Pirmą kartą jis pavartotas pasakojime apie dėl meilės pakvaišusį dievą Dzeusą, užsigeidusį milžinės iš Rytų. Jo nusižiūrėtoji buvo karalaitė Europa, gyvenusi maždaug dabartiniame Libane. Dzeusas ją pagrobė ir apvaisino. Kol kas tai tėra lytinio nusikaltimo istorija. Vis dėlto ji baigėsi laimingai – gimė vaikas, jis buvo teisingas ir išmintingas karalius. Pasakojimas išgalvotas, tačiau atidžiau pažvelgus esama tiesos.

Mūsų istorija išties prasidėjo nuo prievartos, bet vėliau Europa kažkaip persilaužė, sukūrė civilizaciją, teisę, visa tai, kuo mūsų kraštas yra toks patrauklus. Regis, Vakarai surado atsakymą, kurio bergždžiai ieškojo rytiečiai. Taip ir vėl grįžome prie utopijų ir tikrosios mūsų temos – geresnio pasaulio idėjos.

Rytuose buvo stengiamasi žemėje atrasti rojų. Vakariečiai kadaise – po kelių itin kruvinų eksperimentų – suprato, kad tai neįmanoma, taigi nelieka nieko kito, kaip tik nuolat po truputį taisyti tai, kas netobula, vis abejojant esamomis duotybėmis.

Įsitikinimas, kad žmogus negali sukurti rojaus, kad rojus nepasiekiamas, taigi ir netikroviškas, yra demokratijos ir pliuralizmo pagrindas.

Islamistai įsitikinę, kad įmanoma sukurti idealią visuomenę, todėl reikia reikalauti, kad religija ir valstybė būtų susietos. Kadangi Vakarų šalys kategoriškai netiki, kad pasaulis gali būti tobulas, suprantama, jog Bažnyčia ir valstybė pasuko skirtingais keliais, o demokratija tapo vienintele priemone kovoti su bejėgiškumo jausmu ir prieštaringomis pažiūromis.

Jau nuo Platono laikų žinoma, kad demokratija nėra panacėja (valdžia gali atitekti demagogams ir panašiai), bet Winstonas Churchillis mus įtikino, kad iš visų netikusių valdymo formų tai yra mažiausia blogybė. Todėl demokratija – nors šia sąvoka gerokai piktnaudžiaujama ir jos vardu buvo padaryta daug niekšybių – po laisvės idėjos turbūt yra gražiausia ir kartu kukliausia idėja. Juk ji remiasi įžvalga, kad nesame atradę galutinės tiesos ir kad ne visuomet viską žinome geriau už kitus.

Pasak sero Karlo Popperio, žymiausio XX a. liberalaus mąstytojo, toks abejoti skatinantis mentalitetas yra ypatingas europiečio požymis ir didžiausias vakariečių pranašumas prieš vis gilesnį dvasinį sąstingį patiriančius rytiečius. K. Popperio manymu, Vakarams būdinga niekuomet nenurimti. Jis tai aiškina geografiškai, pasakodamas apie ankštą tarpeklių išraižytą Eurazijos kampelį, kuriame tarsi butelio kaklelyje grumdosi įvairiausios kultūros.

K. Popperis tvirtina, kad vietos stoka sukūrė ypatingą terpę, kurioje radosi nerimstanti dvasia. Pasak jo, europietis nuo mažens buvo mokomas be paliovos viskuo abejoti. Taip susiformavusi dvasia ir yra Vakarų civilizacijos sėkmės paslaptis.

Viename straipsnyje jis atvirai klausia: ar mūsų kultūra yra geriausia? Ir jausmingai atsako: „Ji yra geriausia, nes labiausiai geba tobulėti.“ Būtinybė nuolat tikslinti savo požiūrį, įžvalga, kad nėra vieno vienintelio kelio į tiesą, Europą pavertė tokia patrauklia vieta, kokia ji yra dabar.

Galbūt Rytams stinga nerimo, palaikančio vakariečių žvalumą? Galbūt, nors ir kaip keistai skamba, didžiosios katastrofos, tautų trėmimai, kraustymaisi, maro epidemijos ir religiniai karai mus vertė nuolat viską iš naujo permąstyti, ieškoti naujų sambūvio galimybių, derinti prieštaringus požiūrius ir kurti visiems privalomas, patikimas taisykles?

