„Ar man nusižudyti, ar išgerti dar vieną puodelį kavos?” – prancūzų rašytojas ir filosofas Albert Camus.
Mano asmenine nuomone, prancūzai – elegantiškų, išprususių hedonistų, pesimistų ir… žavių nevykėlių tauta.
Tai ne tik piktybiškai arogantiški rėksniai, daug šnekantys ir mažai besiklausantys, dar mažiau darantys, isterikai ir skandalistai, viskuo visada nepatenkinti ir streikuojantys, nesidomintys išoriniu pasauliu (nemažai prancūzų keliauja tik savo šalyje ir šiukštu nesimoko jokios kitos kalbos nei gimtoji). Be abejo, jei jums nepavyko suintriguoti, jie nesidomi ir jumis, pilka žemės dulke.
Norėčiau atkreipti jūsų dėmesį, kad kalbu ne apie šiaip „cinizmus vulgaris”, bet elegantišką cinizmą. Mat tuos neigiamus jausmus prancūzai paleidžia į pasaulį žaviai elegantiškai niurzgėdami, it koks Jean'as Gaben'as, Jean'as Paul'is Belmondo ar Vincent'as Cassel'is… Būtinai su ciniško humoro krisleliu ir žavaus niekšelio šypsena lūpų kamputyje.
Netikite? Tuoj papasakosiu nutikimą, vos nesibaigusį dirbtiniu kvėpavimu, kurį savo raudonai dažytomis lūpomis bučiau turėjusi atlikti maždaug aštuoniasdešimtmečiui prancūzui…. Tuomet mane guodė tik mintis, kad nuo mano sugebėjimo judinti lūpas, rankas ir reguliuoti savo bei jo kvėpavimą priklausytų žmogaus gyvybė ir kad garbaus amžiaus prancūzo gyvenimo nustekentame veide yra bent krislelis panašumo į mylimą Jean'ą Gabin'ą, tiesa, labai labai gilioje senatvėje…
Senukas-vabalas ir prancūziškas dramatizmas
Vieną karštą vasaros popietę kažkodėl mane apėmė nenumaldomas noras palyginti paveikslo, kokiais pora milimetrų kryptelėjusio į dešinę, kabojimo kryptį – nesu pedantė, bet kartais užeina, prisipažinsiu. Pastačiusi ant rašomojo stalo nelabai stabilią kėdę ir ant jos užsilipusi pasistiebiau ant pirštų galiukų (dievas su ūgiu mane nuskriaudė, tai gerai, kad bent drąsos ir savisaugos instinkto neturėjimo nepagailėjo). Viena ranka besilaikydama už durų staktos, kad būtų tvirčiau ir saugiau, svyrau paveikslo link, kai išgirdau siaubingą dūžtančių stiklių garsą.
Kažkokio nepaaiškinamo instinkto apimta žaibiškai ir, laimei, sėkmingai stryktelėjau nuo kėdės ir stalo it grakšti katė. Prisipažinsiu, net nepagalvojau apie tai, jog galiu nusisukti sprandą ar bent jau išsinarinti koją – nes gi, be abejo, buvau su aukštakulniais. Bet prisiekiu, garsas buvo toks siaubingas ir stiprus – maniau, prasidėjo karas arba žemės drebėjimas ir griūna pastatai, todėl reikia lėkti į gatvę.
Senukas iškart pralinksmėjo pamatęs sąlyginai jauną virš jo klūpančią damą su dekoltė ir iš po sijono skeltuko kyšančia pietų saulės nugairintos šlaunies dalimi.
Mat kartais virš mūsų miestelio praskrenda kariniai lėktuvai. Iš pradžių tu jį tik pamatai. Bet po sekundės dalies šiuos karinės aviacijos stebuklus pasiveja galinga garso banga, kuri tarsi sprogsta ore ir taip sudrebina galerijos bei aplinkinių pastatų langus – net būdamas netikintis pradedi melstis, kad nesubyrėtų ir pats pastatas. Nežinau, kokį malonumą patiria vieni mūsų draugai, kurių sūnus, karinis lakūnas, specialiai nukrypsta nuo maršruto, kad praskristų virš tėvų namų ir tuo stogą raunančiu garsu pasisveikintų su gimdytojais.
Taigi, pamaniau, štai ir išsipildė baisiausias scenarijus – dangus griūva. Bet išbėgus į gatvę pamačiau: iš tiesų didžiulį nekilnojamo turto agentūros vitrinos langą išmušė ne lėktuvo garso banga, o toks tipiškas nedidukas senukas prancūzas – neaukštas, su įspūdingu pilvuku nuo žąsų kepenėlių ir kitų gurmaniškų gėrybių, su berete ir bagete po ranka. Ir štai guli jis dabar kruvina ranka ir kakta it koks vabalas ant nugaros… be jokių gyvybės ženklų.
