MEDININKŲ LINK
Nemėžis istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XIV a. Manoma, kad kunigaikštis Vytautas Didysis čia turėjęs rezidenciją ir dvare apgyvendinęs totorius. Nuo XVI a. dvarą valdė Radvilos, Sapiegos, Chodkevičiai, Oginskiai, Bžostovskiai, Pliateriai, Tiškevičiai.
Paskutinių grafų valdymo laikais buvo pastatyti nauji mūriniai rūmai ir ūkiniai pastatai (kai kurie išliko iki šių dienų). Sovietmečiu dvaro rūmai naudoti radijo stočiai, daug parko medžių iškirsta ir per jo teritoriją nutiesta plento Vilnius–Minskas atkarpa. Dabar Nemėžio kaimas žinomas kaip didžiausios totorių bendruomenės Lietuvoje namai. Čia stūkso viena iš keturių Lietuvoje esančių mečečių. Pirmoji totorių šventovė Nemėžyje buvo pastatyta 1684 m. Sudegusi ji buvo atstatyta 1909 m. ir išliko iki šių dienų.
Bareikiškės
Vladislavo Sirokomlės muziejus
XIX a. menančiame dvarelyje gyveno ir kūrybiškiausius gyvenimo metus praleido lenkiškai rašęs garsus Lietuvos poetas, publicistas Vladislovas Sirokomlė. Čia sukurti 24 jo kūriniai, iš kurių itin vertinama poema „Margiris“, parodanti lietuvių narsą kovose su kryžiuočiais. Dabar čia įkurtame muziejuje saugomi asmeniniai V. Sirokomlės daiktai, knygos.
Dvarelio sode stovi garsiam rašytojui atminti skirtas paminklas, o netoliese išlikęs malūno girnų akmuo, ant kurio sėdėdamas V. Sirokomlė mėgęs kurti. Čia taip pat įsikūręs Vilniaus rajono turizmo informacijos centras, rūsyje įrengta keramikos studija, o kieme – vasaros amfiteatras. Gegužės mėnesį poezijos mėgėjai gali apsilankyti išskirtiniame renginyje „Sirokomlės lyra“.
Medininkų žudynių vieta
1991 m. liepos 31 d. apie 5 val. ryto šioje vietoje buvo įvykdytas sunkus nusikaltimas Lietuvos valstybei: pasienio poste sovietų milicijos ypatingosios paskirties būrio OMON smogikai iš Rygos užpuolė ir sušaudė pasienio darbuotojus. Žuvo septyni pareigūnai – Antanas Musteikis, Stanislovas Orlavičius, Algimantas Juozakas, Mindaugas Balavakas, Juozas Janonis, Algirdas Kazlauskas ir Ričardas Rabavičius. Gyvas išliko tik muitininkas Tomas Šernas.
Minint 20-ąsias tragedijos metines, komplekso teritorijoje pastatyta Rūpintojėlio skulptūra (aut. V. Baublys). Nuo 2007 m. posto vietoje stovi juodo šlifuoto granito vagonėlio pavidalo paminklas su septyniais balto marmuro kryžiais ir žuvusiųjų pavardėmis (aut. Rimantas Buivydas ir Algimantas Šarauskas). Originaliame muitininkų vagonėlyje įrengtas memorialas – nedidelė ekspozicija.
Manoma, kad keturbokštė aptvarinio tipo pilis 15 m aukščio ir maždaug 2 m storio sienomis pastatyta XIV a. pirmojoje pusėje, valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui. Pirmą kartą ši tvirtovė paminėta 1387 m. Kryžiuočių ordino žvalgų kelių aprašuose.
Po Vytauto Didžiojo valdymo pilies svarba sumenko. Tvirtovę XV–XVI a. apniokojo gaisrai. Vėliau Medininkų pilis atlaikė dar daugybę negandų: 1655 m. – maskvėnų antpuolį, 1812 m. – iš Rusijos besitraukiančios Napoleono armijos karius, Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę pradėti pilies atstatymo darbai, o 2012 m. baigtas rekonstruoti pilies donžonas.
