Pirmajai grupei neseniai sugrįžus (o sukorė jie per 4780 km. automobiliais ir nužygiavo 104 nelengvus ir egzotiškus kilometrus), išlydint antrąją, kviečiame pasimėgauti detaliu Arnoldo Latvėno realiuoju laiku suarchyvuotu dienoraščiu. Nusikelkite į dvi savaites nuostabios Šiaurės!

„Vakar prasidėjo… O mes į Šiaurę dumiam. Tikimės, vikingų Odinas nepagailės palankaus oro. Rytinis keltas į Helsinkį ir diena kelio. <…>

Iš 2200 km įveikta apie 650 km. Keletas sustojimų. Į stovyklavietę prie Botnijos įlankos spėjome kaip tik laiku, keletas minučių iki 21.00 val. Tad liepos 6-osios Tautiška giesmė prie Baltijos buvo sugiedota laiku.

Trečia diena. Įveikta apie 960 km. Švedijos ir Norvegijos keliais. Arkties rojus pasiektas! Miestelis ilgu ir išsamiu pavadinimu – Ä. Vėlai, lietuvišku laiku 3.00 val., čia 2.00 val., bet, svarbu, kad spėjom prieš sutemstant.

O pakeliui negalėjom nepasigrožėti galinga Torniojoki upės Kukkola forsen rėva, užfiksuoti savo šypsenas prie poliaračio, stabtelėti prie monstriška jėga šniokščiančių Kengisbruk slenksčių. Vėliau – metalurgų miestas Kiruna, už jos dar gražiau: Lapporten, kanjonas prie Abisko. O apie Lofotenus – nėra žodžių.

Ketvirta ir penkta dienos. Vakar išėjom į kalnus. O ten ryšio nėra. Gerai, ramiau. Išsiaiškinome, iš kur kilo Lofotenų pavadinimas. Jokia čia ne „lūšies pėda“. Jis kilo iš „lietuviško“ žodžio „lofota“. Sėdi, giliai kvėpuoji tyru oru, perdozuodamas deguonies, klausaisi čiurlenančio upelio. Lofotaaaa!!!

Lofotenų salos

Einame į Munkebu. Kokia ežerų vandens spalva!!! Ženklai informuoja ir įspėja: vanduo geriamas, todėl maudytis draudžiama. O skonis – puikus. Įkuriame stovyklą, ten kur lygiau. Vakarienė. Vakare tikimės gero oro, nes planuojame kopti į aukščiausią salyno viršūnę. Naktį lyja. Kalnas 6.00 val. skendi debesyse. Keičiam kryptį, kopiam į artimesnę viršūnę, ieškom vaizdų. Randam.

Šeštos dienos pradžia – keltas į Værøy salą. Tikėtina, kad ten ryšio taip pat nebus. Vakar supratom, koks tas tikrasis vytintos menkės kvapas. Deja, liepą lieka tik galvos. Bet jos irgi panaudojamos. Galima suprasti, kokio dydžio būna žuvys!

Lofotenuose balandžio mėnesį susirenka gausybė laivų ir visi traukia žvejoti menkių, kurios čia atplaukia neršti iš šaltos Barenco jūros. Pagaunama tūkstančiai tonų. Salose – specifinis klimatas, vėjuota, tinka žuviai vytinti.

Šešta ir septinta dienos – Værøy sala. Puikūs vaizdai į Lofotenų salas plaukiant keltu, bet Šiaurė yra Šiaurė, denyje – kiaurai smelkiantis vejas. Pati sala nedidelė, bet graži. Keliaujame iš uosto į laukinį paplūdimį.

Dėmesį patraukia aukštas, nebūdingas aplinkai, nugludintų akmenų pylimas. Vieta, pasirodo, saugoma, nes tai buvusio kranto linija. Akivaizdus įrodymas, kad salynas intensyviai kyla, o tai reiškia, kad Skandinavijos šalių plotas auga.