Pamaniau – monsieur (pranc. ponas) ištiko širdies smūgis. Tad bėgdama jo link šūktelėjau taip pat į tarpdurį nuo kurtinančio garso iššokusiai kirpėjai kviesti „SAMU“ – taip Prancūzijoje vadinama greitoji pagalba, tariama „samiu“.
Senukas-vabalas išgirdęs mūsų ketinimus krustelėjo ir išlemeno „Nereikia greitosios“. Pripuoliau prie jo ir nepaisydama stiklo šukių klestelėjau ant kelių, nes jis kalbėjo taip tyliai, kad buvo neįmanoma ką nors išgirsti. Turbūt begyvendama tarp prancūzų iš jų išmokau visų šių dramos elementų – tarp stiklų klūpėti ant kelių ir t.t. Pirmiausia paklausiau, ar bloga su širdimi ir kuo galiu padėti.
Senukas iškart pralinksmėjo pamatęs sąlyginai jauną virš jo klūpančią damą su dekoltė ir iš po sijono skeltuko kyšančia pietų saulės nugairintos šlaunies dalimi. Be to, manau, iš mano dramatiškai paklaikusių akių matėsi – buvau pasiryžusi įsisiurbti jam į lūpas ir daryti dirbtinį kvėpavimą vardan jo gyvybės.
Jis tepaprašė padėti atsikelti. Mudvi su kirpėja pakėlėme senuką-vabalą – patikėkite, tai nebuvo lengviausia užduotis, nes visgi tos žąsų kepenėlės na tikrai prideda kilogramą kitą…. Apšluostėme jo kruvinas rankas ir kaktą (mano kiek kruvinus nuo šukių kelius taip pat), nepatikliai apžiūrėjome, ar nėra rimtesnių sužeidimų, patikrinome pulsą.
Ir tada visi pradėjome juoktis. Nes senukas, atsigavęs, puolė pasakoti, kaip ėjo jis sau siauru šaligatviu, kai staiga užkliuvo už kyšančios plytelės ir pagalvojo: „Jeigu krisiu, tikrai susilaužysiu klubo sąnarį, o jis ką tik pakeistas, taigi, vėl 3000 eurų teks traukti iš kišenės“. Todėl monsieur nutarė atsiremti į lango staktą, bet nepataikė ir visa jėga atsitrenkė į vitriną, kuri pažiro į šipulius. Praradęs pusiausvyrą jis visgi suprato krisiąs. Kad nesulaužytų ką tik operuoto klubo, nutarė apsiversti (kaip jam mikliai tai pavyko tokiam amžiuje, neįsivaizduoju) ir griūti ant nugaros. Todėl prie kruvinos rankos, dar ir kaktą nusibrozdino, mat pirmiausia kažkaip nevykusiai ja atsitrenkė į žemę. Klubas ir keli tūkstančiai eurų buvo išgelbėti, senukas-vabalas gyvas ir patenkintas krizeno dviejų madames (pranc. ponios), kurių rankos iš streso gerokai drebėjo, glėbyje. Jis kiek pabambėjo apie tai, kaip valdžia nesutvarko šaligatvių ir kokia nevykusi Issigeac'o merija. Tuomet pakeverzojo savo telefoną ir paprašė paduoti jį nekilnojamo turto agentūros savininkams – kažkaip gi reikės atlyginti nuostolius už langą. Vis pigiau, nei klubo operacija, be to, viską ar bent didžiąją dalį padengs civilinis draudimas. Prancūzijoje privaloma drausti savo nekilnojamą turtą, o kartu su šiuo draudimu gauni ir asmens civilinį draudimą, kuris ir apsaugo tuomet, kai pridarai netikėtų nuostolių trečiosioms šalims.
Atsisveikinęs su mumis, nusivalęs kelnes ir švelniai paglostęs mažiausiai nuo visko nukentėjusią bagetę, jis nuklibinksčiavo šlubčiodamas savo naujuoju klubu ir smagiai sau krizendamas: „Na va, ėjau pirkti duonos ir pas kirpėją, o nusipirkau vitrininį langą…“
Štai jums ir tipiškas prancūzų nevykėlio, kurį visi myli ir kuris pats iš savęs pasijuokia, pavyzdys.