Medininkų pilis. V.Kandroto nuotr., knyga "Įdomiausios kelionės po Lietuvą"
Bokšte įkurtos penkios ekspozicijų salės, kuriose galima susipažinti su Lietuvos karyba, ginkluote, fortifikacija.
Medininkų pilies ekspozicija. V.Kandroto nuotr., knyga "Įdomiausios kelionės po Lietuvą"
Juozapinės ir Aukštojo kalvos
293,6 m virš jūros lygio iškilusi Juozapinės kalva susiformavo paskutinio ledynmečio laikotarpiu iš moreninio priesmėlio ir priemolio. Ji laikyta aukščiausiu Lietuvos tašku, kol 2004 m. Vilniaus Gedimino technikos universiteto mokslininkai nustatė, kad visai netoliese esantis Aukštojo kalnas lenkia Juozapinę daugiau kaip 20 cm – jo aukštis 293,84 m.
Aukštojo kalnas priklauso Juozapinės valstybiniam geomorfologiniam draustiniui. 2005 m. šis kalnas oficialiai gavo vyriausiojo baltų dievo – Aukštojo – vardą. Ant jo įrengtas 6 m aukščio apžvalgos bokštelis, į kurį užlipus pasiekiamas 300 m aukštis ir atsiveria įspūdinga panorama.
Vaizdas nuo Aukštojo kalvos. V.Kandroto nuotr., knyga "Įdomiausios kelionės po Lietuvą"
PO VERKIŲ REGIONINĮ PARKĄ
Vilnius
Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija
Verkių regioninis parkas, plytintis rytinėje Vilniaus miesto dalyje, yra mažiausias Lietuvoje, tačiau jame gausu itin vaizdingų objektų, gamtos ir kultūros paveldo vertybių. Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija, įsikūrusi Verkių dvaro teritorijoje, lankytojams siūlo susipažinti su gausybe parengtų maršrutų bei leidinių, dalyvauti kultūriniuose ir etnografiniuose renginiuose.
Taip pat siūlomos dviračių nuomos ir gido paslaugos, suteikiama informacija apie išskirtinius objektus. Pavyzdžiui, susitarus su parko direkcijos specialistais galima aplankyti Antakalnio bunkerius. Lenkijos kariuomenės užsakymu 1924–1926 m. pastatytas penkių bunkerių kompleksas buvo skirtas amunicijos sandėliams, o šiuo metu bunkeriuose glaudžiasi ir žiemoja net septynios šikšnosparnių rūšys.
Verkių dvaro ansamblis (archit. Martynas Knakfusas ir Laurynas Gucevičius) laikomas vienu vertingiausių klasicistinės architektūros paminklų Lietuvoje. Manoma, kad pagonybės laikais Verkiai buvo vyriausiojo krivio Lizdeikos gimtoji vieta. Vėliau iki XIV a. pabaigos ši vietovė priklausė Lietuvos didiesiems kunigaikščiams, o paskui iki XVIII a. pabaigos čia buvo vyskupų vasaros rezidencija. Verkių savininku 1780 m. tapęs vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis inicijavo puošnesnių rūmų statybą (šie rūmai neišliko).
Dvaro sodyboje išsiskiria dvi oficinos, puošnesnė rytinė dažnai palaikoma rūmais. Be šių pastatų, yra išlikusi ledainė, sargo namelis, užvažiuojamieji namai (arklidės), dvi oranžerijos, du vandens malūnai. Nuo 1960 m. Verkių ansamblis priklausė Lietuvos mokslų akademijai, o šiuo metu jame įsteigtas Botanikos institutas.
