30 metų atidavusi scenai, Sofija Jonaitytė nepaliko teatro. Neįkainojama sceninė patirtis, neblėstanti meilė operai, o svarbiausia – gebėjimas bendrauti su vaikais atvedė ją į teatro užkulisius naujam amplua – ten, kur prasideda operos magija, kur slypi scenos paslaptys. Šiandien Sofija Jonaitytė yra tarsi teatro veidas – jos papasakotos istorijos neretam lankytojui tampa pirmąja pažintimi su operos menu ir jos kūrėjais. Artėjant solistės sukakčiai, skaitytojų dėmesiui pašnekesys su dainininke, – ir ne vien apie operą.
Jus pavaizdavo su berniuku užrištomis akimis, judriame ir dinamiškame fone, tarp daugybės įvairių, tarsi nesusijusių simbolių. Ką šie ženklai byloja apie Jus?
Mes susitikome Bernardinų sode, o šis neregys berniukas yra iš vaikų namų. Jis labai krito Valiui į širdį. Mokslo metų pradžioje jo mokykloje mes pasodinome riešutmedį, jis ten turi ir savo rožę. Ar buvai kada vaikų globos namuose? Aš pradėjau su jais draugauti nuo 1995 metų... Dabar jam jau 16. Aklųjų centre jie mokosi muzikos ir dainuoja, šiek tiek groja. Norėdama, kad jis susitiktų su savo broliu dvyniu, pakviesdavau į teatrą brolį ir jo globėjų šeimą - drauge mes pamatėme daugybę spektaklių. Kai žiūrėjome operą „Mažasis princas“, jis tarė: „Aš ir rytoj noriu būti čia“. O juk jis nieko nematė! Čia tiktų frazė iš „Mažojo princo“ – „tai kas svarbiausia, nematoma akimis, o matoma širdimi“.
Atjauta ir meilė silpnesniam, dėmesys mažesniam – ar visa tai patyrėte savo šeimoje, giminėje?
Mano mamos mama Sofija buvo mokytoja. Per pirmą pasaulinį karą ji kartu su šeima pasitraukė į Voronežą, kur glaudėsi didelė lietuvių bendruomenė, tarp jų buvo daug šviesių ir inteligentiškų žmonių. Sofijos sesuo mokėsi medicinos mokykloje, o ji pati - lietuvių mokytojų kursuose, ten jai dėstė Sofija Kymantaitė Čiurlionienė. Pasibaigus karui grįžo į Lietuvą ir mokytojavo Lantainių mokykloje šalia Domeikavos, Kauno rajone. Senelis Leonas iš tėvo pusės Leonas, prasidėjus I pasauliniam karui buvo mobilizuotas į caro kariuomenę ir atsidūrė Rusijos imperijos – Japonijos kare. (1914-1915 m., šiame kare dalyvavo apie 3000 lietuvių – aut. past.). Fronte pateko į nelaisvę. Karui pasibaigus, vartus belaisviams atvėrė ir sako: eikit. Ilgai nesulaukę, namiškiai susitaikė su mintimi, kad jis žuvo. Pokario laikai Lietuvoje buvo labai neramūs: po kaimus siautėjo ir plėšikavo vokiečių ir prancūzų kareiviai, raudonarmiečiai ir baltagvardiečiai ar šiaip banditai. Buvo ką tik paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė, atkurta Lietuvos valstybė.
Ir štai vieną naktį į langą pasibeldė suvargęs nepažįstamas žmogus. Įsileiskit, aš Leonas! – Nemeluok, jis žuvo! Leoną pirmasis atpažino jo šuo, meiliai pripuolęs prie šeimininko… Netrukus mano senelis Leonas tapo savanoriu, nes reikėjo ginti Lietuvos Nepriklausomybę.
Mama buvo labai gabi viskam: mokėjo dirbti visus darbus, turėjo ilgas kasas, gražiai piešė ir dainavo. Visi mūsų giminėje dainavo, šoko ar grojo. Kiekvienas iš jų, jei būtų pasimokęs, galėjo tapti profesionalu. Tėvas dar paauglystėje labai norėjo išmokti groti armonika. Uždarbiavo naktimis, kad galėtų ją nusipirkti, o kai nusipirko, naktimis mokėsi groti, nes dieną eidavo dirbti.
Iš Joniškio kilusi, sugrįžtate su koncertais, edukaciniais operos projektais ir programomis visoje Lietuvoje. Tarsi nukeliate operą nuo akademinio pjedestalo ir kalbate apie ją vaikams suprantama kalba, atvežate į mokyklą ir leidžiate ją paliesti ir patiems kurti. Papasakokite, kokioje aplinkoje augote, kokios buvo Jūsų pirmosios operos patirtys?
Nuo mažumės girdėjau aplinkui dainuojančius žmones, tėvą grojantį armonika. Per radiją klausydavausi gražiausių dainų, nuostabiausių tekstų ir melodijų. Girdėjau dainuojant žymiausius operos solistus: Vladą Mikštaitę ir Abdoną Lietuvninką, Eleną Saulevičiūtę. Mokykloje man viskas buvo įdomu: dalyvavau matematikos olimpiadose, šokau, dainavau, skaičiau eiles; mokėjau ir rūbelį pati pasisiūti. Kaime elektros nebuvo, todėl Tėvas prijungdvo radiją prie akumuliatoriaus ir naktimis klausėsi “Amerikos balso”.
Būdavo, mama varo kokio darbo dirbti, o aš negaliu atsitraukt nuo tos operos! 1961 m., Joninių išvakarėse pirmą kartą ją pamačiau. Į Žagarę, ant Žvelgaičio kalno (Žagarės piliakalnis – aut. past.) teatras atvežė Vytauto Klovos “Pilėnus”. Niekada operos nematę žiūrovai iš tolimiausių kaimų suvažiavo dulkėtais vieškeliais, senais sunkvežimiais, autobusais „gazikais“’. Ant kalno susodino rajono valdžią ir visus žiūrovus, o pakalnėje, kur teka upė Švėtė - jie pasistatė dekoracijas, susodino orkestrą. Ir štai - opera! Tąsyk dainavo jau man gerai pažįstami dainininkai – Jasiūnaitė, Adamkevičius, Stasiūnas, Saulevičiūtė… dirigavo Vytautas Viržonis. Po daugelio metų jis man papasakojo, kad tąsyk po spektaklio artistai miegojo mokyklos salėje ant grindų, o kitą dieną išvažiavo rodyti operos į Anykščius. Kai atėjau į teatrą, jie visi tapo mano vyresniaisias kolegomis ir mokytojais.
Kokius sutinkate mūsų dienų moksleivius, kaip juos patraukiate, sudominate, kaip kuriate ryšį su jaunąja teatro žiūrovų karta? Tikriausiai toli gražu ne visi ramiai sėdi salėje ir susižavėję klausosi Margirio arijos iš “Pilėnų”.
Vaikai labai skirtingi – toje pačioje grupėje pasitaiko ir gerų, ir agresyvių. Tenka ieškoti bendros kalbos. Pasakodama apie teatrą aš kviečiu juos dainuoti ir šokti, vaidinti operos artistus. Kol apeiname teatro skulptūrų “garbės sargybą”, pakalbame apie istoriją ir etiką, galiausiai prieiname prie gudriai besišypsančio Mefistofelio...
Regis, Jūsų edukacinės veiklos tikslai ir pokalbių temos siekia daug plačiau nei vien pažintis su teatru ir jaunojo žiūrovo ugdymas. Ką sakote paaugliams apie Mefistofelį, kaip paaiškinate apie gėrį ir blogį?
Paprastai.Vaikams negalima meluoti, jiems reikia sakyti tiesą - taip mokė ir Sofija Čiurlionienė. Kokia tavo didžiausia svajonė? – klausiu Mefistofelio vardu. - Na, turtai, pinigai… - Tu viską turėsi, tik atiduok man sielą! Tada vaikai susimąsto. Jiems skaityti Gėtės “Faustą” 11 klasėje gali būti jau per vėlu. Jie turi susipažinti su Mefistofeliu daug anksčiau, nes tų „mefistofelių” internete ir visur aplinkui yra labai daug. Kartais tenka kalbėtis apie savigarbą ir orumą, ir apie spektaklius – juk teatre yra parodyti visi jausmai ir gyvenimiškos situacijos. Ch. Gouno opera Faustas ne kartą buvo statyta mūsų teatre, o aš joje dainavau Margaritą.
Jūsų sukurtų vaidmenų sąrašas labai ilgas, jame beveik visi pagrindiniai lyrinio dramatinio soprano vaidmenys. Tačiau šįkart prisiminkite pirmuosius – kaip jautėtės įžengusi į sceną savo karjeros pradžioje?
Studijų metais gyvenau Tilto gatvėje, visai šalia teatro. Mačiau kaip kilo naujasis pastatas, bet tuomet nė nesapnavau, kad jame dainuosiu. Atėjusi į teatrą jutau vyresniųjų palankumą, man darė įspūdį operos žvaigždžių geros manieros ir bendravimas. Pradėjusi nuo mažo, bet sudėtingo Poloviečių mergaitės vaidmens Kunigaikštyje Igoryje, netrukus jau dainavau Margaritą Fauste ir kartu ruošiausi Tarnaitės-Ponios premjerai Mažojoje salėje. Tąkart matavausi Reginos Songailaitės sukurtą Serpinos kostiumą, bet Mikštaitei jis pasirodė nepakankamai gundantis ir ji, paėmusi nuo stalo žirkles kad šmaukštelėjo jomis per mano iškirptę! Mikštaitės ir Aleksos repeticijos buvo „kietos“ - jie reikalavo nepaprastai daug. Aš žinoma, prieš pat spektaklį susirgau, bet vis tiek dainavau. Naujojo teatro didžioji scena pasižymėjo itin prasta akustika - mums, solistams liepdavo dainuoti kuo garsiau. Ne vienas mano kolega šioje scenoje nuvargino savo balsą, bet buvome jauni, labai stengėmės ir siekėme rezultato netausodami savęs.