(Ne)paklūstantys taisyklėms
Beje, sustreikavus sveikatai čia įprasta kviesti ir gaisrininkus. Tiesa, iš jų kartais gali būti mažai naudos. Viskas per tą subordinaciją ir paklusimą taisyklėms – kartais prancūzai paklūsta joms aklai. Pavyzdžiui, vietiniai Issigeac'o gaisrininkai pirmiausiai privalo paskambinti į už beveik šimto kilometrų esantį centrą, kad gautų leidimą veikti – formalumai ir hierarchija Prancūzijoje yra svarbiau nei gyvybė ir taškas. O žmogus tuo metu guli sau ir galuojasi su širdies smūgiu, įsivaizduokite.
Netikite, paklausykite, kokia tragikomiška situacija nutiko kaimo lovelasui (tiesa, buvusiam, meilė Vanesai jį išgydė nuo meilės pergalių troškimo) Fredui ir storajam Issigeaco gaisrininkui Erikui. Ankstų rytą Fredui, tuo metu valdžiusiam „Cafe de France“, aptarinėjant būsimų dienos pietų valgiaraštį su virėju, pastarajam staiga pasidarė bloga – sėdėjo jis sau, postringavo apie dešreles ir bulves fri, kai staiga parkrito, traukuliai, putos iš burnos… vienu žodžiu, miršta.
Fredas bėgte pas kaimyną gaisrininką – jo namas visai greta, prilipęs prie kavinės pastato. Šimtą kilogramų sveriantis Erikas reaguoja akimirksniu – atbėga net neuždusęs po sekundės, konstatuoja, jog virėjui širdies smūgis, paverčia jį ant šono ir pakiša kažką po galva.
O tada sako: „Bet aš negaliu nieko daryti – pirmiausia, man reikia užsidėti uniformą“. Formalumai yra formalumai, tvirtina jis, o Fredas vis labiau rausta, it įkaitusi elektros plytelė.
Teisybės ir estetikos dėlei vertėtų pasakyti, kad Erikas buvo ištrauktas tiesiai iš namų, atplėštas nuo televizoriaus žiūrėjimo, taigi vilkėjo naminius šortus, kurie nedengė nei plaukuotų kelių, nei jo labai įspūdingo pilvo, kyšančio iš po naminės „kleckuotos“ palaidinės. Bet argi mirties akivaizdoje tai galėjo būti svarbu? Pasirodo, prancūzui – taip. Negalima gelbėti gyvybės netinkamai apsirengus ir nesilaikant formalumų – tai nepagarba profesijai ir uniformai, užsispyrusiai tvirtino Erikas. Juolab, jam reikia gauti viršininko sutikimą.
Nes save gerbiantis prancūzas geriau bus žavingas nevykėlis, nei nuobodus sėkmės džentelmenas. Ir myli jie labiau tautos nevykėlius, nei nugalėtojus.
Fredui teko panaudoti visą prancūzišką râleur (pranc. niurzgėti) arsenalą ir taip aprėkti Eriką, kad jis visgi puolė suteikti pirmąją pagalbą ant grindų besigaluojančiam vargšeliui. Per tą laiką atvyko greitoji pagalba, įsimetė ant neštuvų jau kiek atgaivintą virėją ir nuvežė į netoliese esantį hipodromą. Ten jau laukė sraigtasparnis, kuris ir nuskraidino nelaimėlį į ligoninę už keliasdešimties kilometrų. Kai visi formalumai sutvarkyti ir visi stovi ant savo hierarchijos laiptelių, prancūzai iš tiesų veikia greitai ir efektyviai. Bet yra tas žodelis „kai“.
Visgi istorija baigėsi laimingai: gyvybė išgelbėta, Erikas visų akyse tapo didvyriu, nes jo ir uniformos istoriją žinojo tik Fredas ir barmenas. Tiesa, dabar jau visas kaimelis žino, nes Fredas nemoka patylėti. O kaimelis smagiai juokiasi iš nevykėlio gaisrininko ir jo uniformos istorijos, nors tuo pačiu ir vertina jį kaip didvyrį.
Beje, ne tokie jau tie prancūzai formalistai. Kartą man mokesčių inspekcija per savo pačių neapsižiūrėjimą nenuskaičiavo nuo sąskaitos mokesčio už nekilnojamą turtą. Nors siunčiau jiems laišką net du kartus ir telefonu kokius tris kartus teiravausi, dėl kokių priežasčių tai vyksta, jie formaliai atsakydavo, jog arba negavo mano laiško, arba jis kažkur pasimetė, arba čia ne jų skyriaus kompetencija, arba dar teks palaukti ir bet kokiu atveju pabrėždavo, kad dėl visko esu kalta pati ir mokesčius mokėti reikia.