Verkių dvaro rytinė oficina. V.Kandroto nuotr., knyga "Įdomiausios kelionės po Lietuvą"
Verkių dvaro oficinos interjeras. V.Kandroto nuotr., knyga "Įdomiausios kelionės po Lietuvą"
Stačiašlaitis 10 m aukščio Staviškių piliakalnis, dar vadinamas Naujųjų Verkių vardu, datuojamas I tūkstm. Archeologinių tyrimų metu nebuvo rasta kultūrinio sluoksnio. Vos už 0,5 km į šiaurės rytus nuo piliakalnio dunkso X–XI a. Staviškių pilkapynas. Nuo 2000 m. piliakalnis pritaikytas lankyti: sutvarkyta aplinka, įrengti laiptai. Rytiniame šlaite galime rasti 1928 m. pastatytą Jėzaus skulptūrą.
Žaliųjų ežerų grupę sudaro šeši skirtingo dydžio ir gylio ežerai: Balsys, Mažasis Gulbinas, Gulbinas, Akis, Raistelis, Baraukos Akis, kurie telkšo dviejuose pietryčių ir šiaurės vakarų kryptimis esančiuose dubakloniuose (rinose). Lankytojus labiausiai stebina ir žavi ryškiai žalia šių ežerų vandens spalva, kuri atsirado dėl didelio kiekio ištirpusių karbonatų.
Dėl išskirtinės vandens spalvos ir kilo Žaliųjų ežerų pavadinimas. Šiuos ežerus supantis gamtovaizdis itin išraiškingas ir labai vertingas biologiniu požiūriu – čia gausu į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų. Siekiant juos apsaugoti 1998 m. įkurtas Žaliųjų ežerų valstybinis kraštovaizdžio draustinis.
Balsio ežeras ir regykla
2 km ilgio ir 455 m pločio Balsio ežeras, dar kitaip vadinamas Kryžiuočių ežeru, yra didžiausias ir giliausias iš šešių Žaliųjų ežerų – jo kranto linija siekia 5,2 km.
Legendos byloja, kad Vytauto Didžiojo laikais šiame ežere nuskendę kryžiuočiai, tačiau mokslininkai šio ežero vardo kilmę aiškina kitaip: XVII a. čia buvęs palivarkas, kurį valdę Vilniaus Šv. Kryžiaus bažnyčios vienuoliai bonifratrai, pravardžiuojami kryžiokais, – nuo to ir kilęs ežero vardas. Rytiniame ežero krante įrengta regykla, nuo kurios atsiveria nuostabus Verkių regioninio parko kraštovaizdis.
PO PAVILNIŲ REGIONINĮ PARKĄ
Vilnius
Pūčkorių atodanga
Aukščiausia Lietuvos atodanga – 173 m virš jūros lygio, 65 m virš upės vagos iškilusi 260 m pločio Pūčkorių atodanga – buvo suformuota Vilnios upės sraunių vandenų.
Aukščiausia Lietuvoje Pūčkorių atodanga. V.Kandroto nuotr., knyga "Įdomiausios kelionės po Lietuvą"
Šlaite aiškiai matomos tryshorizontalios dalys, senojo Medininkų apledėjimo storymė. Skirtingo amžiaus morenų ir smėlio sluoksniai labai sujaukti, vietomis statmenai perversti ar su ryškiomis raukšlėmis, išraitytais gumulais, pleištais. 2013 m. atlikti atnaujinimo darbai – atodanga sutvirtinta nekeičiant natūralios struktūros ir augalijos. Teritorija pritaikyta lankyti – įrengtos terasos, laiptai ir nuovažos neįgaliesiems.
Knygos „Įdomiausios kelionės po Lietuvą“ sudarytojas Vytautas Kandrotas rekomenduoja Pūčkorių pažintinį taką: "Pavilnių regioniniame parke įrengtas vidutinio sudėtingumo (reikia užlipti stačiais laiptais į kelias kalvas) 5 km ilgio Pūčkorių pažintinis takas. Didžiąją dalį tako eisite pagal Vilnelę, aplankysite Pūčkorių piliakalnį, XVIII–XIX a. pradžioje statytą Pūčkorių palivarką ir paslaptingus patrankų liejyklos griuvėsius, Pūčkorių atodangą, Belmonto pramogų ir poilsio centrą".
