„Kai gimiau, buvo įrašyta, kad esu „M“ man tame visai nedalyvaujant“
Silvia Calderoni su teatro trupe „MOTUS“ dirba jau vienuolika metų, teatre ir kine ji atlieka vyrų, moterų, androginiškų personažų vaidmenis. „Esu vaidinusi ir žirafą“ – pasakoja aktorė. Būtent žirafos vaidmuo ir įstrigo italų kino režisieriui Manuli, kuris po to pakvietė ją suvaidinti Kasparą Hauserį psichodeliniame filme apie netikėtai saloje atsidūrusį personažą, kuris žingsnis po žingsniu išmoksta naudoti savo kūną, šokti, kalbėti, iš neatpažįstamo padaro, cirko atrakcijos tampa maištinga vakarėlių pabaisa, lyčių kanonus laužančiu DJ‘umi, atsiduodančiu muzikai, kuri nekelia klausimų apie jo(s) lytį.
„Aš pavargau būti klausiama, ar esu vyras, ar moteris – teigia spektaklio „MDLSX“ atlikėja Silvia Calderoni. – Tai niekuomet neturėtų būti pirmas klausimas. Yra ir kitų“. Klausimas apie lytį Silvią lydi visą gyvenimą įvairiomis aplinkybėmis. Daug po pasaulį su pasirodymais gastroliuojanti atlikėja vien oro uoste apsaugos ne kartą buvo apklausta, kokios ji lyties. Tiek vyrų, tiek moterų tualetuose kiti į ją žiūri kiek nepatikliai. Šis klausimas atsispindi net praeivių akyse gatvėje. „Taip, kartais tai skausminga, o kartais – jokia problema, – pasakoja aktorė. – Tai mano gyvenimas. Nenoriu savęs apibūdinti, apibrėžti. Kartais rengiuosi kaip vyras, kartais – kaip moteris. Nenoriu priklausyti kažkuriai grupei ar nešioti kažkokią etiketę“.
Šiemetiniame festivalyje „Sirenos“ italai pristatys beveik pusantros valandos trunkantį performansą/monologą/DJ pasirodymą „MDLSX“, kuriame autobiografinės detalės supinamos su literatūrinėm aliuzijom, ir visa tai virsta sprogstamuoju garsiniu mišiniu, pašėlusiu ir aistringu vieno žmogaus himnu individo laisvei, bet kokių ribų – lyties, kūniškumo, odos spalvos – peržengimui, tapsmui kitu, nei numato paveldėta ar įgyta tautybė arba tikėjimas. „Tai – emocionali mano gyvenimo biografija, – pasakoja aktorė. – Stipriausios emocijos apima tuomet, kai kartu eina video įrašai, kuriuose esu labai jauna. Labai keista dirbti su jaunesnės savęs vaizdiniu greta. Tačiau spektaklis jokiu būdu nėra terapija sau. Nemėgstu teatro terapijos. Tai tūsas. Kasnaktinis tūsas. Tai tarsi kolektyvinis „coming out‘as“, prisipažinimas, atsiskleidimas – tiek publikai, tiek sau pačiai“.
Apie ribas, paribius ir monstrus
Teatro grupės „MOTUS“ kūrybinė veikla neapsiriboja vien spektakliais, jie rengia susitikimus su žiūrovais, veda kūrybines dirbtuves ir skaito paskaitas Italijos ir užsienio universitetuose. Jų kūriniai pristatyti įvairiose pasaulio šalyse, festivaliuose nuo Avinjono iki Niujorko ir Buenos Airių. Už savo kūrybą Italijos ir tarptautiniais apdovanojimais pagerbti menininkai yra atviri netyrinėtoms kryptims ir bet kokiam galimam „kitam“ kontekstui. Calderoni ankstesniuose „MOTUS“ spektakliuose vaidino androginiškąją Antigonę ir Arielį iš Shakespeare‘o „Audros“. „Abu šie personažai tapo nevienalyčiai dėka Silvios androginiškumo“ – teigia viena iš spektaklio režisierių Daniela Nicolo.
Jai antrina ir kitas režisierius Enrico Casagrande: „Tapatybės klausimas buvo paliestas ir ankstesniuose mūsų kurtuose pasirodymuose, nes šiuo metu Italijoje šis klausimas yra degantis: mes nepripažįstame trečiosios lyties ir lyties tapatybės klausimas nėra keliamas antidiskriminaciniuose įstatymuose. Be to, mūsų visuomenę ypatingai varžo bažnyčia“.
Visuomenę riboja bažnyčia, daugumai pritaikyti, bet mažumai nedraugiški įstatymai ir taisyklės, riboja išankstinės nuostatos, stereotipai, vadinami tradicija, morale ar vertybėmis. O kaip jaučiasi žmogus paribyje, mėgindamas save atrasti tarp enciklopedijoje pateikiamų apibrėžimų, sekdamas tokiais pėdsakais kaip „hipospadija“, „eunuchas“, „hermafroditas“, „monstras“.
Monstriškos kritikų liaupsės
Spektaklyje, užkoduotame pavadinimu „MDLSX“, kuriame slypi žodžių junginys „middle sex“ (liet. vidurinioji lytis), žiūrovas kviečiamas žengti į kitą veidrodžio pusę, išsivaduoti nuo savęs kaip iš anksto nulemto kūrinio. Pasak spektaklį išgyrusių teatro kritikų, Silvia Calderoni po šio vaidmens stoja į vieną gretą su Davidu Bowie ir Tilda Swinton, nė per žingsnį neatsilikdama nuo šių androginiškų menininkų kompanijos.
„Silvia Calderoni turbūt yra sukurta iš gyvsidabrio ar kito neįtikėtinai skysto elemento, kuris iki šiol dar nėra atrastas. Nes joks paprasto mirtingojo kūnas negalėtų keistis taip stebėtinai greitai, kaip šios nepaprastos atlikėjos italų maištingosios teatro grupės „Motus“ jusles užaštrinančiame spektaklyje „MDLSX“ – teigia Benas Brantley‘us iš New York Times. Jam antrinta ir Wlodekas Goldkornas iš L’Espresso: „<...> publika lieka užhipnotizuota, pakerėta, nustebinta; ir ne vien dėl neabejotinos formų ir judesio plastikos, kurią regime scenoje, bet ir dėl atlikėjos kraštutinės, radikalios drąsos. Taip pat ir dėl jos talento, kuriame dera beveik gyvuliškas spontaniškumas ir beveik maniakiškas kiekvieno judesio tikslumas. <…> Ir tai toli gražu ne ekshibicionizmas, o priešingai – radikalus teiginys apie savo lytinę tapatybę (be tokiems pasirodymams dažnai būdingos savidestrukcijos)“.
„Be viso kito, mane labiausiai stebina neįtikėtina dramaturginė ir vizuali šio spektaklio, kuris iš tikrųjų yra vieno aktoriaus pasirodymas, artikuliacija. <…> Šiuo spektakliu einama toliau seksualumo temų; čia gvildenamas kur kas gilesnis klausimas, ką daryti su savimi, kaip rasti vietą šiame pasaulyje, kuriame žmogus, kad ir kokia sudėtinga ir įvairialypė būtybė jis būtų, yra įspraudžiamas į griežtai apibrėžtas kategorijas“ – Il Sole 24 Ore rašo Renato Palazzi.
Spektaklio ištrauką rasite čia: https://www.youtube.com/watch?v=_etlKSaqUH4