Pagaliau pavyko juos įtikinti, kad mokesčių nevengiu, ir beveik išmaldauti, kad pasiimtų valstybei priklausančius pinigus – sąskaita palengvėjo beveik tūkstančiu eurų, o mano sąžinė nurimo. Deja, istorija tuo nesibaigė – po mėnesio gavau laišką, kuriuo valstybinė mokesčių inspekcija mane informavo, kad dar baudą bei delspinigius skiria už tą prakeiktą ne laiku sumokėtą mokestį. Ir nesvarbu, kad bausti reikėtų ne mane, o kažkurį apsižioplinusį jų klerką.
Netikėtų finansinių nuostolių nuliūdinta nubindzenau pas Bergeraco mokesčių inspektorių. Iš vietinio mažo klerko nesitikėjau jokios malonės – juk jis negali ginčyti savo viršininkų iš Paryžiaus pasirašyto laiško. Iš anksto buvau pasiryžusi sumokėti – juk su biurokratais nepasiginčysi. Bet visgi norėjau bent morališkai jaustis teisi ir paaiškinti jam, kad tai jų klaida, ne mano.
Bepasakojant savo istoriją, jis kažką paknibino kompiuteryje, paėmė iš mano rankų laišką su bauda ir tiesiog suplėšė mano akyse. Aš dar spėjau suklykti: „Ką jūs darote, mane ir vėl nubaus“. Bet Jean Pierr'as ar koks ten to mokesčių inspektoriaus-angelo vardas tepasakė: „Jūs neprivalote dvigubai mokėti už kažkieno kvailas klaidas. Laimingų metų jums“. Mat visa ši drama vyko gruodžio 30-ąją. Štai ir suprask tuos prancūzus, jų hierarchiją ir taisykles. Galbūt tai tik atsitiktinumas, galbūt jis jau buvo pradėjęs gerti naujametinį šampaną ir smagiai nusiteikęs, o galbūt jam buvo gaila manęs, nevykėlės.
Nes save gerbiantis prancūzas geriau bus žavingas nevykėlis, nei nuobodus sėkmės džentelmenas. Ir myli jie labiau tautos nevykėlius, nei nugalėtojus. Norite pavyzdžio – prašau. Nors jau praėjo beveik septyniasdešimt metų, prancūzai iki šiol geru žodžiu prisimena nė karto Tour de France nelaimėjusį, bet šarmingą dviratininką Raymond'ą Poulidor'ą . O tuometinio nugalėtojo Jacques'o Anquetil'o jie kone nekenčia, mat jis – pasipūtęs ir nuobodus. Apie žavaus nevykėlio personažą prancūzų komedijose turbūt net neverta užsiminti; patys gi matote, kaip prancūzams jie patinka – tarsi į veidrodį žiūrėtų ir save matytų.
Tikras prancūziškas paradoksas, kad arogantiškieji galų palikuonys mieliau su humoru pasakoja savo nesėkmes, kartais net labai gėdingas, nei giriasi pasiekimais. Galbūt tai – prigimto tingumo ir tikėjimo labiau idėjomis nei veiksmu pasekmė, o galbūt dar vienas jų „art de vivre“ perlas.
Žavūs nevykėliai
Sociologai mano, kad tokio požiūrio šaknys slypi šalies istorijoje. Kiekviename vadovėlyje rasite istoriją bei iliustraciją, kaip drąsus ir išdidus galų genčių vadas Vercingetorix’as, po įnirtingos kovos apsuptas romėnų armijos, su panieka numeta kardą Julijui Cezariui po kojomis. Geriau įnirtingai kautis, išdidžiai pralaimėti ir mirti pakelta galva (galų vadas buvo pasmaugtas romėnų kalėjime), nei tiesiog laimėti mūšį, kaip tai padarė nuobodūs romėnai, įteigiama mažiesiems prancūzams.
Pasipūtęs laimėtojas prancūzui – ne įrodymas, kad tai didis žmogus. Galbūt todėl jie mieliau eina pirkti vyno ar mėsos į vietinę mažytę parduotuvėlę. Nors ir teks kone pusvalandį stovėti eilėje ir žiūrėti, kaip ant pašteto ar kepto kumpio varva kraujas, nes virš termiškai apdoroto maisto skyriaus kabo kruvinas mėsos gabalas pervertas baisiu metaliniu kabliu. Tokio akivaizdaus higienos normų nepaisymo ,kaip ir mėsininko Bernardo, kurio parduotuvėlėje tai vyksta, populiarumo jokia logika neįmanoma paaiškinti. Bet kokiu atveju, jei užsimerksime į šį kruviną niuansą, žavu: prancūzai baisiai mėgsta remti vienas kitą, tai yra pirkti iš vietinių, taip leisdami klestėti ar bent kvėpuoti smulkiam verslui.