Belmonto malūnas
Belmonto pavadinimas kilęs iš italų kalbos žodžių junginio „bello monte“, kuris reiškia „gražus kalnas“. Išskirtinėje vietoje prancūziškasis malūnas buvo pastatytas 1838 m. Nustojo veikti XX a. viduryje ir neprižiūrimas pamažu pradėjo nykti.
2001 m. malūnas ir jį supantis pastatų kompleksas pradėti restauruoti, atkurtos prarastos dalys. 2006 m. čia įkurtas pramogų ir poilsio centras; aplink gausu etnografinių ir antikvarinių eksponatų, kurie atspindi XIX a. pradžios Lietuvos žmonių gyvensenos bruožus.
Belmonto malūno kriokliai. V.Kandroto nuotr., knyga "Įdomiausios kelionės po Lietuvą"
Nors šioje vietoje dabar likę tik pilies griuvėsių likučiai – buvę pamatai, archeologiniai tyrimai atskleidė, kad XVI–XVIII a. čia stovasarosvėję rūmai buvo 45 m ilgio ir 20 m pločio, o jų sienos buvo 2 m storio. Pietinėje pusėje būta kiemo, apjuosto gynybine siena, prie kurios vakarinės dalies šliejosi kazematai, o pietvakariniame kampe buvo vartų gynybinis bokštas.
1530 m. Vilniaus vyskupas šią pilį pardavė karalienei Bonai Sforcai. XVI a. vyko savininkų kaita – pilį valdė Goštautai, paskui Žygimantas Augustas, vėliau, nuo XVII a., Rokantiškes valdė Pacai. 1655 m. pilis buvo sudeginta Maskvos kariuomenės, o užėmus Vilnių piliavietė visai sunyko.
VSTT nuotr.
PO NERIES REGIONINĮ PARKĄ
Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Sudervės kaimo vardas paminėtas dar 1493 m. Tais metais pastatytas dvaras vėliau priklausė Vilniaus miesto burmistrui, vyskupams ir jėzuitams. Dvarininko vyskupo Valentino Volčackio iniciatyva 1822 m. Sudervėje buvo pastatyta Švč. Trejybės bažnyčia (archit. Laurynas Bortkevičius). Tai retos Lietuvoje apvalios formos katalikų maldos namai. Ši klasicistinė šventovė puošta kolonomis, už kurių nišose stovi šešios šventųjų statulos (skulpt. Ignotas Pulmanas).
Šalia bažnyčios 1929 m. pastatyta varpinė (archit. Janas Boravskis). Sudervė garsėja modernių akmens skulptūrų parku „Vilnoja“.
Dūkštos
Dūkštų kaimas su aplinkinėmis žemėmis priklausė kunigaikščiams Giedraičiams. 1647 m. jie čia pastatydino koplyčią. Vėliau, nuo XVIII a. vidurio, Dūkštas valdė pijorų vienuoliai. Jie aktyviai užsiėmė šviečiamąja veikla ir steigė mokyklas. Jų dėka 1865 m. buvo pastatyta neogotikinė Šv. Onos bažnyčia. Joje iki šiol saugomas vertingas vėlyvojo baroko bruožų turintis XVIII a. Švč. Dievo Motinos paveikslas, atgabentas iš Paryžiaus.
Neries regioninio parko lankytojų centras
Neries regioninis parkas įsikūręs abipus antros pagal dydį Lietuvos upės. Šiai vietovei būdingas paskutinio ledyno sustumtų aukštumų kraštovaizdis ir mažųjų intakų – Dūkštos, Saidės, Bražuolės, Čekonės, Airupės – išraižytas ir kalvotas Neries slėnis.