Trintis tarp popiežiaus ir imperatoriaus, tarp Bažnyčios ir valstybės kėlė neramumus, o Rytuose to nebuvo.

Vakarų dvasia, be abejo, turi ir tamsiųjų pusių, pavyzdžiui, „kultūrinį imperializmą“. Žmogus, žinodamas, kad jo kultūra yra labiausiai linkusi tobulėti, taigi labiausiai civilizuota, užsimoja ją skleisti. Juk visų labui. Romėnai tai darė ramia sąžine, o po gerų penkių šimtų metų to ryžtingai ėmėmės ir mes – ir dėl to riečiame nosį. Kadaise troškome skelbti tikrąjį tikėjimą, šiandien tai darome gindami žmogaus teises ir siekdami jo gerovės.

Štai ir vėl ta viskuo abejojanti dvasia. Kinijoje ar Katare tokių klausimų niekas nekelia. Savigriovos galia – tai jau antras mums, europiečiams, būdingas dvasinis trūkumas. Argi tas, kuris niekada nepriima jokių galutinių tiesų, galiausiai nesiliauja viskuo tikėjęs? Kas jam išvis svarbu?

Kažin, ar Vakarų silpnybė nėra ta, kad nesama jokios reikšmingos, vieningos idėjos? K. Popperis pasakytų: „Turėtume didžiuotis, kad puoselėjame ne vieną vienintelę idėją, o daug idėjų.“ (Beje, juokinga, kad tai jo mintis, nes jis pats elgėsi labai valdingai... Nesvarbu.)

Ratzingeris jam paprieštarautų: skirtingų idėjų sambūvis naudingas tik tuomet, kai esama kelių nesvarstomų principų, kelių konstantų, kurių negalima panaikinti daugumos sprendimu.

Vienas iš teigiamų mūsų laikų kultūrų įvairovės padarinių galėtų būti tas, kad esame verčiami susimąstyti apie mūsų kultūros core-essentials, neginčytinus dalykus. Tačiau pasaulyje, kuriame visi turi lygias teises, kuriame niekam nerūpi, ar tu tiki judėjiškosiomis-krikščioniškosiomis vertybėmis, ar tuo, kad prieš 75 milijonus metų piktas valdovas Ksenu savo pavaldinius sustatydavo prie ugnikalnių ir susprogdindavo vandenilinėmis bombomis (tuo tiki scientologai), tai padaryti tampa vis sunkiau.

Jei liktume iki galo ištikimi K. Popperio liberalizmui, galiausiai visos tiesos taptų santykinės, taigi neliktų nieko tikro. Vieną dieną religinių ir liberalių dogmų vietą užimtų mokslinė dogma, kai leidžiama viskas, kas naudinga žmogui. Tai labai tiktų Apšvietos karaliui Kantui, teigusiam, kad žmogus yra vienintelis moralės įstatymų leidėjas.

Likimo ironija: iš taisyklių ir etinių tramdomųjų marškinių išsilaisvinęs žmogus taptų pavojingas sau pačiam. Ko gero, Sophrosyne, savitvarda, yra visiškai nebloga idėja...

Štai reikšmingiausių žmonijos idėjų sąrašas

Idėja. Svarbiausia idėja yra pati idėja. Kad galėtume mąstyti, turime susikurti vaizdinius. Gebėjimas ką nors įsivaizduoti, nesvarbu, ką, – rėžtuką, valtį ar kosminį laivą, – o paskui įgyvendinti savo sumanymą, yra stulbinama žmogaus savybė.

Laikas. Kai kuriose kultūrose laikas buvo slaptas mokslas. Kalendoriai buvo įslaptinti. Kitose kultūrose darbai buvo rikiuojami pagal Saulės padėtį danguje. XVIII a., kai Didžiojoje Britanijoje buvo įsteigta karietų transporto tarnyba, laikas įvairiose šalies vietose skyrėsi: Londone galėjo būti dvylika valandų, o Liverpulyje – pusė vienuolikos.

Kadangi nebuvo nei telefonų, nei radijo, tai niekam nerūpėjo. Tik pramonės revoliucija suvienodino laiką. Šiais laikais esama net pasaulinio laiko. Tai įrodo, kad laikas yra žmogui kilusi labai reikšminga idėja.