Ir be abejo jie draugų kompanijoje turi vieną kitą „lūzerį“, kurio gyvenimas sumautas, bet humoro jausmas ar intelektas – išskirtinis. Arba atleidžia į neištikimybės lankas nuklydusiam politikui jo silpnybes ir t.t.
O jau bendra nelaimė, nesėkmė ir nevykėlio etiketė taip suartina prancūzus, kad į juos žiūrint man net kyla pagunda užgiedoti nacionalinį himną „La Marseillaise“ ir prisiminti tą kiek pavargusį šūkį apie „laisvę, lygybę, brolybę“. Kartą grįžinėjau iš Vilniaus. Nusileidau tame visų keikiamame netvarkingame, chaotiškame, amžinai streikuojančiame ir remontuojamame, labiau ufonautų skraidančias lėkštes nei oro uostą primenančiame, bet man asmeniškai visai mielame „aeroport de Charles de Gaulle“ (pranc. Šarlio de Golio oro uoste).
Traukinys turėjo išvyksti iš stoties, esančios tame pačiame ufonautiškame pastate ir man buvo likusios dar kelios valandos iki jo. Nutariau save palepinti taure vyno ir veršienos kepsniu su kelmučiais, kurių prancūziškas pavadinimas „trompettes de la mort“, tiesa, neįkvepia – „mirties trimitai“.
Po visų ritualų padavėjos buvau maloniai pasodinta, o stalą užsibarikadavau dviem milžiniškais lagaminais ir ne ką mažesniu rankinuku. Mažų elegantiškų rankinukų kažkodėl nemėgstu. Galbūt ir teisūs prancūzai, sakydami: moterys, mėgstančios didelius rankinukus yra pavojingos – tai reiškia, kad jos mėgsta, o taip pat moka sukurti problemas, tarsi jas visas ir nešiotųsi tose XXL rankinėse.
Taigi nežinau, ar tai mano rankinės dydis, ar šiaip nesėkmingas mėnulis, bet problemos jau ir tykojo už kampo – o ir neslėpsiu, turiu kažkokį mazochistinį polinkį į jas įsivelti. Normaliomis sąlygomis esu fatalistė ir visada tikiuosi geriausio, o ne blogiausio. Tad nežinau kodėl, kokio elfo paraginta, nutariau telefone pasitikrinti, ar laiku išvyksta mano traukinys iš Paryžiaus į Bordeaux – tokio atsargumo ir skrupulingumo pati iš savęs nesitikėjau. Greičiausiai, darausi įtari kaip prancūzai, mat jie įsitikinę – traukiniai šitoje sumautoje šalyje visuomet vėluoja. Turbūt todėl visose stotyse kabo administracijos plakatai išdidžiai informuojantys, kad šį mėnesį net 90,5 procentų traukinių atvyko ir išvyko laiku.
Bala nematė tų administracijos propagandos plakatų. Savo siaubui matau, kaip telefono ekrane išsiraizgo raudonos raidės skelbiančios: traukinys yra atšauktas ir neatvyks išvis. Dėl kažkokių man neįskaitomų priežasčių – tai parašyta mažesnėmis raidėmis, o kadangi skaitau be akinių, nes turbūt nenoriu išsiduoti, kad jau kankina senatvinė toliaregystė, pačios įdomiausios pranešimo dalies neįžiūriu.
Eilinį kartą įsitikinu: prancūzai ir jų pagarba taisyklėms yra toks labai jau sąlyginis reiškinys. Ypač jeigu situacija ekstremali ir mes visi – bendros nelaimės ištikti nevykėliai.
Vynas jau ant stalo, kepsnys dar net neatkeliavęs, problemos jau čia pat, o aš galiu sau užsiklijuoti nevykėlės etiketę. Nes kitas traukinys tik paryčiais, o dviejų lagaminų, po keliolika kilogramų kiekvienas, tįsti per visą Paryžių iki viešbučio, kurį, beje, dar reikėtų susirasti ir paaukoti už naktį kokį nenumatytą šimtą eurų, neturiu nei jėgų, nei noro.