Didžiausią parko plotą užima miškai, kuriuos raižo ryškūs upių slėniai. Atvykusieji į lankytojų centrą gali gauti regioninio parko pažintinių takų žemėlapių ir stilizuotoje lėktuvo kabinoje pasigrožėti Neries kilpomis tarsi iš paukščio skrydžio.
Dūkštų ąžuolyno pažintinis takas
Dūkštų ąžuolynas – vienas didžiausių ir seniausių natūralių ąžuolynų Lietuvoje, žaliuojantis jau daugiau nei 200 m. Ši vieta yra daugybės retų ir nykstančių gyvūnų rūšių, augalų, grybų bei kerpių prieglobstis, čia galima aptikti šikšnosparnių, didžiųjų megapelių, elnių, šernų, žaliųjų meletų, didžiųjų margųjų genių, juodųjų gandrų, mažųjų erelių rėksnių, pelėdų, raudonpilvių kūmučių.
Lankytojams įrengtas pažintinis takas, leidžiantis sengire gėrėtis ir šeimoms su mažais vaikais, neįgaliesiems. Keliautojus čia pasitinka 38 medinės mitologinių personažų skulptūros, o girioje esantis Airėnų akmuo su iškaltomis runomis, gavęs mažą auką (gėlės žiedelį ar pinigėlį), padeda išsipildyti norams.
Dūkštos upės slėnis
Dūkštos upės slėniu geriausia grožėtis nuo Buivydų piliakalnio, kuris yra Neries regioninio parko pasididžiavimas. 2008 m. archeologai čia aptiko IV–VIII a. datuojamų nežiestos keramikos šukių lygiu ir grublėtu paviršiumi. 2011 m. šis ir netoliese stūksantis Bradeliškių piliakalnis buvo pritaikyti lankyti. 2012 m. įrengtas privažiavimo kelias. Šią vietovę taip pat galima pasiekti pro piliakalnius vingiuojančiu 5 km ilgio pažintiniu pėsčiųjų taku.
Maišiagala
Ši vietovė pirmąkart paminėta XIV a. pabaigoje, aprašant Maišiagalos dvarą, kuris tuo metu priklausė Vytautui Didžiajam. XVII a. dvare šeimininkavo didikai Sapiegos, Tyzenhauzai, XVIII a. – Eperješai. Vėliau Maišiagalos dvaras tapo privačia Vilniaus vyskupo Ignoto Masalskio valda, 1794 m. atiteko Potockiams, vėliau – Valavičiams, o galiausiai – Hauvaltų giminės atstovams. Šie čia gyveno iki Antrojo pasaulinio karo.
1806–1812 m. buvo statomi klasicistiniai dvaro rūmai (archit. Mykolas Angelas Šulcas), ilgainiui susiformavo pastatų kompleksas. Po Antrojo pasaulinio karo rūmuose įsikūrė vietos gyventojai. Nuo 1992 m. šiame pastate veikė vidurinė mokykla, o šiandien buvęs dvaras – gyvenvietės kultūros, meno ir tautinio paveldo puoselėjimo vieta: jame veikia kultūros namai, biblioteka ir tradicinių amatų centras.
EUROPOS CENTRO LINK
Joneikiškės
Europos parkas
Išskirtinis muziejus po atviru dangumi 55 ha plote įkurtas 1991 m. skulptoriaus Gintaro Karoso iniciatyva. Muziejus saugo 100 originalių šiuolaikinio meno skulptūrų. Meno kalba įprasminamas geografinis Europos žemyno centras, o pats muziejus daug metų formuojamas jo sumanytojo.
Šis parkas įtrauktas į 50 įdomiausių pasaulio meno vietų sąrašą, čia taip pat yra į Gineso rekordų knygą įrašytas meno kūrinys – labirintas iš televizorių. Muziejaus kolekcijoje randame žymiausių šiuolaikinio meno kūrėjų Magdalenos Abakanowicz, Solo LeWitto, Denniso Oppenheimo, Beverly Pepper įspūdingų darbų.
