Abu pasaulinio garso teatro ir kino režisieriai kartu su savo spektaklių komandomis atvyks ir į sostinę, kur po spektaklių dalyvaus atvirose žiūrovams diskusijose.
Melancholijos švyturys iš Prancūzijos
Nors nebuvo tikimasi, tačiau vos prieš keletą metų gaivališka jėga įsiveržė į prancūzų kiną. Jo mylėtojai, desperatiškai ieškoję naujo herojaus po to, kai Gerardas Depardieu priėmė Rusijos pilietybę, galiausiai galėjo nurimti. „...[kitas] aktorius jį aplenkė, - rašė vienas kritikas, - Jo vardas – Vincentas Macaigne‘as“.
Hiperaktyvus kino ir teatro režisierius, aktorius ir rašytojas netrukus tapo naujosios „Jauno prancūzų kino“ bangos veidu. Jo vidutinio metro filmas „Tai, kas liks iš mūsų“ laimėjo didįjį prizą Klermono-Ferano filmų festivalyje. Yra vaidinęs Guillaume’o Braco, Justine Triet, Antonino Peretjatko, Louiso Garrelio filmuose. 2004 m. režisavo savo pirmąjį spektaklį „Friche 22.66“, vėliau tuo pačiu pavadinimu įkūrė savo teatro trupę. Po pirmųjų spektaklių sekė „Rekviem 3“, pirmoji „Idioto“ versija, taip pat „Hamletas. Bent jau mano kūnas gražus paliks“, keturioms triukšmingoms ir energingoms valandoms pakerėjęs Avinjono festivalio publiką. Jis taip pat stato spektaklius svetur, net ir tolimosiose Čilėje ir Brazilijoje.
„Aš buvau užsiėmęs nuo tada, kai man buvo 20 metų, - teigia V. Macaigne‘as, - tiesiog tik dabar mane kino kritikai atrado. Tačiau neturiu plano karjerai, nesiekiu būti turtingas ar žymus. Net nesu itin ambicingas. Tiesiog daug ir sunkiai dirbu, nes yra labai daug dalykų, kuriuos noriu daryti“.
Kūnas kaip laboratorija emocijoms – tai Vincento Macaigne'o teatro ir kino darbus apibendrinanti idėja. V. Macaigne’o teatrinis pasaulis – intensyvus, brutalus, bet jame ieškoma meilės; čia kuriama vizualaus meno, fizinio teatro, garsinių paveikslų ir teksto mozaika, kurioje smurtas dera su humoru. Spalio 12 ir 13 dienomis festivalyje „Sirenos“ bus pristatytas jo ypatingo pasisekimo sulaukęs spektaklis „Troškimas (en manque)“, pastatytas garsiajame šveicarų teatre „Vidy“ Lozanoje. Susitikimas su žiūrovais vyks po spalio 12 d. spektaklio.
„Troškimas“ – tai teatrinių, plastinių ir choreografinių elementų kupinas meninis tyrimas, kuriame gilinamasi į tyros ir radikalios meilės paieškose įstrigusių personažų gyvenimus. Spektaklio kūrėjų nuomone, prancūziškai geriausiai prasmę nusakanti frazė „en manque“ lietuviškai reikštų narkotinę, alkoholinę abstinenciją, stygių, troškulį, trūkumą ir to sukeliamą nerimą, desperaciją ir sumaištį.
„Kuriu spektaklį ne apie tai, kas aktualu, kas vyksta čia ir dabar, o stengiuosi pažvelgti į žmogaus šviesiąją ir tamsiąją puses. Į mūsų gebėjimą mylėti ir būti artimiems vieni kitiems šiame pasaulyje. Mūsų pyktį ir baimę dėl ateities. Kaltę ir kelią, kurį sugebėjome nueiti. Nesistengiu išspręsti prieštaravimų ar atskleisti paradoksų, tiesiog noriu sukurti kai ką didesnio už patį gyvenimą“, – sako spektaklio režisierius V. Macaigne’as.