Paprašau greta sėdinčių įsimylėjėlių pasaugoti mano bagažą ir pasileidžiu bėgte per oro uostą stoties link it pati skubėčiau pas mylimąjį. Važiuojančiais laiptais ne einu, o bėgu, šokinėju nuo kas antro it Belmondo porininkė būčiau – taigi drama vyksta, negali čia išlikti rami. Nubėgu prie stoties informacijos, o ten visi langeliai uždaryti, prie vienintelio, tiesa, funkcionuojančio, milžiniška panikuojančių ir rėkaujančių žmonių eilė. Švieslentėje pranešimas: „traukinys į Bordeaux atšauktas, laukite tolimesnių pranešimų“. Priešais gal keliasdešimt pasimetusių žmonių, be abejo, dramatiškais veidais žiūrinčių į švieslentę ir pagarbiai tylinčių.
Nieko nebus – eilėse stovėti, kaip ir prancūzai, nemėgstu, be to, turiu dar tris valandas ir pasaulis per jas nesugrius. Taigi pirmiausia ką ketinu padaryti – pasistiprinti, o tada jau spręsti problemas.
Manau, pasielgiau gana prancūziškai – malonumai pirmiau, o po to jau gelbėsimės nuo pražūties. Juolab ir kitos išeities nėra – jeigu stočiausi į eilę, tai ne tik kepsnys atšaltų, bet ir įsimylėjėliai palikę mano bagažą kur nueitų, tad oro uoste budintys kareiviai, radę niekam nepriklausančius lagaminus terorizmo baimės apimti, juos sunaikintų, o mane dar baudomis apdėtų.
Grįžtu uždusus, įsimylėję balandėliai vis dar vietoj, viešai bučiuojasi – „c’est Paris, c’est normal” – čia Paryžius, tai normalu. Kepsnys jau garuoja ant stalo ir padavėja piktai į mane žiūri už tokią nepagarbą veršienai, mirties trimitams ir prancūziškam art de vivre (pranc. menui gyventi). Nepuolu jai aiškintis kas vyksta, atakuoju, kaip sako prancūzai, savo pietus, nes laikas dramatiškai tiksi.
Padavėjos galutiniam siaubui dar padarau baisų faux pas (pranc. netaktiškas poelgis) paprašydama atnešti sąskaitą, kai kepsnys net neįpusėtas. Apie ritualą, ją įpareigojantį pasiūlyti man desertą bei kavos ir mano mandagų išsisukinėjimo žaidimą, net nėra kalbos. Bet man etiketas dabar rūpi mažiausiai. „Á la guerre comme á la guerre“ – kare kaip kare, tinka visos priemonės, prisimenu prancūzų patarlę ir toliau atakuoju kepsnį be didelio malonumo, nes skubu. Darau nuodėmę prancūzų „art de vivre“ – tiesiog malšinu alkį, o nesimėgauju išties labai skaniu maistu, net pačiai savęs gaila, bet gi karas, atšaukti traukiniai, ką padarysi.
Pagaliau su lagaminais, nervinga šypsena (nežinau kodėl, priešingai prancūzų įsitikinimui šypsena = kvailumo simbolis, stresas man visada sukelia norą šypsotis), raudonai degančiais nuo bėgimo ir lagaminų tampymo skruostais it kokia Vilniaus Rožytė ar amžinas klajojantis žydas atsiduriu prie stoties informacijos biuro.
Kad jums būtų visiškai aiškus mano „lūzeriškas“ įvaizdis, reikėtų pridurti, kad dar prieš vykstant į Vilnių iš Paryžiaus vieno iš lagaminų ratukas išlūžo ir nuriedėjo kažkur į nebūtį ir tamsą, mat rue de Bonaparte tuo metu buvo vos šešios ryto – taigi dabar tĮsiu jį, sveriantį daugiau nei leistini 19 kg, žeme iš visų jėgų, o ne ridenu.
Tačiau patys prancūzai ir jų tvarka šiuo atveju mane visgi žavi. Kadangi situacija kritiška ir tokių kaip aš gal šimtas, o gal ir daugiau, mus visus sustato į plius minus tvarkingą eilę. Žmonės su geležinkelio kompanijos uniforma prieina prie kiekvieno ir maloniai išaiškina: nelaimėlius paims kitas traukinys, vėliau reikės persėsti į dar vieną traukinį ir kažkokiu būdu mes visgi atsidursime dar prieš vidurnaktį Bordeaux.
Išgirdę mano akcentą jie net bando man aiškinti angliškai, bet nuraminu, kad puikiai suprantu Moljero kalbą. Nerimą kelia tik tai, jog siūloma lipti į traukinį, kuris veža į priešingą pusę nei Bordeaux – visiškai į pietus, į Provansą. Tiesa, juo pasivėžinti teks tik keliolika minučių. Gimtąja kalba komunikuojantys prancūzai tokie pat nepatiklūs kaip ir aš: jie dar kartą klausinėja, kaip keista, ne žmonių su uniformomis, o vienas kito, ar teisingai suprato pareigūnų išaiškintą gelbėjimosi planą.