Skulptūra Europos parke (aut. Dennisas oppenheimas, 1998 m.) V.Kandroto nuotr., knyga "Įdomiausios kelionės po Lietuvą"
Liubavo dvaro malūnas-muziejus
Istoriniuose šaltiniuose Liubavo dvaras minimas nuo XVI a. Iki pat Antrojo pasaulinio karo jį valdė įtakingi Lietuvos didikai: Goštautai, Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas, kunigaikštis Mikalojus Radvila Rudasis, Golejevskių šeima, politikai ir verslininkai Krišpinai Kiršenšteinai, grafai Tiškevičiai ir Slizieniai.
Dabar šio dvaro akmeniniame malūne skulptoriaus Gintaro Karoso dėka nuo 2011 m. veikia krašto istorijos, kultūros ir technikos paveldo muziejus. Ekspozicijose atskleidžiama pusės tūkstantmečio dvaro istorija ir demonstruojama autentiška malūno įranga. Šis muziejus pripažintas vienu geriausių Europos kultūrinio paveldo išsaugojimo pavyzdžių ir už kokybišką restauraciją įvertintas ES kultūros paveldo „Europa Nostra“ apdovanojimu.
DELFI, Š.Mažeikos nuotr.
Europos geografinis centras
Dėl skirtingų apskaičiavimo metodų Europos geografiniu centru laikomos kelios žemyno vietovės, tačiau 1989 m. Prancūzijos nacionalinio geografijos instituto mokslininkai taikydami gravitacijos centrų metodą nustatė, kad Europos geografinis centras yra į šiaurę nuo Vilniaus (26 km), prie Purnuškių kaimo.
1997 m. čia buvo atidengtas žemyno centrą žymintis akmuo, o Lietuvos įstojimui į Europos Sąjungą pažymėti 2004 m. iškilo nauja balto granito kolona, puošta žvaigždžių karūna (skulpt. Gediminas Jokūbonis). Atvykę aplankyti Europos žemyno širdies galėsime iš čia esančio informacijos centro išsiųsti atvirutę artimiesiems, o jeigu norėsime turėti realių įrodymų, kad lankėmės šioje geografiškai ypatingoje vietoje, galėsime gauti tai patvirtinančius pažymėjimus.
Bernotų piliakalnis
Piliakalnis, datuojamas I tūkstm. pradžia – XIV a., įrengtas kalvoje, esančioje Girijos ežero rytiniame krante. Jis turi 90 m ilgio ir 18 m pločio aikštelę. Bernotų piliakalnio šlaitai statūs – 12 m aukščio. Šioje vietoje archeologinių tyrimų metu rasta brūkšniuotos,lygios ir žiestos keramikos, geležies gargažių. Už maždaug 100 m į pietus nuo piliakalnio esančiame papilyje (Girijos dešiniajame krante) taip pat rasta grublėtos ir žiestos keramikos.
Meškonys
Struvės geodezinio lanko punktas
XIX a. pirmojoje pusėje dienovidinio lanko geodeziniai matavimai buvo atliekami siekiant nustatyti Žemės dydį ir formą, nes dar 1687 m. Izaokas Niutonas buvo įrodęs, kad ties ašigaliais Žemė yra plokštesnė negu pusiaujyje.
Tartu universiteto profesorius, astronomas Frydrichas Georgas Vilhelmas Struvė sukūrė metodiką, kaip išmatuoti dienovidinį lanką. Matavimo objektas driekėsi per dešimties valstybių teritoriją – nuo Dunojaus žiočių prie Juodosios jūros iki Fugleneso Norvegijoje, Arkties vandenyno pakrantėje.
