Ilgametis prodiuseris bei rašytojas, karjerą pradėjęs literatūros studijomis, mokęsis iš filosofų Jacques‘o Derrida, Rolando Barthes‘o ir Louiso Althusser‘io. Per savo karjerą, atrodytų, jis susitiko ir susidraugavo su visais, kurie paliko pėdsaką britų, prancūzų ir kitų Europos bei pasaulio šalių kino ir meno istorijoje. Tarp jų — režisieriai Derekas Jarmanas, Jeanas-Lucas Godard‘as, Chrisas Markeras ir mąstytojas Johnas Bergeris. Būtent apie jį, jųdviejų draugystę su Tilda Swinton bei naujausią dokumentinį filmą „Metų laikai Kensi: keturi Johno Bergerio portretai“, kuris bus parodytas Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje, susitikome pasikalbėti Londone, mažoje Noting Hilo kavinėje.
„Metų laikai Kensi: keturi Johno Bergerio portretai“ pasakoja apie daugelio mąstymą pakeitusį kūrėją ir kritiką. Koks buvo jūsų, Tildos ir Johno susitikimas šiame kūrybiniame procese?
Anksčiau kartu su Tilda sukūrėme filmą apie Dereką Jarmaną. Premjeros metu Amerikoje, jau atsisveikindami, pagalvojome ir apie Johną. Filmavimo aikštelėje visi susitikome prieš tris dešimtmečius, tapome neišskiriami draugai. Nors, tiesą sakant, dėl filmo pradžioje entuziazmu netryškau. Buvau prisiekęs niekuomet neprašyti pinigų iš britų televizijos. Be to, nenorėjau šio filmo kurti įprastai. Per savo karjerą tokių sukūriau pakankamai. Pamaniau, kad galėčiau tai pavesti grupei studentų, duoti kameras jiems. Mąsčiau, kad galėtume sukurti kažką panašaus į filmą „Derekas“, kalbėti apie jo gyvenimą. Paskambinau Johnui, pasiūliau, o šis atsakė: „labai norėčiau, kad judu su Tilda aplankytumėte Kensį. Tačiau mažiausiai noriu kalbėti apie savo praėjusį gyvenimą“. Jis pasiūlė atvykti, kartu gaminti maistą, važiuoti apsipirkti ir žiūrėti, kas iš to išeis.
Kodėl Johno portretas iš keturių dalių?
Filmas turėjo perteikti tai, ką reiškė būti greta jo, dalyvauti tuose maloniuose ir jaudinančiuose pokalbiuose. Atvykę į Kensį tikėjomės porą dienų tiesiog pasišnekėti. Tuomet kilo audra, mus užsnigo. Tilda ir Johnas pradėjo kalbėti apie savo tėvus. Grįžus į viešbutį Tilda tarė: ,,tai buvo filmas apie žiemą. Teks sukurti dar tris filmus“. Vėliau, kai pristatinėjau pirmąją juostą Telluride (JAV), po peržiūros prie manęs priėjo vienas žmogus ir pasiteiravo apie minėtus kitus tris filmus. Paklausė, kiek jie kainuotų. Atsakiau: „apie du šimtus dolerių“. Pasitikslino, ar tuos pinigus jau turiu. Atsakiau, kad ne. Tuomet jis tarė: ,,dabar jau turi“. Taip gimė dar trys filmai.
Kiekvienas jų atskleidžia išskirtinį Johno gyvenimo, ryšio su žmonėmis ir gamta, kūrybos aspektą. Kiek tokias skirtingas filmo formas įtakojo aplinkybės?
Planavome, kad antrojoje juostoje kalbėsime apie politiką. Likus savaitei iki filmavimo, kai jau buvo rezervuoti visi skrydžiai, mus pasiekė žinia, kad nebėra Johno žmonos Beverli. Turėjau priimti neatidėliotiną sprendimą. Pamaniau, pats ten tikrai nevyksiu, tai neturi jokios prasmės. Pasiūliau keliauti studentams: Johno netrukdyti, filmuoti Kensio gyvulius, pavasarį, tai, kas vyko aplink. Kai gavome pinigus, iš tos medžiagos sumontavome filmą apie Bergerį ir gyvūnus. Trečiasis filmas — apie politiką. Pagalvojau, kad jei jame būsime tik mudu su Johnu — tai tebus nuobodi dviejų senų vyrų diskusija. Pasikvietėme keletą jaunų žmonių ir 1950-ųjų stilistika nufilmavome televizinį filmą. Paskutinioji juosta vadinasi ,,Derlius“. Ją nuo pat pradžių norėjo kurti pati Tilda. Žinojo, kad tai bus pasakojimas apie vaikus.