Už vingio – kuklios kapinaitės, o netoliese ir medinė bažnytėlė. Tai sena (1740 m.), buvusi visos Værøy bei tolimesnių – Rosto – salų parapijų bažnyčia. Mykolo trumpas pasakojimas apie bažnyčios istoriją superinis! Įsikūrę paplūdimyje, išeiname į apleistą Mastad kaimą.

Pasirodo, iki jo 6 km, o eiti gana sudėtinga. Kelią kurį laiką žymi seni elektros stulpai. Įspūdinga pakrantė būtų dar įspūdingesnė, jei jos nemargintų vandenyno bangų išmestos šiukšlės. Žmogaus neigiama įtaka – kaip ant delno.

Mastad – nuošalus, prie kalno prisiglaudęs ir vienas unikaliausių kaimų Norvegijoje. Vietovėje gyvenama jau nuo vikingų laikų. Į kaimą neveda joks kelias, nors, matyti bandymai jį tiesti. Kadaise čia gyveno apie 150 žmonių, tačiau dėl susisiekimo problemų 1940 m. užsidarė parduotuvė, kaimas nyko, kol 1974 m. iš jo išsikraustė paskutinis gyventojas.

Įdomiausia detalė, kad be tradicinės žvejybos ir gyvulininkystės, gyventojai vertėsi paukščių medžiokle. Kalnų šlaituose jų gausu. Tam buvo pasitelkti net šunys, kurių veislė kildinama iš šios salos. Keletas namų išlikę ir kartais laikinai gyvenami, o vienas likęs visai apleistas. Kaip supratau, tai buvusi mokyklėlė, nes man užėjus, klasėje sėdėjo vienintelis moksleivis ir kantriai laukė geografijos pamokos.

Deja, mokytojas Dalius Pranculis taip ir nepasirodė, jis šturmavo didesnes aukštumas.

Jau džiaugėmės pasirodžiusia saule, kai gamta vėl nusprendė parodyti jėgą. Dalį grįžtančiųjų nuprausė liūtis su galingu vėju. Šis savo sugebėjimus demonstravo visą naktį. Palapines teko spausti akmenimis. Didelių nuostolių išvengti pavyko. Rytas, nors vis dar vėjuotas, jau džiugino saulės spinduliais.

Panašu, kad Odinas nepasitinka keliautojų išskleistomis rankomis, pirmomis dienomis juos kaip reikiant išbando. Grįždami užtinkame dar vieną vaiduoklišką objektą – vos keturis metus veikusį ir prieš beveik tris dešimtmečius uždarytą oro uostą.

Aštunta diena – Lofotenų atvirukas. Taip, dėmesys Reine miesteliui. Kopiame į neaukštą (apie 400 m. aukščio), bet statų kalną. Džiaugiamės, kad nelyja, būtų slidu.

Ko ten ropštis? Panorama, kuri reprezentuoja Lofotenus ir visą Norvegijos karalystę. Pakanka „pagooglinti“ apie Lofotenus ir jūs iš karto rasite aibę vaizdų su miestelio ir salyno panorama.

Miestelis naktį

Čia sutinkame smalsų vokietį, operatorių (filmuojantį filmą apie salyną), kurį sudomina „Kertam Kampą“ logotipo reikšmė. Aiškinamasis darbas atliktas.

Šiandien turime progą – kelionės vidurys. Mediumas – rimta šventė. O rimtai šventei reikia… žuvies! Buvo smagu ir žvejams, ir palaikymo komandai. Žuvies pakako visiems. Ypač ačiū Juozui už „kruviną darbą“ ir kepėjų komandai! Mediumas atskleidė ir dar vieną keliautojų bruožą – iškalbą!

Oficiali vado kalba ir laisvi liaudies tekstai sukosi aplink spragsintį, malonų dūmą skleidžiantį laužą! Mykolo palyginimas apie Mozę ir tautą buvo superinis! Ir dar, ta poliarinė diena! Biologinis laikrodis sustoja. Lengva prarasti laiko nuovoką, o gelbsti tik laikrodis.