Dešimtyje Europos valstybių yra saugomi 34 skirtingai pažymėti Struvės geodezinio lanko punktai, iš kurių 3 yra Lietuvos teritorijoje – Meškonyse (Nemenčinės sen., Vilniaus r. sav.), Paliepukuose (Nemėžio sen., Vilniaus r. sav.) ir Gireišiuose (Panemunėlio sen., Rokiškio r. sav.). 2005 m. Struvės geodezinis lankas buvo įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Kairėnai
Vilniaus universiteto botanikos sodas
Kairėnuose esantis Vilniaus universiteto botanikos sodas užima net 191,5 ha teritoriją. Visiems prieinama centrinė sodo dalis yra 30 ha ploto, o kai kurias jo dalis galima aplankyti tik su gidu. Čia prieglobstį randa net 10,6 tūkst. pavadinimų augalai, iš kurių įspūdingiausios rododendrų, alyvų, lianų, bijūnų, jurginų ir svogūninių gėlių kolekcijos.
Čia taip pat galima pasigrožėti kultūros paveldo objektais – dvaro pastatais, parku ir tvenkiniais, kurie pritaikyti gausiam lankytojui srautui. Dvaro teritorijoje vyksta įvairūs renginiai, koncertai, parodos, taip pat galima pajodinėti ir pasivažinėti karietomis.
Keturiasdešimt Totorių
Keturiasdešimt Totorių kaimas
Tai viena seniausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės totorių gyvenviečių. Viena iš kaimo pavadinimo kilmės legendų byloja, kad 1397 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas parsigabeno pirmuosius totorius kaip karo belaisvius. Belaisviai totoriai gavo iš Vytauto privilegijų, jiems buvo leista ir daugpatystė. Vienas čia apgyvendintas totorius turėjo keturias žmonas, kiekviena jų pagimdė po 10 sūnų, tad jis turėjo 40 vaikų. Nuo to ir kilęs kaimo pavadinimas.
1558 m. rašytiniuose šaltiniuose minima mečetė, kuri per Napoleono žygį į Rusiją sudegė. 1630 m. kaime buvo 42 totorių namai. 1915 m. pas totorių dvasininką Stefaną Poltarakevičių buvo rastas unikalus tekstų rinkinys, rašytas arabų rašmenimis. Dabar čia veikia į kultūros vertybių sąrašą įtraukta Keturiasdešimt Totorių mečetė. Ją supa kapinaitės, kurių senieji antkapiai mena XVI–XVII a.
Trakų Vokė
Trakų Vokės dvaro sodyba
XVI a. Vokės apylinkės už nuopelnus buvo atiduotos totoriams. Jos priklausė totoriui Atikiezui Biezgimovičiui, vėliau – Abrahimui Zavadskiui, XVI a. pabaigoje dvaras atiteko Sapiegoms, 1773 m. – Dombrovskiams. Dabartiniai dvaro rūmai buvo pastatyti 1880 m., šią vietovę valdant grafams Tiškevičiams, pagal italų kilmės architekto Oleandro Markonio projektą. Jis įkvėpimo sėmėsi iš Lazenkų rūmų, esančių netoli Varšuvos.
Šalia įkurtas Trakų Vokės dvaro parkas, iškasti tvenkiniai. Sovietmečiu dvare buvo įsikūręs Lietuvos žemdirbystės mokslinių tyrimų instituto filialas ir eksperimentinis ūkis. Dabar dvaro sodyba atvira visuomenei, čia vyksta įvairūs renginiai, nuo 2014 m. čia darbuojasi Vilniaus savivaldybei priklausanti VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“, siekianti šią vietą paversti istoriniu ir kultūriniu traukos centru.
Trakų Vokės dvaro rūmai. V.Kandroto nuotr., knyga "Įdomiausios kelionės po Lietuvą"
Tai tik maža Lietuvos dalis, su kuria šiandien supažindinome. Pažinti Lietuvą daug lengviau su atnaujintu kelionių vadovu – „Įdomiausios kelionės po Lietuvą“, kurį rasite www.terrapublica.lt
