Tamsiai rudai įdegęs baltadantis mano nuomojamo buto šeimininkas Aleksandras pasakoja visai neseniai grįžęs į savo gimtąjį miestą iš Artimųjų Rytų, ten dirbo inžinieriumi. Veždamas mane Edinburgo karališkojo botanikos sodo link tikina, kad šiam miestui neįmanoma atsispirti, nes jo gyventojai labai draugiški („tiesa, didžiausiame Škotijos mieste Glazge dar draugiškesni, – neduok Dieve, atkreipsi į ką nors dėmesį, parseks iki pat namų“), kultūros ir istorijos klodai stulbinami, architektūra ir panoramos gniaužia kvapą. „Tik pastaraisiais metais smarkiai padaugėjo turistų. Nežinau, kas nutiko, kad visi taip ėmė plūsti. Būtų nieko tokio, bet kai kuriuos tradicinius barus ėmė keisti įvairūs kavos namai. Ne visi užsieniečiai supranta mūsų virtuvę“, – rodydamas šiokį tokį nusivylimą galva linguoja Aleksandras. Nežinia, ar jo nerimas turi pagrindą, – įvairių atmainų barų čia tikrai netrūksta, o turistai, regis, vienodai noriai perka ir kosmopolitiškąją latę, ir tradicinius mėsa įdarytus pyragus.
Ant parlamento sienų rasite poezijos eilučių. Tai atskleidžia mūsų prioritetus. Edinburgas yra kultūros miestas.
Pateisinti literatūros miesto vardą
Edinburgas lankytojų skaičiumi nesiskundžia, 498 tūkstančius gyventojų turinčio miesto festivaliai pernai sutraukė 4,5 milijono svečių. Įspūdį daro ir didžiųjų miesto muziejų (Nacionalinio Škotijos muziejaus, Edinburgo pilies, Škotijos nacionalinės portretų galerijos ir t. t.) lankomumas, pavyzdžiui, jau kuris laikas Edinburgo pilyje per metus apsilanko daugiau nei pusantro milijono turistų. Įdomu tai, kad literatūra taip pat prisideda prie turizmo sektoriaus plėtros. Britė J. K. Rowling čia pradėjo kurti istorijas apie Harį Poterį, šis miestas įkvėpė amerikietę Diana'ą Gabaldon rašyti istorinį romaną „Svetimšalė“. Smalsuoliai noriai užsisako ekskursijas, kurių pavadinimuose minimos jų mėgstamos knygos. Jei nenorite apsiriboti vienu kūriniu, puošnių formų Rašytojų muziejuje vedamos ekskursijos, kurių metu supažindinama su galybe miesto literatų ir pikantiškomis jų istorijomis. Laisvesnės dvasios keliautojai gali susigundyti literatūrine ekskursija po barus, jos rengėjai provokuoja teigdami, kad gyva tradicinių alinių aplinka per pastaruosius kelis šimtmečius įkvėpė ne vieną iškilų rašytoją.
Škotijos sostinė 2014 m. pripažinta geriausiu vidutinio dydžio miestu Europoje, taip pat tai antras pagal populiarumą miestas Jungtinėje Karalystėje. Klaidžiojant gatvėmis lengva pasiduoti jo žavesiui: miestas kompaktiškas, puikiai išplėtota viešojo transporto sistema, čia gausybė mažų barų, kavinių, restoranų, smulkių parduotuvių. Skirtingais laikotarpiais augę skirtingos architektūros rajonai lengvai įveikiami pėsčiomis, o pačiose netikėčiausiose vietose gali atsiverti visai šalia miesto miegančio vulkano, vadinamo Artūro sostu, vaizdas ar padvelkti sūriu vėju nuo Forto įlankos.
Edinburgo pilį ir Škotijos parlamentą jungianti Karališkoji mylia (Royal mile) yra pagrindinė turistų arterija. Apsupta unikalių viduramžiais statytų daugiabučių, ji klega nuo įvairiataučių smalsuolių, bet iš čia galima patekti į daugybę mažyčių tyla pritvinkusių savitų kiemelių ar siaurų alėjų ir vingiuotais laiptais patekti ten, kur verda visai kitoks gyvenimas: į paskaitas lekia studentai, užsukti kviečia indų, afrikiečių, meksikiečių ir kitų pasaulio tautų kavinės.
Sutapimas: kai atvykau į Edinburgą, čia kaip tik vyko muzikos, teatro ir poezijos festivalis „Hidden doors“ („Paslėptos durys“). Unikaliame Lito (Leith) rajone, vadovaujami kultinio rašytojo Irvin'o Welsh'o, entuziastai atgaivino 28-erius metus nenaudojamą art deco stiliaus teatrą, – būtent jame ir vyko įvairūs renginiai. Čia supratau, kodėl edinburgiečiai sako, kad jų miestas dabar – drąsių literatūros naujovių žvaigždė, kad juo seka net Londonas. Mat Edinburge yra visko – veikia literatūrinis kabaretas, vyksta poetų performansai, čia jaučiama didžiulė raiškos formų įvairovė ir t. t.
Smalsu, iš kur ta gaivališka literatūrinė gyvybė ir kaip ji veikia miestą. Tyrinėti pradedu nuo Edinburgo UNESCO literatūros tresto. Šios organizacijos steigėjai 2004 m. sumanė idėją rinkti UNESCO literatūros miestą ir nuo tada rūpinasi įvairių renginių, programų ir projektų įgyvendinimu. Vienas žymiausių lankytinų objektų yra Karališkojoje mylioje esantis Škotijos bažnyčios reformatoriaus John'o Knox'o namas, seniausias daugiabutis senamiestyje (statytas apie 1490 m.). Pirmame puošnaus namo aukšte įsikūręs Škotijos istorijų pasakojimo centras (Scottish storytelling center) ir kavinė, aukščiau palypėjus – UNESCO literatūros tresto biuras. Čia susitinku su Rebecca'a Raeburn, energinga tresto komunikacijos specialiste ir pradedančia rašytoja.
Kol kas Edinburge daugiau gyvūnų skulptūrų nei skirtų miesto rašytojoms moterims pagerbti. Norime tai pakeisti.
„Kai 2004 m. UNESCO priėmė Edinburgo siūlymą steigti literatūros miesto titulą, buvo aišku, kad mums tai nebus tik vardas. Tai tapo atspirties tašku ir ateities pažadu, – pasakoja Rebecca. – Inicijuojame miestą ir ne tik aprėpiančius didelius projektus. Pavyzdžiui, 2007 m. Edinburgą dekoravome šviečiančiomis literatūros kūrinių citatomis. Mūsų inicijuota skaitymo programa „Viena knyga“ („One book“) 2009 m. buvo sėkmingiausia skaitymo programa visoje Jungtinėje Karalystėje. Tais metais visi masiškai skaitė Arthur'o Conan'o Doyle‘o „Dingusį pasaulį“. Rengiame paveldo savaites, jų metu prisimename žymius rašytojus. Mūsų dėka atsirado išmanioji telefoninė programėlė, kurioje užfiksuoti visi miesto knygynai, kitos iniciatyvos. Ir idėjų turime labai daug, pavyzdžiui, kol kas Edinburge daugiau gyvūnų skulptūrų nei skirtų miesto rašytojoms moterims pagerbti, tad norime tai pakeisti.“
Klajojant lengva pastebėti, kad literatūros miesto titulas yra pelnytas. Pačiame centre stovi gotikine raketa vadinamas monumentas Edinburge gimusiam serui Walter'iui Scott'ui, – 1844 m. pastatytas statinys yra didžiausia rašytojui skirta skulptūra pasaulyje. Visai šalia – Vaverlio (Waverley, taip vadinasi vienas W. Scott'o romanas) traukinių stotis. Lankytojus kviečia daugybė rašytojų, jų kūrinių ar personažų vardais pavadintų kavinių, restoranų, naujų ar naudotų knygų knygynai (apie 50 knygynų, 40 jų – nepriklausomi!), 28 bibliotekos, kai kurios jų – mobilios. Miestas turi net tituluotą poetą. Jei išgirsite žodį „makar“ (senas škotiškas žodis „makar“ reiškia tą, kuris gamina, ruošia, konstruoja), žinokite, kad tai – tuo metu žymiausias, geriausias miesto poetas. Šiuo metu Edindurgo Makar titulas suteiktas poetei Christine'ai De Luca'ai.
„Ji glaudžiai dirba su miesto bendruomene, įvairiomis institucijomis: ligoninėmis, mokyklomis, net nuotekų kompanijomis. Sutikite – mažai tokių, kurie gebėtų poeziją susieti su atliekomis. Mums rūpi skleisti žinią, kad poezija yra visur. Poezija ir literatūra apskritai yra visiems ir visų, tai neturi būti baisūs žodžiai“, – aiškina Rebecca.
