Šiemet festivalis „Sirenos“ užsienio spektaklių programoje pristatys net du nuo dokumentikos atsispiriančius spektaklius, kurių kūrėjai – vokiečių teatro žvaigždės: dokumentinio teatro vėliavnešys režisierius Hansas-Werneris Kroesingeris ir jo bendražygė dramaturgė Regina Dura bei lietuviams jau pažįstami „Rimini Protokoll“ su režisieriumi Stefanu Kaegi ir dailininku Dominicu Huberu priešakyje.
Popieriai prieš akmenis
Kas kaltas, jei darbuotojas atleidžiamas dėl to, kad neįtinka sistemai – sistema ar jai paklūstantys? Ar „tik vykdantys nurodymus“ yra tokie patys kalti, o gal kalčiausi, kai jų atliekamos užduotys kažkam gali baigtis mirtimi? Ar šiandieniniai bei istoriniai dokumentai turi galios nulemti gyvybę, ar jie – viso labo atminties atvirukai ateičiai? Kas laimi, metant burtą „popierius, žirklės, akmuo“: ar „popierius“, t.y. dokumentas, kuriame tarp numatytų atleisti dėl žydų tautybės yra ir tavo pavardė, ar „akmuo“, t.y. stolpersteine – nedidelės plytelės su žalvario plokštelėse išgraviruotais žmonių vardais, skirtos Holokausto aukoms atminti, įtvirtinamos grindinyje prie tų vietų, kur šie žmonės dirbo, mokėsi, gyveno?
Spalio 5 d. kartu su Goethe institutu pristatomame spektaklyje „Teatro atminimo akmenys“ dokumentinio teatro kūrėjai, režisierius Hansas-Werneris Kroesingeris ir dramaturgė Regine Dura, pasitelkę Karlsruhės valstybinio teatro dokumentus rekonstruoja antisemitinės diskriminacijos procesus, kai po 1933 m. iš teatro buvo atleisti aktoriai ir kiti kūrybinio personalo darbuotojai. Aktoriai ir žiūrovai čia sėdi už vieno stalo: kartu skaitydami dokumentus, laikraščius, ataskaitas ir memuarus, jie nejučia nukeliami į gana netolimą praeitį, kur girdime Karlsruhės žydų aktorių balsus, stebime jų pašalinimą iš teatro, suėmimą, tremtį, vėliau – savižudybę, koncentracijos stovyklas ar slapstymąsi emigracijoje. Šios istorijos tėra keturios iš daugelio, simboliškai primenančios tylų šimtų menininkų pašalinimą iš Vokietijos kultūros ir meno įstaigų per pirmuosius 1933 m. mėnesius. Režisierius Hansas-Werneris Kroesingeris ir dramaturgė Regine Dura su visa kūrybine komanda nėrė į Karlsruhės teatro archyvinius dokumentus, senus laikraščius, oficialią ir asmeninę korespondenciją, kalbino liudininkus. Ši medžiaga spektaklyje komponuojama su ištraukomis iš Kleisto tekstų, Brechto ir Benatzkio dainomis, aktorių mintimis, atspindinčiomis šiandienines tendencijas renacionalizuoti kultūrą ir atmintį.
Hansas-Werneris Kroesingeris 1983–1988 m. studijavo dramą Taikomojo teatro institute Gyseno universitete (kurso vadovai – Andrzejus Wirthas ir Hansas-Thiesas Lehmannas). Dar studijų laikais pradėjo dirbti režisieriaus Roberto Wilsono asistentu ir dramaturgu. 1989 m. dalyvavo kuriant Heinerio Müllerio „Hamlet/Hamletmachine“ Rytų Berlyne. Nuo 1993 m. kuria spektaklius garsiausiuose valstybiniuose ir nepriklausomuose teatruose. Kartu su savo kūrybine bendražyge Regine Dura tapo ryškiausiais dokumentinio teatro kūrėjais Vokietijoje, o spektaklis „Teatro atminimo akmenys“ įvertintas kaip vienas reikšmingiausių metų scenos įvykių Vokietijoje. Pasak Andreaso Jüttnerio iš „Theater heute“: „Sceniniame vyksme <...> prieš akis skleidžiasi, kaip funkcionuoja manipuliacijų mechanizmas, nulemiantis vienų žmonių požiūrį į kitus ir kaip teatras, būdamas „moraline institucija“, nėra nuo to apsaugotas“.
