Čia ne tik sausiausia, bet ir astronominiam smalsumui patenkinti viena tinkamiausių vietų pasaulyje.
Visa Žemės istorija įsirėžusi Atakamos odoje, užkoduota jos raukšlėse. Gali būti, kad tai – seniausia dykuma Žemėje, kai kurios jos vietos neragavo drėgmės jau 200 milijonų metų. Net kai kurių kalnų viršūnės, išstypusios iki 6 tūkstančių metrų, yra nuogos, jų nedengia kitur įprasti lediniai apkaustai. Tik ant kelių pačių aukščiausių viršūnių galima įžiūrėti sniego ir ledo.
Saulei tekant, nakties šaltis atslūgsta, atpalaiduoja sukaustytą žemę, sustingusį kūną. Po truputį išsilukštenu iš kelių sluoksnių drabužių, įsidrąsinu, išsitiesusi prieš saulę, atsiveriu. Atsiveria ir Atakamos akys.
Sausros išdžiovintas kūnas trokšta, o plačiai atmerkta žaliai žydra akis kviečia pasinerti. Nemėgstu, bijau šalto vandens, bet dar labiau gąsdina skeldėjanti oda, skirstančios lūpos, šiurkščiai sausi pirštai. Dar pasišildau saulėje, susiriečiu į gemalo pozą ant drėgno akies krašto ir giliai įkvepiu.
Sausais pirštų galais praplėšiu stiklinį vandens paviršių, atspindintį aštrią saulę, kalnų, ugnikalnių viršūnes ir nyru po sūriu lediniu vandens sluoksniu. Skrodžiu vandenį, o vanduo skrodžia mane, susminga į kūną lediniai geluonys, veria kaulus. Svarbiausia – nesipriešinti, pasiduoti, lai veria, būti su kiekvienu tuo dūriu, jį priimti ir paleisti.
Virš galvos praskrenda paukštis – lyg žuvėdra (dykumoj?), suklykia tris kartus, nesuprasi – sveikinasi ar juokiasi. Šoku vidury, sukuos taškydama vandenį, nors norisi sprukti į krantą, palikti šaltį. Atsigulu ant nugaros, plūduriuoju, atpalaiduoju po vieną narelį ir pasiduodu šalčiui, leidžiuosi įsiurbiama, apklojama žvarbaus vandens. Šapelis gilioj Atakamos aky, undinė su per didele banginio skeleto uodega, džiūti pavargusi dykuma, verkianti šaltomis druskuotomis ašaromis.
Trumpa keliautojo atmintinė
Vieta. Atakamos dykuma yra Čilėje.
Atstumas nuo Lietuvos – maždaug 13 000 km.
Plotas – 105 000–128 000 km². Lietuvos plotas – 65 300 km².
Metinis kritulių kiekis Atakamoje – 3–15 mm, Lietuvoje – 600–900 mm.
Aukštis – 2400–6891 m.
Aukščiausias taškas (6891 m) – Òchos del Salãdas (Ojos del Salado), tai aukščiausias ugnikalnis pasaulyje.
Rekomenduojama keliauti spalio–kovo mėnesiais.
Nuotraukos – Bertos Tilmantaitės, Lucas'o Cwierz'o