Pagaliau susigrūdame visi į traukinį A ir pajudame. Nežinau, kas ten sugalvojo tų nemandagių ir besistumdančių prancūzų mitą, bet mes visi sulipome į traukinį draugiškai ir netgi padėdami silpnesniesiems it kokie į Auschwitz'ą vežami žydai – bendrakeleiviai visoms moterims ir vyresnio amžiaus žmonėms padėjo įkelti jų lagaminus.
Beje, iš tiesų, man labai retai tenka tįsti savo sunkius lagaminus pačiai – dažniausiai koks nors džentelmenas be jokios bravūros ar flirto tiesiog pasisiūlo panešti laiptais, įkelti į autobusą ar užkelti ant lentynos. Nes mandagumas, jau sakiau ir tikiu tuo, prancūzams – įgimta. Tiesa, jie tokie genetiškai liekni ir liauni, tie padėti pasisiūlę prancūzai, ir ūgis jų tikrai neprilygsta lietuviškiems vikingams, kad man būna labai tų geradarių gaila.
Kelis kartus net perspėjau, kad lagaminas itin sunkus. Kartą vaikinukas tik iš antro karto „atrovė“ mano lagaminą nuo žemės, bet kadangi buvo pasisiūlęs tai sukandęs dantis tysė jį dvidešimt šešis laiptukus aukštyn.
Įdomiausia dalis laukė išlipus tarpinėje stotyje. Tuščia it karo metais po bombardavimo. Tik perone stovi geležinkelio kompanijos SNCF darbuotojų grupelė – mūsų atšauktojo traukinio palydovai. Jie ne tik stovi – jie rūko…. O tai perone yra griežtai draudžiama. Bet kare kaip kare. Prisigretinu prie jų ir išsitraukusi cigaretę prancūziškai kandžiai paklausiu: „O nuo kada mes turime teisę rūkyti stoties perone, ar draudimas jau atšauktas ir galiu prisijungti prie jūsų?“ Jie pradeda juoktis.
Vienas iš jų flirtuojančiai pasiūlo pridegti, sakydamas, kad perspektyva sėsti į kalėjimą su manimi jo visai negąsdina. Mes dar kiek paflirtuojame, pajuokaujame, o baimė gauti baudą rūkant uždraustoje vietoje su žmonėmis, kuriems iš tiesų būtų privalu mane gaudyti ir bausti, išgaruoja kartu su cigaretės dūmu.
Eilinį kartą įsitikinu: prancūzai ir jų pagarba taisyklėms yra toks labai jau sąlyginis reiškinys. Ypač jeigu situacija ekstremali ir mes visi – bendros nelaimės ištikti nevykėliai. Maža to, mūsų, rūkančiųjų grupelė vis didėja, nes iš tarpinio traukinio A išlipa ir likę nelaimėliai, keliaujantys Bordeaux link. Kai kurie, žinodami, kad rūkyti čia draudžiama, bet matydami pareigūnus smagiai traukiančius dūmą, net neklausdami leidimo užsirūko.
Jeigu tokie juokeliai būtų uždrausti, manau, prancūzai išvis tylėtų, idant išvengtų prėsko pokalbio – net ir intelektualioje diskusijoje privačiai ar radijo laidoje erotikos pipirai visuomet po ranka.
SNCF pareigūnai juokauja su keleiviais, juos linksmina ir pašiepia patys save, vėluojančius traukinius ir pažada, kad visi keleiviai tikrai vakarieniaus arba bent jau nakvos Bordeaux – iki vidurnakčio problema turėtų išsispręsti. Mano nuostabai, prancūzai keleiviai nekeikia ir nesipiktina, nuotaika sakyčiau, net pakili, nors veidai ir nuvargę.
Man cigaretę pridegęs pareigūnas garsiai pareiškia, kad tai nutiks visiems, išskyrus mane, nes mes su juo kaip pirmieji sulaužę draudimą rūkyti eisime tiesiai į kalėjimą. Visi pradeda juoktis, o flirtuoti nusiteikęs pareigūnas paklausia, ar aš nemanau, kad jam reikėtų iš anksto užsakyti kalėjimo kamerą mums – be abejo, skaitant tarp eilučių jis turi omeny viešbutį.