Laisvė. Esame laisvi rinktis gėrį ar blogį, todėl vadinamės protingomis būtybėmis, bet ši laisvė yra ne idėja, o duotybė. Kita vertus, politinė laisvė išties yra idėja – ir gana nauja. Pirmaisiais žmonijos istorijos tūkstantmečiais nelaisvė buvo įprastas dalykas.

Pinigai. Ar pinigai yra išradimas? Vertės priskyrimas kriauklelėms, o vėliau elektroninėms sąskaitoms yra kolektyvinės fantazijos vaisius. Mes taip susitarėme, todėl taip ir bus. Tai tikras žmogaus išradimų dvasios proveržis. Net Islamo valstybės teroristai ir antikapitalistai dalyvauja šioje kolektyvinėje fantazijoje. Doleris yra doleris.

Mandagumas. Ankstyvaisiais viduramžiais skirtingose vietose žmonėms į galvą šovė mintis, kad tie, kurie elgiasi ypač dorovingai ir kultūringai, turi daugiau galimybių užimti visuomenėje aukštesnę vietą ir pelnyti prestižą.

Japonijoje buvo samurajai, Rytuose – sufistų ordinai, Europoje atsirado courtoisie. Marksas tvirtina, kad pinigai – kapitalas – yra pasaulio istorijos variklis. Iš tikrųjų civilizacijos vyksmo varomoji jėga yra ne pinigų, o prestižo troškimas. Abramovičius gali turėti daugybę įstabiausių jachtų, bet patenkintas jis bus tik tuomet, kai Londone įsigis rūmus, surinks meno kolekciją ir bus pakviestas pietų pas lordą Rothschildą.

Valstybė. Valstybė – kaip ir ankstyvaisiais viduramžiais kilusi courtoisie idėja – yra kolektyvinės vaizduotės vaisius. Tai, kas šiuo metu vadinasi Vengrija, po poros metų gali virsti Kroatija ar atvirkščiai. Dar po poros metų visi galbūt turės ES pasą ir kas tik norės gyvens Amsterdame. Mano kaimynė Berlyne – jai dar nėra aštuoniasdešimties – gyveno vadinamajame Vokietijos trečiajame reiche, VDR ir Vokietijos Federacinėje Respublikoje, taigi trijose skirtingose valstybėse, nors niekada nebuvo persikėlusi į kitą miestą.

Egalitarizmas. Ši sąvoka labai artima sąvokai „žmogaus orumas“, taigi yra be galo sena (žr. aukščiau). Keista, bet tik šiais laikais visi žmonės įgijo vienodas teises. Visuotinę balsavimo teisę moterys Amerikoje įgijo 1920 m., o Šveicarijoje – net 1971-aisiais.

Pažanga. Tikėjimas pažanga yra viena galingiausių žmonijos idėjų. Nors tikėjimas pažanga nuolat klibinamas, mes ir toliau tikimės viską pakeisti į gera. Kol kas mums išties puikiai sekėsi. Tikėtina gyvenimo trukmė padidėjo trigubai, kūdikių mirtingumas ir nepagydomų ligų skaičius sumažėjo, ir, nors gyventojų skaičius auga didžiuliu greičiu, vis daugiau žmonių gyvenimas gerėja.

Laimė. Itin šiuolaikiška idėja. Kadaise žmonėms nė minties nekildavo, kad galima gyventi be rūpesčių. Dabar laimė laikoma pagrindine teise, dalyku, kurio įmanoma pasiekti keliaujant, vartojant, iš bėdos net pasitelkiant psichofarmakologiją.

Kodėl. Tai, kad žmogui kyla klausimas „kodėl“ ir jis įsivaizduoja, jog į jį galima atsakyti, yra be galo svarbi žmogaus idėja. Gal net pati svarbiausia. Netgi senasis niurzga Friedrichas Nietzsche yra pasakęs: „Kas žino „kodėl“, gali ištverti bet kokį „kaip“.

Tai buvo ištrauka iš Aleksanderio fon Šionburgo, vokiečių žurnalisto, keturių bestselerių autoriaus penktosios knygos „Pasaulio istorija išsinešti“.