Devintoji diena rojuje. Skamba keistokai, nes dabar, atsibudus 6.00 val., palapinę prausia lietus ir periodiškai sudrebina vėjo gūsiai. Bet toks jau tas neprognozuojamas Arkties rojus - palis, nustos…. O diena pasitaikė ir įdomi, ir linksma.

Atvykę į Reine, tikėjomės kelto į Vindstad. Laivukas atviru deniu ir buvo „keltas“. Kol dvi sraigės (naujas, lėtai judančio keliautojo įvardinimas) pirko bilietus, keltininkas tiesiog išplaukė gerokai anksčiau laiko, leptelėjęs, kad bus kitas keltas. Buvo gražaus juoko, kai sraigės, pasak Daliaus, virto mumijomis (visiškai nejudančio, iš kelto nelipančio keliautojo įvardinimas).

Pagaliau, sulaukę visų keliautojų, judame į didžiulį paplūdimį. Saulius Pipiras žada saulę pliaže, bet po vakarykščio neišsipildžiusio pažado – funikulieriaus ir asfaltuoto keliuko žemyn nuo Reine apžvalgos kalno – juo niekas nebetiki.

Paplūdimio masteliai įspūdingi, kažkur tolumoje vaikšto maži žmogiukai. Iš arti vandenynas dar įspūdingesnis. Bangos ritasi per smėlį, o toliau daužosi į pakrantės uolas. Namukas paremtas atramomis, kad vėjas nenuneštų. Įsikuriame papėdėje, norintys iškeliauja į kalnus. Tikslas – Brunakseltinden (513 m.), arba Helvetestinden (603 m.). Pastarojon įkopė tik vadas.

Debesys vis atidengia horizontą, o ten – vaizdai, vaizdai, vaizdai… Vakare, didžiojoje paplūdimio scenoje įvyko naujos madų kolekcijos pristatymas „Lofoten style 2017“. Manekenas, vakaro žvaigždė – Juozas Petkus.

Dešimta diena. Labai nedaug temų. Lietus, lietus, lietus, lietus ir 7 valandos ėjimo kalnuose, debesyse kylant į perėją ir leidžiantis. Šlapi buvom visi ir, ko gero, iki paskutinio siūlo. Bet tokie nuotykiai dažniausiai prisimenami ilgiausiai.

Vienuoliktos dienos rytas. Orų prognozė pildosi. Pila lietus. Išlindęs į lauką suprantu, kad reikėjo pasiimti irklus. Kur vakar pasistatėme stovyklą, dabar tikrąja to žodžio prasme teka upė! Egzotika! Bet nuotaikos tai negadina. Kažkas užtraukia dainą „Žemyn upe...“

Mano lauke paliktas puodukas – puspilnis (apie 3 cm vandens)! Dėl potvynio skelbiama evakuacija.

Kadangi prognozės rodė, kad lis dar dvi dienas, priimtas sprendimas ieškoti kur sausiau ir yra ką pamatyti. Lofotenus paliekame, ko gero, kiekvienas sau davęs pažadą: vieni – sugrįžti pasiilgus šio grožio, kiti – „gana šitų nesąmonių“ (nors, tikiuosi, tokių nebuvo).

Taigi, patraukėme į Švediją, tikėdamiesi šiek tiek pradžiūti. Šalia Abisko okupuojame kempingo bendrąjį holą, lauke statom ir džioviname palapines. Kiek toliau – akį džiuginančios Lapporten uolos – „Laplandijos Vartai“. Gal ryt ten nueisim… Dabar 3.15 val. Kol kas be lietaus, o dangus, kažkaip, šviesesnis nei dieną.