Ištrauka iš spektaklio:
Palikusiųjų palikimas
Ar svetimų dienoraščių skaitymas – tai pjesė? Ar nepažįstamųjų kambariai – tai dekoracijos? Ar balsai įraše – tai personažai? O kas jei visa tai tikra? Tikri dokumentai? Tikrai gyvenę žmonės? Tikros aplinkybės ir rezultatai? Tikras teatras? Į klausimą, „ar tai spektaklis, jei jame nėra aktorių?“ – Lietuvos auditorija jau turėjo galimybę atsakyti ne kartą. Tiek po ankstesnėse „Sirenose“ pasirodžiusių „Rimini Protokoll“ pasivaikščiojimų po rudenėjantį ar pavasarėjantį Vilnių, tiek įvairiose vėlesnėse lietuviškose akcijose-pasirodymuose.
Į Vilnių grįžtančių vokiečių kūrėjų darbas „Nachlass, kambariai be žmonių“, pastatytas Šveicarijos „Vidy“ teatre Lozanoje, – tai spektaklis be žmonių, bet apie žmones: tuos, kurių jau nebėra, bet kurių buvimas jaučiamas net jiems išėjus. Žiūrovas juda erdvės ir laiko pasakojime, sceninėje instaliacijoje, įkurtoje aštuoniuose kambariuose, kuriuose individualiai pasirinkta forma sutalpinami žmonių, mąsčiusių apie savo mirtį ir apie tai, kas liks po jų, gyvenimai. Kaip šie žmonės nori būti prisimenami? Po šešiasdešimties kartu praleistų metų senyvo amžiaus pora svarsto, kaip galėtų numirti drauge ir perduoti savo patirtį apie Antrąjį pasaulinį karą. Sparčiai progresuojant ligai, jaunas vyras nori palikti dukrai atminimą apie save. Pasiturinti moteris dėsto, kaip jos pinigai galėtų būti naudingi po jos mirties. Paskutinėje mirtinos ligos stadijoje kita moteris savaitė prieš mirtį įgyvendina seną savo svajonę. O neseniai į pensiją išėjęs neurologas siekia nemirtingumo, palikdamas savo mokslinį „nachlass“ apie silpnaprotystę.
„Nachlass“ – tai vokiškas žodis, susidedantis iš priešdėlio „nach“ (liet. po) ir veiksmažodžio „lassen“ (liet. palikti). „Nachlass“ taip pat reiškia rankraščių, užrašų, korespondencijos ir kitų dokumentų kolekciją, likusią po žmogaus mirties. Spektaklis „Nachlass, kambariai be žmonių“ – tai aštuonios istorijos, baigusiųjų savo žemiškąją kelionę žmonių palikimas, kur dokumentai ir pasakojimai byloja apie jų praėjusius gyvenimus. Anot šveicarų kritikų: „Stefano Kaegi ir Dominico Hubero „Nachlass“ žengia kur kas toliau nei paprastas dokumentavimas, grynas liudijimas, ką retkarčiais tenka matyti dailėje. Kiekvienam iš devynių žmonių, kurie juo pasitikėjo, jis kuria atskirą mini teatrą. Jie patys pasirinko, kaip jį apipavidalinti, jų turimas laikas ribotas, čia bandoma prabilti tiesiai į publiką. <...> Tai jaudina, kelia nerimą, bet ne liūdesį. Pasijauti įgavęs naujų jėgų, kartais netgi džiaugsmingas“.
Ištrauka iš spektaklio:
