Iš profesijos ponas Kamilis yra polonistas, tačiau savo pašaukimu vadina Lietuvą, jos kalbą ir kultūrą, šią jis atrado studijų Krokuvos universitete metu. Pasirinkęs Lietuvos kultūros specializaciją, jis išvyko į Klaipėdos universiteto organizuojamus lietuvių kalbos kursus. 2016 m. K. Pecela apsigynė disertaciją apie Rapolą Mackonį ir tarpukario Vilniaus literatūrą. Pastaruoju metu ponas Kamilis verčia į lenkų kalbą Tomo Venclovos, Herko Kunčiaus, Kristupo Saboliaus tekstus ir juokauja dirbantis propagandistu – rūpinasi feisbuko paskyra „Lietuvos kultūra“.
„Dar neradau šiame pasaulyje savo vietos, tačiau jei reikėtų tai padaryti šiandien, rinkčiausi Krokuvą. Čia įgijau žinių, gebėjimų, šis miestas neabejotinai žavus, su juo mane sieja stiprios patirtys, emocijos, o pirmiausia – artimi žmonės. Tiesa, Vilnius ir Kaunas jau yra rimti Mažosios Lenkijos sostinės konkurentai, nes norėčiau juose ne tik lankytis, bet ir pagyventi“, – sako mokslininkas.
Kai prieš porą metų vyko festivalis „Lietuva Krokuvoje“, jo metu veikė M. K. Čiurlionio kūrybos paroda. Ponas Kamilis tada ne tik vertė jos katalogo tekstus į lenkų kalbą, bet ir buvo paprašytas parengti pasivaikščiojimą po miestą lietuviškais pėdsakais.
„Nesu gidas, neturiu tokių ambicijų, bet padirbėjau, ir radosi maždaug poros valandų trasa, kurią galima pėstute įveikti saulėtą popietę, kai Krokuva yra pati maloniausia. Mano siūlomos stotelės neatspindi visų Lietuvos ir Krokuvos ryšių, jos nereikalauja mokslinių pastangų, specialių žinių, tai pagrindinės šalies ir miesto istorijos bendrumą žyminčios vietos“, – pasakoja K. Pecela.
Mokslininkas mano, kad verta ir toliau ieškoti tokių vietų. Tai daryti jis ragina ne tik krokuviečius, bet ir lietuvius, nes šie dažnai prisipažįsta, kad Krokuva iš visų Lenkijos miestų patinka labiausiai. „Šiuo požiūriu visiškai sutinku su lietuviais“, – juokiasi Kamilis ir kviečia į ekskursiją po lietuviškąją Krokuvą.
Šv. Kazimiero bažnyčia (ul. Reformacka 4)
Šv. Kazimieras – bene reikšmingiausia jungtis tarp Lietuvos ir Krokuvos. Šiame mieste 1458 metais gimęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karalaitis Kazimieras tapo Lietuvos patronu. Jis taip pat yra Lietuvos jaunimo ir amatininkų globėjas.
Jo vardo bažnyčia Krokuvoje iškilo XVII amžiuje. Šoniniame altoriuje dešinėje pusėje šventovės lankytojai gali apžiūrėti Danieliaus Schultzo tapytą karalaičio paveikslą. D. Schultzas buvo karališkasis Vazų dvaro dailininkas. Rašydama disertaciją, D. Schultzo gyvenimą bei palikimą tyrinėjo menotyros mokslų daktarė rašytoja Kristina Sabaliauskaitė. Pasak jos, tai buvo bene pirmasis Abiejų Tautų Respublikos menininkas, turėjęs ne amatininko, bet dvariškio statusą.Daug laiko praleidęs užsienyje, puikiai išsilavinęs menininkas vykdavo į svarbias diplomatinės misijas.