Dvylikta diena. Kadangi nesiliaujantis lietus išginė iš Lofotenų anksčiau, nei buvo planuota, atradome laiko kur kitur puikiai praleisti laiką. Pernakvoję kempinge šalia Abisko, pasiklausę valytojos naktį stumdomų kėdžių simfonijos, ryte išsiruošėme į žygį, nes labai jau norisi pasibelsti į Laplandijos vartus.

„Lapp-porten“ - verčiamas kaip „Laplandijos vartai“. Tai įspūdingą kraštovaizdį formuojančios uolos. Iki tikslo – 12 km., kylant daugiau nei 500 m. ir tiek pat atgal.

Praeiname nedidelę samių gyvenvietės imitaciją. Bet samiai – labai plati tema. Jie netgi labai artimi mums, lietuviams. Einame per akmenis, pievas, miškatundrę ir tundrą; „šūdbridžio“ taip pat visiems pakako. Bet svarbiausia – VĖJAS! Ir vėl jos didenybė – Šiaurės Skandinavijos stichija! Ji lengvai pro vartus mūsų neleidžia. Vėjas, tikrąja žodžio prasme, verčia iš kojų. Nepakartojamas jausmas, o jausmą reikia pajausti, tad nei pasakojimas, nei fotografijos to neperteiks. Atšiaurus išdidumas!

Matėme ir Rudolfą, matyt, Santa Klausas vasarą paleidžia į bekraštes ganyklas. Po to – lietus. Grįžtant Dalius nukerta kampą… Kadangi dar vieną naktį kempingo foje nebegalėsim praleisti, vakare išvažiuojam ieškoti vietos nakvynei. Vienintelė sąlyga – kad nelytų. Bet lyja visus 400 km iki pat numatyto aplankyti Storforseno.

Pakeleiviai automobiliuose sumigę, o tie, kam nesimiega, 3.30 val. išeiname žvilgtelėti į kriokiantį monstrą. Bet tai jau kitos dienos tema. Labai norisi miego. Su Donatu įsikuriame kavinės terasoje.

Kilimėlis, miegmaišis – pakankamas komfortas, kad tik horizontaliai. Ir štai čia įvyko tai, ko Švedijoje nesitikėjau. Vagystė! Tik užmigęs, išgirdau, kad kažkas čežina šalia padėtą praplėštą sausainių maišiuką. Praplėšiu akį ir… matau voverės uodegą. Vagilė, supratusi, kad yra užklupta, sprunka su puse sausainio.

Vakarykštė, trylikta diena, vėl prasidėjo lietumi. Tik tas lietus prie Storforsen (jis šifruojamas panašiai taip „stor“ – didelis, „forsen“ – krioklys, slenkstis) būna dvejopas: laikinas – kai tiesiog lyja, ir nuolatinis – nuo kylančių vandens purslų. Nuolatinio lietaus stiprumas priklauso nuo metų laiko ir vandens kiekio upėje. Bet info biuro darbuotoja paguodžia, kad pastaruoju metu čia lyja ir lyja, ir jau nepamena, kada buvo saulėta.

O saulėtą dieną reginys turėtų būti dar įspūdingesnis, nes visi tie purslų debesys mirgėtų vaivorykštės spalvomis prieš pat keliautojų nosis. Tad upė vandeninga ir veržiasi per akmenis stulbinamu greičiu, stulbinama jėga, stulbindama…. Na, vėlgi, tai dar viena gamtos stichija, kurią aprašinėti jos nepatyrusiam tiesiog nėra prasmės. Tai tarsi duoti palaižyti medaus stiklainį.

Takas leidžia prieiti prie pat, o tada tas šniokšiančio vandens srauto greitis ima bauginti ir hipnotizuoti. Galėtum žiūrėti ir žiūrėti. Į akmenis atsitrenkusi srovė vietomis spjaudo fontanus į „n“ metrų aukštį. Skaičiai taip pat įspūdingi. Per paskutinę 600 metrų atkarpa Pite upė krenta net 50 metrų.