Šis filmas (arba šie filmai) gali būti žiūrimi labai skirtingai...
Kuomet prie instaliacijų dirbau su kūrėjais Chrisu Markeru ir Isaacu Julienu, susipažinau su terminu „laiku paremtas menas“. Taigi kiekvienas filmas apie Johną yra atskiras, laiku paremtas meno kūrinys. Jie turėjo būti rodomi atskirai, muziejuose. Tačiau vyliausi, kad jie galės egzistuoti ir visi kartu, kaip vienas filmas. Pamenu, 2015-aisiais atvykome į prabangų kino teatrą ir vieną po kito peržiūrėjome visus filmus. Tai buvo viena laimingiausių akimirkų mano gyvenime. Tai buvo filmas! Projektas taip sėkmingai keliauja po kino teatrus, kad juostos dar nebuvo rodomos atskirai.
Ką šis filmas reiškė Johnui?
Apie tai daug nekalbėjome, bet daug kas buvo aišku ir be žodžių. Pradėjome filmuoti nesibaigiančius Kensio sezonų ritmus, bet užfiksavome paskutiniuosius Johno metų laikus. Galiausiai tai buvo skaičiavimas, o ne nesibaigiantis atsikartojimas. Filmas įamžino jo gyvenimo Kensyje pabaigą.
Ir tai padarė labai išskirtinai: su šiluma, intymumu. Nesunku nujausti ir stiprią jo kūrėjų draugystę.
Johnas buvo nepaprastai gražus žmogus. Būdavo, jis tave sutiks, ilgai į tave žiūrės. Jis buvo didžiausias pasaulio gundytojas! Be to, ypač pirmajame filme, atsiduri jo virtuvėje. Tai — labai intymi erdvė. Prieš tris dešimtmečius Tilda, Johnas ir aš susitikome filmuodami juostą ,,Ką nors man pagrok“ (,,Play me Something“). Vieni kitus pažinome per ilgą laiką ir labai gerai. Pamenu, kartą dirbau prie kino pasakojimo apie fotografą Sebastião Salgado pavadinimu ,,Vilties spektras“ (,,The Spectre of Hope“). Viskas buvo labai sudėtinga, atrodė — absoliuti betvarkė. Po labai ilgo laiko paskambinau Johnui ir paklausiau ar jis galėtų atvykti man padėti. Ir jis atvyko! Filmas apie Johną išties buvo meilės darbas. Į tai labai įsitraukė ir studentai. Johnas buvo vienas patraukliausių mano sutiktų žmonių: jokio statuso ir absoliutus dėmesys tau. Su juo kalbėdamas turėjai tapti ,,labiau gyvas“, klausyti, ką jis sako. O kai kalbėjai, turėjai galvoti apie tai, ką sakai, nes jis išties klausė.
Kaip literatūra jus atvedė į kino pasaulį?
Tai buvo laimingas atsitiktinumas. Buvau literatūros studentas. Paryžiuje mokiausi École Normale Supérieure, lankiau Jacques‘o Derrida ir Louiso Althusser‘io paskaitas. Kai grįžau iš Prancūzijos man buvo 24. Tą vasarą pietų mane pasikvietė du vyresni vaikinai. Viskas atrodė labai šauniai, pamenu, pietavome viename pirmųjų kinų restoranų Gerrard gatvėje (aut. past. Londone). Jie užsiminė, kad leidžia kino žurnalą ,,Screen“. Paklausė ar nenorėčiau prisijungti prie redakcijos. Turėjau pasakyti ne, nes apie kiną tuomet nieko neišmaniau, bet pasakiau taip. Iš dalies dėl to, kad vienintelis kūrėjas, apie kurį šį bei tą žinojau, buvo Jeanas-Luc‘as Godard‘as. Jis kairiesiems avangardo kūrėjams tuomet buvo režisierius iš didžiosios raidės. Taip prasidėjo trys ar keturi nuostabūs mano gyvenimo metai. Aš vis dar įsitikinęs, kad „Screen“ žurnale spausdinami tekstai yra geriausia kino kritika anglų kalba. Tad ten dirbdamas šiek tiek sužinojau apie kiną. Vėliau, kuomet man buvo apie trisdešimt, dėsčiau Kembridže, ir visko man jau buvo gana, vienas Britų filmų instituto (BFI) veikėjas pasiūlė surinkti medžiagą, kurią esu parašęs apie Godard‘ą, gal dar šį bei tą pridėti, bei išleisti mažą leidinį apie jo darbus po 68-ųjų.