Po Rembrandto jis laikomas geriausiu XVII a. psichologinio portreto meistru. D. Schultzo tapytas Šv. Kazimiero paveikslas yra kiek kitoks, nei esame įpratę matyti. Paprastai karalaitis savo atributus – leliją ir kryžių – laiko atskirai kiekvienoje rankoje, o šiame kūrinyje – vienoje rankoje. Žiūrint į paveikslą susidaro įspūdis, kad gėlė išauga iš kryžiaus. Šio kūrinio kopija – manoma,XIX a. – puošia netoli nuo Kauno esančią Viduklės bažnyčią.
Jadvygos ir Jogailos paminklas (Planty park, ul. Basztowa)
1386 m. pr. Jogaila atvyko į Krokuvą, čia buvo pakrikštytas Vladislovo vardu, sutuoktas su Jadvyga ir karūnuotas Lenkijos karaliumi. Jis pasiekė, kad Lietuva taptų krikščioniška. Paminklas, vaizduojantis Jadvygą ir Jogailą, iškilo 1886 m., minint Krėvos sutarties 500 metų jubiliejų. Jį išvysite paėjėję už Šv. Kazimiero bažnyčios žaliuoju Krokuvos žiedu vadinamame Plantų parke. Šis puikus Krokuvos senamiestį supantis parkas buvo suprojektuotas 1822–1830 m.
Žalgirio mūšio paminklas (Plac J. Matejki)
Šis paminklas taip pat žymi 500 metų sukaktį – Žalgirio mūšio. Jo autorius yra skulptorius ir architektas Antanas Vivulskis. Jis paskutinius penkerius gyvenimo metus praleido ir 1919 m. mirė Vilniuje. Palaidotas Rasose.
Prancūzijoje išlietas prancūzų modernizmo įtaką liudijantis Žalgirio mūšio paminklas į Krokuvą buvo atgabentas traukiniu ir iškilmingai atidengtas 1910 m. liepos 15 d., stebint tūkstantinei miniai.
1939 metais paminklas buvo sunaikintas, o rekonstruotas tik 1965-aisiais. Panašus likimas ištiko ir kitą ne mažiau garsų aukščiausios meninės vertės A. Vivulskio kūrinį – Trijų Kryžių paminklą Vilniuje.
Įdomu, kad Žalgrio mūšio paminklo Vytauto figūros, po kurios kojomis guli įveiktas Kryžiuočių ordino magistras Ulrichas von Jungingenas, prototipas buvo Krokuvos filharmonijoje studijavęs ir vėliau kaip kompozitorius bei pedagogas žinomas Zigmas Skirgaila. Kartu su kitais lietuviais studentais jis aktyviai veikė lietuvių kultūros draugijoje „Rūta“, šios 1907 metais išleistas pirmasis lietuvių literatūros almanachas „Gabija“ tapo svarbiu impulsu moderniajai lietuvių literatūrai susiformuoti.
Be Skirgailos, lietuvių veikloje dalyvavo Vaizduojamojo meno akademijos (jos pastatą galima pamatyti iškart už A. Vivulskio paminklo) studentai Adomas Varnas, Petras Rimša, Kazimieras Ulianskis. Adalbertas Staneika, Justinas Vienožinskis ir Ignas Šlapelis. Svarbi figūra tarp jų buvo mediciną, o vėliau – filosofiją ir literatūrą studijavusi Sofija Kymantaitė. Tarp lietuvių labai išsiskyrė rašytojas, literatūros kritikas, vienas iš lietuvių esė pradininkų Juozas Albinas Herbačiauskas – spalvinga, intriguojanti, ekscentriška asmenybė.
Namas nr. 20 (ul. Św. Tomasza)
Šiame pastate knygų ir devocionalijų parduotuvėlę turėjo profesionalus knygrišys publicistas Juozas Angrabaitis. 1889 m. jis apsigyveno Tilžėje, čia spausdino lietuviškas knygas, spaudos draudimo metais keliavusias į Lietuvą. Į Rusiją ištremti knygnešiai per jį užsisakydavo draudžiamų spaudinių. J. Angrabaitis redagavo leidinį „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, rašė straipsnius, antirusiškus paskvilius. 1895-aisiais persikėlė į Krokuvą ir spausdino bažnytinius paveikslėlius su lietuviškais užrašais, siuntė į Lietuvą lietuviškas maldaknyges. J. Angrabaitis mirė Krokuvoje 1935 metais. Deja, jo kapas yra nežinomas.