Tik kai buvau pakviesta į Rygos operos teatrą dainuoti Tatjaną, patyriau kaip lengvai liejasi balsas puikioje akustikoje ir galėjau atskleisti savo vaidmens meninius niuansus.
Ko reikia, kad taptum operos dainininku? Kaip lavinti balsą, kaip save ugdyti jauniesiems, svajojantiems apie operą ir teatrą?
Operos „Bruknelė“ piešinių konkurso afišai pasiūliau vienos mergaitės piešinį. Jos mama kalbėjo su manimi taip gražiai lietuviškai, kaip dar nesu girdėjusi. Iš kur jūs? – klausiu. - Iš Gelgaudiškio! Visiems kunigams ir aktoriams, o ypač dainininkams reikia pasimokyti suvalkiečių, zanavykų tarmių, nes jų laisva ir nesukaustyta kalba labai veikia balsą. Iš Marijampolės kilę mūsų dainininkai Edmundas Seilius ir Violeta Urmanavičiūtė - jie, žinoma, turi balso dovaną, bet taisyklinga kalba yra tiltas į gražų dainavimą. Važinėdama po Lietuvą su koncertais ir aš pramokau tarmių. Kartą buvau su Armonikos ansambliu Mosėdyje - kiek pasikalbėjusi, jau rokojos žemaiteška su daktaro Into žmona (Vaclovas Intas (1925 - 2007) - gydytojas, Akmenų muziejaus įkūrėjas – aut. past.). - Bene žemaite būsi? – klausia. Jei pažiūrėtume žemėlapyje į Nemuną, į jį suteka visos upės. Ir tos mūsų tarmės kaip upeliai suteka į vieną gražią literatūrinę kalbą.
Operos solistas visada turi būti geros fizinės formos, pasirengęs dainuoti ir šokti. Tebežavi Jūsų elegancija, grakštus ir lengvas sceninis judesys – kokia šio lengvumo kaina?
Labai pravertė mokyklinio šokių kolektyvo patirtis. Turiu labai gerai valdyti savo kūną, kad neuždusčiau dainuodama ir šokdama tuo pat metu. Šikšnosparnio 2-ame veiksme yra labai sudėtingas Rozalindos ir Aizenštaino duetas. Tuoj po jo seka čardašas, ir tai atlikti reikia ypatingos ištvermės. Panašiai buvo Makbete , kai režisierius nusprendė sujungti i ir II veiksmus – ariją sekė duetas, po to vėl ilga arija, kurios paskutinė nata siekia aukštąją re bemol... Pertrauka tarp veiksmų solisto krūvį paskirstytų tolygiau, tačiau anuomet režisieriaus mintis ir spektaklio idėja buvo aukščiau visko. Kai repetavome Jurašo režisuotą Aidą, gyvūnų parodoje buvo atvežę smauglį. Pasakiau apie tai režisieriui ir jis panūdo to smauglio spektakliui! Turiu savo nuotrauką generalinėje repeticijoje su gyvu smaugliu, tačiau kitos solistės nenorėjo turėti reikalų su gyvu smaugliu.
Sofija, kaip Jums pavyksta išsaugoti nepaprastai šviesų požiūrį į žmones ir gyvenimą? Ar dirbdama teatre radote sau artimų sielų?
Buvo, - su kai kuriomis ir dabar pabendrauju, bet daugelis jau išėjo Anapilin. Figaro vedybose dainavau (lietuviškai!) Grafienę ir Kerubiną. Nuostabiai žavi ir veržli įsimylėjusio Kerubino arija:
„Meilę aš tesapnuoju,
Meilės žodžius kartoju!
Kalnams ir aidui,
Laukams ir upėms,
Vėjui ir gėlynams....
Jei nieks manęs neklauso,
Jei nieks manęs negirdi,-
Tyliai kalbu juos sau...
Tyliai kalbu juos sau!
Manau, kad Šioje arijoje Mocartas kalba apie save, bet ir man ji labai artima. Kerubiną, kaip ir Mažąjį princą, aš labai mėgstu ir vaikams patariu: jei savo klasėje ar aplinkoje nerandi giminingos sielos, jei tau neteikia džiaugsmo draugija ir tu jai neįdomus, - neliūdėk, vis tiek ieškok ir dalinkis su kitais tuo, ką pats turi. Visus vaikus skatinu savo jausmus reikšti per muziką, mokytis muzikos, nes viską, kas susikaupė širdyje, tu gali padainuoti ir pagroti, pašokti ir nupiešti, - ir taip sukurti operą!
Dalia Sverdiolienė