Manęs tai nestebina ir neįžeidžia. Nes per tiek metų čia gyvendama jau žinau: dviprasmiškų juokelių su užuomina į kūniškus malonumus prancūzai nevadina priekabiavimu – tai tik ore sklaidanti idėja, be jokių užmačių pereiti į puolimą ar veiksmus, tai pipirai pokalbiui, kad nebūtų nuobodu. O ko jau ko – nuobodulio prancūzas nepakęs. Tiesa, susitarkime: mes dabar nagrinėjame žaismingo žodinio flirto, o ne rimto priekabiavimo atvejus, kurių, deja, Prancūzijoje daug, ypač Paryžiaus metro ir gatvėse.
Ir šiaip, nepamirškime: šioje šalyje Eros'as karstosi stogais ir slepiasi už kiekvieno kampo. Prancūzijoje reikėtų labiau įsižeisti, jei į tave niekas nežiūri. Nes čia įprasta, kad vyrai atvirai stebeilijasi moterims į akis (ir į užpakalius, be abejo), jas nužiūrinėja, o ir moterys neslepia susižavėjimo vyrais, sako komplimentus vieni kitiems, nors yra nepažįstami, šypsosi gatvėje, atidaro duris, užleidžia vietą eilėje, persimeta vienu kitu žodeliu ar fraze ir t.t.
Be to, toks bendravimo stilius randamas ir prancūzų literatūroje – tokios tautos tradicijos. Jau nekalbu kokio atvirumo yra prancūzų viduramžių ir renesanso erotinė poezija – gavau kartą tomelį dovanų, išraudau it jaunamartė beskaitydama, o tikrai nesu kukli. Erotinių užuominų užkoduotą humorą rasime skaitydami Dumas, Rabellais, o ką jau kalbėti apie šiuolaikinius rašytojus.
Kompanijose, mano didžiai nuostabai, juokaujama labai riebiai, kartais net balansuojant ant gero skonio ribos. Jeigu tokie juokeliai būtų uždrausti, manau, prancūzai išvis tylėtų, idant išvengtų prėsko pokalbio – net ir intelektualioje diskusijoje privačiai ar radijo laidoje erotikos pipirai visuomet po ranka. Beje, iš dviprasmiškų užuominų juokiasi ir vyrai, ir moterys – neįsižeidžia nė viena pusė. Be to, tai daroma taip elegantiškai ir net sakyčiau intelektualiai, kad negali įsižeisti. Viskas čia per tą prancūzų požiūrį į feminizmą – jis toks pat nestabilus kaip ir į taisykles bei hierarchiją – pamirštama tada, kai abiems pusės patogu, malonu ir smagu. Apie tai papasakosiu išsamiai kiek vėliau, nes nesupratus gundymu ir lyčių skirtumų akcentavimu grįsto prancūziško feminizmo, nesuprasi ir pačių prancūzų bei jų gyvenimo džiaugsmo.
Visgi esu pavargus ir mane toks tiesmukas flirtas pradeda erzinti. Atsakau, kad greičiausiai kalėjimo išvengsiu, nes išlipsiu anksčiau nei Bordeaux ir tiesiai į savo vyro glėbį. Jis pareiškia, kad dabar aš sulaužiau ne tik draudimo rūkyti viešose vietose taisykles, bet ir jo širdį. Visi smagiai juokiasi iš ant ledo likusio nevykėlio palydovo ir kažkiek iš manęs.
Pagaliau pasigirsta švilpukas reiškiantis atvažiuojantį traukinį. Manęs laukia keturios valandos kelio traukinio tambure, susirangius ant mažytės sulankstomos kėdės tarp savų ir svetimų lagaminų, kurie nebetelpa į lentynas – juk į traukinį kuriame yra 200 vietų, susėdo dar papildomas šimtas kitas žmonių. Nuobodulį sklaido Bukovskio apsakymai ir šalia narvelyje keliaujanti katė.
O mitas apie tai, kad prancūzai niurzgliai, išsisklaidė jau seniai – su manimi tambure labai nepatogiai sėdi ir stovi dar gal septyni žmonės ir nė vienas nesipiktina. Tiesa, kai virš įėjimo į vagoną kabanti švieslentė ir po valandos užsispyrusiai rodo, jog vykstame į Strasbūrą, tambure kyla lengva panika. „Kur gi mes visgi važiuojame?“, pradeda jie klausinėti vienas kito. Bet kažkas, įlipęs anksčiau už mus paaiškina, jog šis traukinys iš Strasbūro į Bordeaux, ir tiesiog kažkas pamiršo perjungti švieslentę. Netvarkingi ir neorganizuoti tie prancūzai, ar ne?
Daugiau autorės įrašų: https://asmyliuprancuzija.wordpress.com/2017/07/02/prancuzai-zavus-nevykeliai/