Namas nr. 26 (ul. Św. Tomasza)
Po Antrojo pasaulinio karo šiame name mažiau nei metus gyveno iš Lietuvos kilęs Nobelio premijos laureatas rašytojas Česlovas Milošas. „Labai myliu Krokuvą. Krokuva man patinka, nes tai tikras universitetinis miestas, tačiau dar žmoniško masto. Be to, išaugau Vilniuje, ir daug kuo Krokuva primena man mano universitetinį Vilnių. Kasdienis vaikštinėjimas keliomis tomis pačiomis gatvėmis turi žavesio. Tačiau tose keliose gatvėse vyksta daugybė dalykų. Tai labai svarbu lyginant su miestais, kurių dešimtyse mylių nesideda nieko – muzikoje, poezijoje, literatūroje moksle, jokių kultūrinių įvykių...”
Ši meilė po kelių dešimtmečių vėl atvedė Milošą į Krokuvą, čia jis praleido likusius gyvenimo metus nuo 1994-ųjų iki 2004-ųjų. Tiesa, tada jis apsigyveno Krokuvos miesto jam padovanotame bute (Boguslawskio g. 6), esančiame netoli žydiškojo Kazimiežo kvartalo.
Namas nr. 45 (Rynek Główny)
Šis istorinis namas pačioje Krokuvos širdyje, Turgaus aikštėje, mena XIV a. Jo pastogę puošia Stanislawo Wyspianskio projektuotas feniksas. 1775 m. jame gyveno vyriausiasis 1794 m. sukilimo vadas generolas Tadas Kosciuška. O štai XX a. pradžioje čia įsikūrė ekscentriškasis Juozas Albinas Herbačiauskas. Jo bute veikė lietuvių draugijos „Rūta“ biblioteka. Būtent ja naudojosi garsus teisininkas ir mokslininkas, būsimasis Kauno Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Mykolas Riomeris, rašydamas savo veikalą „Lietuva: studija apie lietuvių tautos atgimimą“.
Paminklas Adomui Mickevičiui (Rynek Główny)
Prie šio paminklo pasimatymus skiria ne tik įsimylėjėliai, draugai ar turistai, tai – ir trijų tautų bendros praeities ženklas. Tarpukario Vilniaus rašytoja Mykolo Riomerio giminaitė Helena Romer-Ochenkowska Adomą Mickevičių vadino iš Baltarusijos kilusiu lietuviu, kuris rašė lenkiškai. Tiesa, didžiojo poeto ryšys su Krokuva yra tik simbolinis – kiek žinoma, jis šiame mieste nėra buvęs.
Collegium Maius ir Collegium Novum
Tai – istoriniai Krokuvos universiteto pastatai. Lietuviška heraldika ant šios mokslo šventovės statinių liudija apie senus gilius akademinius Lietuvos ir Krokuvos ryšius. Yra išlikęs lietuviškas 1434 m. Krokuvos universiteto antspaudas, kuriame prie Mergelės Marijos su kūdikiu ant rankų atvaizdo matyti Vytis ir raitelio skydas su dvigubu kryžiumi. Istorikai mano, kad tai yra universitetą iš esmės atnaujinusio Jogailos simbolis, pabrėžiantis valdovo lietuvišką kilmę.
Seniausias Lenkijos ir vienas seniausių centrinės Europos universitetų suklestėjo būtent Jogailos karaliavimo laikais. Kol nebuvo įkurtas Vilniaus universitetas, jaunimas iš lietuviškų žemių vyko studijuoti į Krokuvos universitetą. Antruoju jo rektoriumi 1401 m. tapo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio anūkas Jonas Vaidutis.