„O ar Edinburgo gyventojai skaito?“ – paklausiu literatūros miesto entuziastės. „Be abejo! Kai mieste vyksta tiek daug įdomių literatūros renginių, kai jame gyvena, lankosi ryškiausios pasaulio literatūros žvaigždės, kai tiek žmonių kalba apie literatūrą, neįmanoma neskaityti. Jei neskaitytum – atsiliktum nuo kitų, praleistum kažką svarbaus. Turbūt kartojuosi, bet Edinburgas yra labai geras miestas rašytojams ir skaitytojams“, – neabejoja pašnekovė.
Iš triukšmo į tylą
Palikusi John'o Knox'o namą, stabteliu šalia esančiose Canongate'o bažnyčios kapinėse. Girdėjau, kad miesto poetai bendrauja net po mirties. Šiose kapinėse, rožių krūmo apraizgytame kape, ilsisi poetas Robert'as Fergusson'as (1750–1774 m.), šalia kapo – lentelė, iš jos sužinau, kad antkapį pastatė legendinis škotų poetas Robert'as Burns'as, o atnaujinti norėjo kitas legendinis rašytojas R. L. Stevenson'as. Dar parašyta: „<...> as the gift of one Edinburgh lad to another“ („...kaip dovana nuo vieno Edinburgo vaikino kitam“). Tikrai kalbasi. Turėčiau skubėti, bet pasiduodu saule tvinkstančių istorinių kapų labirinto ramybei. Ir vėl aplanko Edinburge vis persekiojantis kritimo per epochas jausmas. Pasivaikščiojimą baigiu prie žymaus ekonomisto Adam'o Smith'o (1723–1790 m.) griežtų formų antkapio. Šįkart Edinburgu domiuosi kaip literatūros sostine, tačiau jame gyveno daug iškilių įvairių sričių mąstytojų, pavyzdžiui, vienu metu šis miestas buvo medicinos naujovių sostinė.
Išėjus iš kapinių, žengus kelis žingsnius tiesiai ir pasukus į dešinę siaura alėja, Karališkosios mylios triukšmą keičia tyla, o viduramžių daugiabučių vaizdą – atvirų formų šiuolaikinės architektūros perliukas Škotijos poezijos biblioteka (Scottish poetry library). Ten manęs laukia buvęs žurnalistas, dabar – bibliotekos darbuotojas Colin'as Waters'as. Kas mėnesį jo rengiamą poezijos tinklalaidę (podcast) parsisiunčia tūkstančiai klausytojų. „Įsivaizduoji, kiekvieną mėnesį siunčiasi net po dešimt somaliečių?!“ – sako banguojančio balso savininkas. Mano pašnekovas – ne tik poezijos, bet ir savo miesto bei šalies entuziastas. „Edinburgas yra nuostabi sostinė. Štai, iš bibliotekos terasos atsiveria šiuo metu žalias Artūro sostas, o už bibliotekos kampo – Škotijos parlamentas, Holyrood'o parkas ir rūmai, kuriuose lankosi karalienė. Panorėjęs gali apeiti visą miestą per dieną, kartu jame labai daug veiksmo. Beje, ant parlamento sienų rasite poezijos eilučių. Tai atskleidžia mūsų prioritetus. Edinburgas yra kultūros miestas“, – sako Colin'as.
Kalbėdama su juo geriau suprantu, kodėl miesto literatūrinis gyvenimas toks gyvas. „Jei gimei ir augi Škotijoje, anksčiau ar vėliau turi susipažinti su poetu R. Burns'u. Jo atvaizdas, žodžiai – ant sausainių dėžučių, virtuvinių rankšluosčių, plakatų... Be to, labai tikėtina, kad kas nors po pintos kitos alaus ims dainuoti kurį nors daina tapusį poeto eilėraštį. Ankstyvoje jaunystėje galbūt maištausi prieš paveldą, manysi, kad viskis, kiltai ir R. Burns'as – ne patys geriausi tautos simboliai, bet ilgainiui nuomonę pakeisi. Paskaitęs poeto tekstų suprasi, kad tai buvo radikalių politinių pažiūrų ir radikalaus gyvenimo asmenybė. Panašiai nutiko ir man. Pirmiausia skaičiau anglų romantikus, paskui perėjau prie škotų. Gal ir jums, lietuviams, pažįstamas mažos šalies gyventojų kompleksas, kai pavydžiai stebimi didesni kaimynai ir gėdijamasi savo mažumo. Mes šį kompleksą, manau, išaugome, supratome, kokie įdomūs esame. Gerai būti iš mažos šalies, kai nereikia muštis į krūtinę ir nuolat varžytis su didžiausiaisiais“, – apibendrina jis.
Netikėta matomiausiose knygynų vietose matyti sudėtas ne kulinarijos ar savipagalbos knygas.