Tikriausiai anuomet prie Godard‘o prieiti nebuvo paprasta?
Žinojau vieną žmogų, kuris pažinojo Godard‘ą. Paklausiau, kaip šį prikalbinti duoti interviu? Jis patarė: keliauk pas jį su pinigais. Kaip tik tuo metu kitas veikėjas iš BFI ketino pirkti jo televizinius filmus. Į kelionę leidausi su 2000 dolerių čekiu ir ketinau tuos filmus parvežti. Su Godard‘u susitikome Nyono traukinių stotyje. Mainai užtruko vos trisdešimt sekundžių. Jis — vienas geriausių verslininkų pasaulyje. Tuomet jam užsiminiau, kad norėčiau parašyti knygą. Jis manęs paklausė: ,,turi galvoje - rimtą knygą?“ Aš pamelavau: ,,taip, rimtą knygą“. Jis tarė: „na, jei nori išleisti rimtą knygą, gali atvykti į studiją ir ,,pereiti“ per mano popierius. Aš ką tik pradėjau kurti naują filmą, gali atvykti į filmavimą“. Tai buvo žmogus, kuris nuo viešumos slėpėsi 10 metų. Dabar suprantu, kad anuomet, 1979-aisiais, jis kaip tik ruošėsi išleisti pirmą komercinį filmą. Jam reikėjo reklamos. Tą pačią naktį susisiekiau su leidėju. Jis iškart sutiko knygą išleisti. Išvykau ir dvi dienas praleidau Godard‘o filmavimo aikštelėje. Mačiau, kokia puiki buvo komandos dvasia, kaip visiems buvo smagu. Supratau, kad tai ir yra tai, ką noriu daryti, kad man atsibodo akademinis gyvenimas. Labai pasisekė dar kartą, kai būdamas 35-ių tapau BFI filmų gamybos vadovu. Filmus kūriau ateinančius 20 metų.
Trečiajame filme kalbate apie televiziją. Kas televizija jums yra dabar ir kas ji buvo anksčiau?
Kai buvau vaikas, egzistavo vos du kanalai, tačiau iš televizijos daug sužinojau apie tuometinį pasaulį. Klausimas, kaip padaryti, kad televizija ir internetas mokytų, o ne rodytų Donaldo Trumpo pornografiją? Dabar televizija orientuota į greitą sprendimą, jaudinimą, 24 valandas trunkantį naujienų ciklą. Aš pats ,,prisijungiu“ tris kartus per dieną, kad sužinočiau, kas nauja toje Trumpo muilo operoje.
Kaip pasikeitė kinas ir kokia jo ateitis?
Įdomu tai, kad dokumentika tapo tokia svarbia forma. Negaliu patikėti, kad projektas apie Johną keliauja po kino teatrus. Filmus pradėjau kurti dar 1985-aisiais. 35 mm kamera tuomet buvo nepaprastai sunki. Su ja dirbo mažiausiai keturi labai gerai paruošti žmonės. Kartais net ir jiems nepavykdavo tinkamai nufilmuoti. Dabar kameros tų vyrų darbus atlieka pačios. Viena vertus tai — nuostabu. Kita vertus — niekas nebegauna tokio išsilavinimo, kokį gaudavo jie. Tas pats galioja ir montažui. Juk perkirpti juostą buvo rimtas sprendimas! Manau žmonės vis dar jaučia didelį apetitą ėjimui į kiną, sėdėjimui tamsoje. Nereikia nuvertinti ir pasimatymų svarbos kino istorijoje! Nematau jokių ženklų, bylojančių apie galimybę tam išnykti. Nors kino ekonomika sufleruoja, kad Holivudas dabar kuria filmus su Kinija ir Rusija, ir nebekuria filmų apie Ameriką. Kita vertus, pilno metro vaidybinius filmus dabar gali žiūrėti per televiziją. Tai — labai įdomi nauja forma.
Kalbino Simona Žemaitytė