Tarp Krokuvos universiteto studentų buvo lietuvių raštijos pradininkai Stanislovas Rapolionis, Abraomas Kulvietis. Čia mokėsi Pranciškus Skorina, pirmasis Vilniaus spaustuvininkas. Beje, karalienė Jadvyga finansavo studentams iš Lietuvos skirtus bendrabučius, vadinamus bursa litewska.
XIV a. menančiame Collegium Maius pastate galima apžiūrėti Krokuvos universiteto muziejų.
Paminklas Gražinai ir Liutaurui (Planty park, ul. Poselska)
Šis paminklas turėtų paglostyti kiekvieno lietuvio akį ir širdį, mat Adomo Mickevičiaus poema „Gražina” laikoma bene lietuviškiausiu poeto kūriniu. Paminklas kunigaikštienei ir kunigaikščiui buvo pastatytas 1884 metais, jo autorius – lenkų skulptorius ir pedagogas Alfredas Daunas.
Vavelio kalva (Wawel 5)
Tai svarbiausia Jogailaičių dinastijos atstovų vieta, ji liudija Lenkijos ir Lietuvos istorijos sąlyčio taškus.
Jogaila buvo pirmasis iš Lietuvos valdovų, tapęs ir Lenkijos karaliumi (1386 m.), jis pradėjo Lenkijos ir Lietuvos valdovų Jogailaičių dinastiją. Vavelyje Barbora Radvilaitė ištekėjo už Žygimanto Augusto. Vavelio katedroje palaidoti bemaž visi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos valdovai. Taip pat joje ilsisi vienintelis iš Lietuvos kilęs Krokuvos vyskupas Jurgis Radvila. Iki tapdamas juo, kardinolas J. Radvila buvo Vilniaus vyskupas – įsteigė pirmąją Vilniaus kunigų seminariją, Vilniaus kolegijai iš popiežiaus išrūpino akademijos statusą. Vavelio katedroje ilsisi Adomas Mickevičius, Vilniaus universiteto patalpose veikusią gimnaziją ir patį universitetą baigęs poetas Julius Slovackis.
Nusipelniusiųjų kripta Šv. Mykolo Arkangelo ir Šv. Vyskupo Stanislovo bažnyčioje (ul. Skałeczna 15)
Nusipelniusiųjų kripta vienos įdomiausių Krokuvos barokinių bažnyčių požemiuose yra antrasis panteonas po Vavelio. Joje ilsisi ne vienas daugiau ar mažiau su Lietuva susijęs garsus kultūros žmogus. Panteoną sumanė Krokuvos universiteto profesorius Józefas Łepkowskis vietoje iki tol ten buvusios vienuolių kriptos (1482–1880 m.). Krokuviečiai šią vietą vadina trumpai – na Skałce.
Pirmasis iš nusipelniusiųjų – lenkų kronikininkas, istorikas, šv. Kazimiero mokytojas Janas Długoszas. Jo vardas kriptoje atsirado 1880 m., praėjus 400 metų nuo mirties.
Atminimo lentelė primena apie kalbininką, lenkų literatūros ir kultūros tyrinėtoją Aleksandrą Brücknerį, XX a. pradžioje reikšmingos knygos „Senovės Lietuva“ autorių.
Kriptoje ilsisi Krokuvos universiteto absolventas, garsus lenkų romantizmo poetas geografas Wincenty Polas. Jis XIX a. pirmoje pusėje dėstė Vilniaus universitete, dalyvavo 1830–1831 m. Lenkijos ir Lietuvos sukilime prieš Rusijos imperiją.
Taip pat čia rasime istoriko, rašytojo, publicisto Józefo Ignacy Kraszewskio karstą. Jis labai domėjosi Lietuvos istorija, lietuvių kalba, mitologija, rinko dainas, padavimus, priežodžius, daug prisidėjo prie senosios Lietuvos istorijos populiarinimo. Galiausiai Nusipelniusiųjų kriptoje ilsisi ir paskutiniu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiu bei lenkiškai rašančiu lietuviu save vadinęs Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas.