Pasigrožėję ir pasidairę miestelio pavėsinėje virš čiurlenančio vandens, traukiame link Baltijos jūros, į Pietus. Keista, Švedijoje temsta, ne pilnai, trumpai, bet temsta! Spėjome priprasti prie nuolatinės šviesos. Nakvoti įsikuriame prie jūros kranto. Dvi vietinės moterys (mama ir dukra) maloniai leidžia apsistoti paplūdimyje šalia jų vasarnamio ir dar atneša malkų laužui. Keista, rodosi, grįžtame į pietus vis labiau, o vakaras šaltesnis. Šiandien turime aplankyti paskutinį nacionalinį parką ir, įveikę 590 km., atsirasti šalia Stokholmo.

Keturiolikta diena. Iškišu ryte galvą iš palapinės… Saulė šviečia (pagaliau!!!), jūros įlankos paviršius mirga atspindėdamas spindulius, merginos prie stalo uždega primusus, kažkas krebžda kaimyninėje palapinėje, iš kitos pusės vis dar girdimas vado knarkimas…

Galvoju, kad per dvi savaites tai tapo taip įprasta ir įsijungia nostalgijos mygtukas, kad šį vakarą laukia paskutinė nakvynė palapinėse. Ryt – Stokholmas, didmiestis, keltas, komfortas…

Šios dienos tikslas – Skuleskogen nacionalinis parkas. Parkas priklauso didesnei UNESCO saugomai teritorijai – The High Coast. Tai graži, stati, gausiai įlankomis išraižyta, salų prisėta ir aukščiausia Baltijos jūros pakrantė, kylanti iki šiandien.

Keliaujame pagrindiniu Aukštojo kranto (Höga Kusten) taku. Vadą „pramuša“. Mokytojo pašaukimas negali būti ilgai slepiamas. Pastebiu, kaip būsimas mokytojo mokinys timpteli į priekį ir „įsitaiso pirmame suole“. Papildoma geografijos pamoka nemaišys! Praeiname tarpeklį, pasigrožime jūros pakrante. Susukame apie 9 km ir išvažiuojame. Iki sutemstant tikimės pasiekti stovyklavietę netoli Stokholmo.

Vakar buvo penkiolikta diena. Gražus rytas šalia Kapellskar, laukiniame kempinge. Grupė dalinasi. Pirmi keliasi tie, kurie nori praleisti keletą valandų Stokholme. Jei jau esame Stokholme, tai kodėl Stokholmo neaplankius!?

Mikriuko ratai greitai po savimi suvynioja 90 km ir, vadovaudamiesi trijų navigacijų skirtinga nuomone, jau parkuojamės šalia Vazos laivo muziejaus. Kadangi kiekvienam pagal skonį, tai nieko nepiršiu. Keliese pasirenkame detaliau susipažinti su didžiausiu pasaulyje jūrinės archeologijos „puzliu“ – Vazų laivu.

Pasiklausius puikaus trumpo gidės pasakojimo, susidaro įspūdis, kad šis, tų laikų eksperimentinis laivas tapo labiau meno, nei karybos kūriniu.

Laivas, turėjęs simbolizuoti karaliaus galią, kaip tais laikais buvo įprasta, pastatytas be jokių matematinių skaičiavimų. Pastatytas per aukštas, per siauras, su per mažu balasto kiekiu, tačiau aukštu svorio centru dėl dviejų patrankų denių. Tai lėmė nelaimę, kuri pražudė laivą, nuplaukus vos daugiau nei kilometrą.

Galėčiau čia dieną praleisti, bet tiek neturime. Susitinkame su antruoju ekipažu, tuojau į keltą. Keltas iš Stokholmo į Rygą. Dabar rašau jau žvelgdamas į Rygos bokštus pro kelto langą. Liko apie 280 km. iki Vilniaus.

Tuo ir baigsiu. Ačiū visiems keliavusiems kartu, ačiū Daliui, ačiū skaičiusiems.