Škotijos poezijos biblioteka – unikali vieta. Ji įkurta 1984 m., knygų fondas nuo 300 egzempliorių išaugo iki 40 000. Čia laikoma ne tik škotų autorių kūryba. Vos įžengusi pamatau šešių europiečių poetų ekspoziciją. „Mano kaimynas“, – juokdamasi bedžiu į Gintaro Grajausko poezijos rinktinę. „Būtinai perduok, kad užsuktų pas mus“, – sako bibliotekininkas. Bibliotekos kolektyvas labai stengiasi populiarinti poeziją ir ją integruoti į žmonių gyvenimą. 2012 m., kai Colin'as tik pradėjo dirbti, ši įstaiga su BBC radiju įgyvendino Londono olimpinėms žaidynėms skirtą projektą „Written World“ („Parašytas pasaulis“). Per radiją transliuoti eilėraščiai – po vieną iš skirtingų šalių. „Mūsų projektai ambicingi, – akcentuoja vyras. – Vežame poeziją į įvairias įstaigas, pavyzdžiui, kalėjimus.“
Vienas sėkmingiausių pastarųjų metų projektų – jį pastebėjo ir nacionalinė žiniasklaida –poezijos rinktinė „Tools of the trade“ („Darbo įrankiai“) būsimiems gydytojams. Idėją pasiūlė du medikai, – šių manymu, būsimiems gydytojams pavojinga priimti pacientus kaip problemą, pamiršti žmogiškumą.
„Jei Edinburge ar Glazge mesi akmenį, pataikysi į poetą. Mūsų mieste ypač stipri sakytinio žodžio tradicija. Jauni žmonės organizuoja alternatyvius poezijos renginius, buriasi į kolektyvus. Paminėčiau „Neu! Reekie!“, „Flint and Pitch“, „Inky fingers“, „Loud poets“ ir t. t. Jie dažnai bendradarbiauja su muzikantais, naudoja teatro elementus. Maišo kiną, muziką, poeziją. Fantastika! Tai puikus būdas pritraukti jaunimą. Manau, siekis maišyti raiškos formas, laisvai elgtis su poezija yra gana škotiškas bruožas. Mums poezija yra gyvas dalykas. Ją reikia patirti, o ne atsargiai puoselėti“, – teigia bibliotekininkas.
Tiesa, pašnekovas dabartinį literatūrinį Edinburgo spindesį sieja tiek su UNESCO vardu, tiek su skaitymo bei rašymo skatinimo programomis, tiek su 2014 m. referendumu dėl Škotijos nepriklausomybės. „Buvo laikas, kai jaudinomės, kad poeziją skaitys tik senukai ar ją mėgstantieji, bet jaunoji Edinburgo ir Glazgo rašytojų karta viską pakeitė. Ankstesnės labiau dairėsi į Londoną, bet 2014 m. referendumas paskatino dabartinę kartą nesidairyti į šalis. Džiaugiuosi, kad pagaliau atėjo laikas, kai bent šioje srityje Londonas turi vytis mus“, – pasakoja Colin'as.
Įvairūs miesto veidai
Įkvėpta savo pašnekovų, susisiekiu su populiaraus judėjimo „Loud Poets“ („Triukšmingi poetai“) nare Katie Ailes. Ji – ir mokslininkė, yra išleidusi poezijos rinktinę „Homing“, veda poetinės raiškos kursus ir daro daug kitų dalykų.
Judėjimas „Loud Poets“ susibūrė 2014 m. Bilietai į pirmą šio kolektyvo pasirodymą 180 vietų salėje buvo išpirkti akimirksniu, nuo tada surengta daug vakarų tiek Edinburge, tiek kituose Jungtinės Karalystės miestuose, įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose. „Siekiame pristatyti poeziją žmonėms, kurie mano, kad jos nemėgsta, – pasakoja Katie. – Mūsų vakarai būna linksmi ir kartu skatinantys susimąstyti. Tikimės, jie įkvepia ką nors iš auditorijos pakilti ant scenos.“ Poetės manymu, Edinburgo, kaip literatūros miesto, stiprybė yra ne tik tai, kad čia jauni rašytojai turi begalę galimybių spausdinti savo kūrybą, bet ir stipri literatūros žmonių bendruomenė. „Mes susitinkame, bendraujame, dalijamės kūryba slemo vakaruose, darbo grupėse, visus metus vykstančiuose festivaliuose, – teigia Katie. – Kiek esu keliavusi, jokioje kitoje šalyje nejutau tokios didelės pagarbos savo poezijai ir kalbai kaip Škotijoje.“
Į Edinburgą atvykusiam literatūros mėgėjui, anot poetės, miestas gali atsiverti labai įvairiais pavidalais. „Irvine'o Welsh'o romanas „Traukinių žymėjimas“ sukels visai kitas emocijas nei Muriel Spark, Robert'o Louis'o Stevenson'o ar net Ian'o Rankin'o kūriniai, tad ir šių autorių aprašytas miestas atsiskleis kitaip. Vienu metu Edinburgas gali būti ir senovinis, ir šiuolaikinis, ir brangus, ir pigus, ir autentiškas, ir pigaus fasado“, – pasakoja moteris.