„Šiame savo kartos manifeste Vincentas Macaigne’as leidžiasi į grožio paieškas, bet daro tai pasitelkęs kasdienę brutalią kalbą, kuria galingai prabyla apie mūsų pyktį, abejones, baimę, liūdesį, bet sykiu ir džiaugsmą bei viltį“, Carnet d’art rašė Kristina d’Agostin, - „Šiais tamsiais, mūsų gyvenamais laikais bejėgiškumas pats savaime nėra priemonė, kad ir su kuo susidurtume – karais ar teroristų išpuoliais. Teatras, kaip ir apskritai menas bet kokia forma, mezga ryšius ir (at)kuria dialogą. „Troškimas“ suteikia nirtulingą geismą gyventi, nepasiduoti ir atsakyti šauksmu“.
Ištrauka iš spektaklio: https://www.youtube.com/watch?v=oIJpYGTVoCg
Teigiamo krūvio dalelė iš Vengrijos
Laimėjęs ne vieną apdovanojimą Lokarno ar Kanų kino festivaliuose, jo filmų premjeros vyksta garsiausiuose pasaulio festivaliuose – į Vilnių atvyksta vos keliais metais už V. Macaigne‘ą vyresnis vengrų režisierius Kornélis Mundruczó, užkariavęs ir teatro festivalių auditoriją. Režisierius teatre dirba nuo 2003 m., 2009-aisiais kartu su teatro prodiusere Dóra Büki įkūrė „Protono“ teatrą – virtualų menininkų kolektyvą, susibūrusį, kad įgyvendintų nepriklausomą režisieriaus produkciją. „Protono“ teatro spektakliai yra apkeliavę daugiau nei 80 tarptautinių teatro festivalių – nuo Avinjono Prancūzijoje per Adelaidę iki pat Singapūro ir Seulo.
„Poetinis ir provokuojantis Kornélio Mundruczó spektaklis atvertė naują „Proton“ teatro istorijos puslapį. Spektaklis keliauja po garsiausius užsienio festivalius, o kritikai jį vienbalsiai vadina hiperrealistiniu šedevru, kuriame tyliu ir intymiu žvilgsniu žvelgiama į žmogaus būties gelmę: „Veidas tampa mūšio lauku, nuomojamas butas – mikroskopu, o scena – didinamuoju stiklu“ – rašo Frankfurter Allgemeine Zeitung.
Ar mes pasirenkame savo likimą, ar mūsų gyvenimai jau nulemti iš anksto? Hiperrealistinis butas Budapešte ir jame tūnantys pasakojimai: po arkomis čia krizena praeities šešėliai, girdėti neaiškūs nutylimų istorijų atbalsiai. Vyras, atvykęs iškeldinti vienišos moters, netikėtai susiduria su kliūtimis ir yra priverstas atsigręžti į save. Sykiu po truputį aiškėja, kokias tamsias paslaptis slepia apleistas butas ir su kuo teks susidurti naujiems jo gyventojams. Spektaklio personažų gyvenimas – tarsi imitacija: jie viso labo vaidina, kad gyvena, atsiriboję nuo esamos politinės situacijos. Jie atsidūrę visuomenės pakraštyje, kur neteisybė – nerašytas įstatymas.
„Šiais laikais, kai įtvirtinti savo tapatybę tampa vis svarbiau, Mundruczó sukūrė spektaklį, kuriame keliami tokie klausimai: ar esame pajėgūs nutraukti giminystės ryšius? Ar galime paneigti savo kilmę? Ar galime susikurti tokią tapatybę pagal savo pageidavimą? Spektaklyje „Gyvenimo imitacija“ regime žūtbūtines jauno žmogaus pastangas siekti gyvenimo pilnatvės“ – teigia Lilian Spatz interneto portale ORF.at.
„Nekantraujame susitikti su šiais dviem kino ir teatro meistrais, - teigia festivalio „Sirenos“ meno vadovė Audra Žukaitytė, - ypatingai džiaugiamės galėdami Lietuvos žiūrovams ne tik pristatyti jų scenos meno kūrinius, bet ir po jų pasikviesti publiką susipažinti su spektaklių autoriais, pasikalbėti apie teatrą su pačiais režisieriais – tai viena iš svarbesnių festivalio misijų: organizuoti ir puoselėti dialogą tarp auditorijos ir kūrėjų“.
Ištrauka iš spektaklio: https://www.youtube.com/watch?v=1ysppwwWf6w
