Šiemet „Scanoramos“ žiūrovai galės pamatyti daugiau kaip 100 filmų. Nors festivalio programos geografija išsiplėtė, vienas svarbiausių renginio akcentų ir šiandien yra Šiaurės Europos šalių kinas. Naujienų iš Šiaurės vedliai šiemet neabejotinai yra drąsus ir stebinantis Joachimo Triero filmas „Telma“ („Thelma“) ir Rubeno Östlundo drama „Kvadratas“ („The Square“). Pastarojo pagrindinis veikėjas pamažu netenka visko, ką brangina labiausiai, – blaivaus proto, kolegų pasitikėjimo ir reputacijos.
Festivalyje bus pristatytos dvi itin svarbios filmų retrospektyvos – italų kino meistro Luchino Visconti darbai ir ankstyvieji Michaelio Haneke‘s darbai, kuriuose nagrinėjamos susvetimėjimo, technologijų ir smurto sąsajos. Šią retrospektyvą, kaip ir visą festivalį, vainikuos naujausias Haneke‘s darbas „Laiminga pabaiga“ („Happy End“).
Festivalis tęsia tradiciją pristatyti ne tik didžiuosius, pasaulyje pripažintus kūrėjus, bet ir atradimus, netikėtus kino proveržius. Vieni tokių – šeimoms skirtos programos „Atsivesk mamą ir tėtį“ debiutai. Tai – tarptautinio Berlyno kino festivalio „Generation Kplus“ pagrindinio prizo laimėtojas, geriausiu debiutu pripažintas filmas „Vasara, 1993-ieji“ ir viena ryškiausių Toronto kino festivalio programos „Discovery“ juostų „Gulbinas“ („The Swan“). Išskirtinio dėmesio vertas žydų kilmės režisieriaus O. R. Graizero pilnametražis debiutas „Kepėjas“. Jame rodoma, kaip artimo žmogaus netektis sujungia ne tik skirtingus žmones, bet ir skirtingas kultūras. Dar du sėkmingi talentingų jaunų moterų režisierių debiutai – tai M. Khatchvani filmas „Dede“ ir A. F. Scutelnicu „Anišoara“, kuriuose kino kalba perteikiamos nacionalinio ir žmogiškojo tapatumo paieškos. Debiutiniame pilnametražiame filme „Vazante“ režisierė D. Thomas nagrinėja vergovės temą, jos kūrinyje pasakojama apie moters likimą ir apie tai, kaip moteriškas trapumas virsta stiprybe net tragiškomis aplinkybėmis.
„Scanoramos“ direktorė Gražina Arlickaitė ir programos koordinatorius Dmitrijus Gluščevskis mūsų žurnalo skaitytojams rekomenduoja rinktis šiuos filmus.
„Vasara, 1993-ieji“ (režisierė – Carla Simon)
1993-iųjų vasara Ispanijoje. Po ankstyvos motinos mirties šešiametė Frida atsikrausto pas Katalonijos provincijoje gyvenančią savo tetą. Moteris su vyru rūpinasi dukterėčia kaip savo vaiku, o mažametei jųdviejų dukrai Frida tampa vyresne seserimi. Pačiai našlaitei sunkiau sekasi priimti naujo gyvenimo taisykles. Ši jautri ir įžvalgi drama panardina žiūrovus į vaikystę, kai juokas ir lengvabūdiškumas eina koja kojon su baimėmis ir ašaromis.
„Gulbinas“ (režisierė – Ása Hjörleifsdóttir)
Solė, aikštinga 9-metė mergaitė, atvyksta dirbti pas gimines į tolimą Islandijos kaimelį. Gamta čia beribė, o žmonės šiurkštūs, išskyrus mįslingąjį Joną, – šiam, kaip ir Solei, labiau patinka žodžiai nei žmonės. Į Jono dėmesį pretenduoja ir ūkininko dukra Asta. Tai poetiškas filmas apie vaiko ir visos šalies kelionę į brandą.
„Kepėjas“ (režisierius – Ofiras Raulis Graizeris)
Po netikėtos mylimojo mirties Tomas vykstą į Izraelį pamatyti savo antrosios pusės gimtinės. Ten jis greitai susidraugauja su mirusiojo žmona ir pradeda dirbti jos kavinėje padavėju bei kepėju. Moteris net nenutuokia, kad gedulas, jungiantis ją su šiuo nepažįstamuoju, – dėl to paties žmogaus.
„Vazantė“ (režisierė – Daniela Thomas)
Grįžęs namo, prekeivis vergais Antonio sužino, kad jo žmona mirė gimdydama. Našlys veda žmonos dukterėčią Beatričę ir vėl iškeliauja. Viena likusi jauna, bet savimi pasitikinti jaunamartė nusiteikusi rasti savo vietą bendruomenėje, kurioje viešpatauja pavaldumo ryšiai, smurtas ir prievarta. Tai išskirtinai kinematografiška, nesentimentali istorija apie meilę, smurtą ir netektį.
„Buvusioji“ (režisierė – Katja Wik)
Klara vėl įsimylėjo ir nieko nenori labiau, nei būti su savo mylimuoju. Dviejų vaikų mama Ana skaičiuoja, kiek jos vyras užtrunka šildydamas pieną jų vaikui. Išsiskyrusi Vera vis dar negali pamiršti buvusio vyro. Šiais trijų skirtingų moterų portretais sąmojingai ir įžvalgiai aprėpiamos visos meilės stadijos.
„Dede“ (režisierė – Mariam Khatchvani)
Jaunoji Dina gyvena atokiame Gruzijos kaimelyje, kuriame gyvenimo ritmą diktuoja šimtametės tradicijos. Dėl jos vestuvių jau sutarta, bet Dina netikėtai įsimyli iš karo grįžusį gražuolį Gegį. Paklususi širdies balsui, ji atsisako tekėti, tačiau toks pasipriešinimas tradicijoms turi savo kainą. Šis filmas – antropologiškai tikslus žvilgsnis į jaunystės maišto pasekmes konservatyviose bendruomenėse.
„Anišoara“ (režisierė – Ana-Felicia Scutelnicu)
15-metė Anišoara gyvena mažame kaimelyje kalvotos Moldavijos slėnyje. Jos gyvenimas kartu su seneliu Petru ir mažuoju broliu Andrejumi kuklus, ramus, kupinas archajiško cikliškumo. Kai kartą mergaitė pamato išvaizdų Dragošą, jos gyvenimas prisipildo prasmės ir ilgesio. Tai mitologinio laiko tėkmės persmelkta istorija apie jaunos moters vietą vyrų pasaulyje.
Nuotraukos – iš festivalio rengėjų archyvo