Knygynų lobiai
Škotai mėgsta didžiuotis savo permainingu oru, tad patartina jų nenuvilti – retkarčiais padejuoti dėl lietaus. Tada vietiniai galės pakartoti mantrą, kad po dešimties minučių jį pakeis saulė. Byrant smulkiai dulksnai, ramiai bindzinėju po miestą, mat rūpi patikrinti Edinburgo knygynus. Labai greitai supratau, kad toks malonumas kaip skaitymas šiame mieste gali įvaryti rimtą melancholiją. Čia knygynų labai daug. Ir jie puikūs. Ir netikėta matomiausiose vietose matyti sudėtas ne kulinarijos ar savipagalbos knygas. Žengdama į kai kuriuos sunerdavau pirštus už nugaros ir griežtai primindavau sau, kad atvykau tik su rankiniu bagažu. Kad ir kaip save drausminau, Edinburge teko palikti kelias savo sukneles.
Džiaugiuosi, kad pagaliau atėjo laikas, kai bent literatūros srityje Londonas turi vytis Edinburgą.
Negaliu nepaminėti Stokbridžo (Stockbridge) rajone esančio knygyno „Golden Hare“ ir jo atidžiai kuruojamos beveik meno galerijos lobiams prilygstančios knygų ekspozicijos, senų knygų rojaus „Armchair books“ (ši vieta daug kur minima tarp vienų labiausiai rekomenduojamų aplankyti knygynų). Kaip desertą pasilikau knygyną „Lighthouse“ – apie jį pasakojo veik visi kalbinti pašnekovai. Su komiksų knygynu šonu susiglaudęs „Lighthouse“ – naujas legendinio radikalaus Edinburgo knygyno „Word Power“ įsikūnijimas – po rekonstrukcijos atidarytas tik šiemet. Šviesioje erdvioje patalpoje mane pasitinka tingus šuo ir naujoji knygyno šeimininkė Mairi Oliver. Ji pasakoja, kad 1994 m. įkurtas „Word Power“ neatsiejamas nuo jo savininkės Elein – vienos svarbiausių miesto literatų bendruomenės narių. „Beveik dešimtmetį reguliariai lankiausi „Word Power“, tai buvo mano priebėga. O šį vasarį jo savininkė paskambino ir pasiūlė knygyną perimti“, – atvirauja Mairi. Anot jos, ši institucija svarbi daugeliui Edinburgo gyventojų, tad perimti tokį paveldą – didelis iššūkis. „Keisti knygyno pavadinimą buvo labai sunku. Elein žmonės mylėjo ji buvo asmenybė, o ši vieta – jos atspindys. Jei nebūčiau knygyno perdariusi pagal save, būčiau turėjusi sekti Elein pėdomis ir gal būčiau kai kuriuos nuvylusi. Dvasią siekiu išlaikyti, bet naujas vardas leis atversti šviežią knygyno gyvenimo puslapį“, – teigia moteris.
„Lighthouse“ galima sutikti Edinburgo literatūrinio paribio atstovų. „Mums rūpi maži leidėjai, knygas savarankiškai leidžiantys autoriai. Sąmoningai stengiamės reprezentuoti rašytojas moteris. Jei yra trys vienodai gerai parašytos knygos tam tikra tema, rinksimės parašytą moters. Turime didelį rūsį, svarstau tas patalpas atiduoti kuriai nors labdaros organizacijai – tegul naudojasi, mums kol kas nereikia“, – sako Mairi. O į nekuklų mano klausimą, kaip toks knygynas laikosi, ramiai atsako: „Knygynas anksčiau buvo pelningas, toks yra ir dabar.“
Edinburgas turi nepaprastai gerą aurą. Jame gausu pramogų įvairiems žmonėms. Svarbiausias patarimas – neskubėti ir skirti Škotijos sostinei bent kelias dienas, stengtis pamatyti ne tik didelius, bet ir mažus dalykus, nes iš jų susideda visas miesto žavesys.
